Ką daryti, jei vaikas neklauso tėvų

Ar vaikas jūsų negirdi? Galbūt jūs tiesiog nežinote, kaip su juo pasikalbėti? Ką daryti, jei jūsų brangus vaikas nenori eiti į pamokas, valgyti košės ar padėti žaislus į vietą?  Įtikinėti nėra jėgų, griebtis diržo ar rėkti – nepedagogiška… Kaip priversti vaiką paklusti? – rašo parents.com.

1. Sustokite ir pagalvokite

Prieš darydami bet kokius judesius vaiko link, padarykite pauzę ir pagalvokite: kas būtent jums dabar nepatinka? Paverskite emocijas žodžiais, prieš pradėdami pokalbį aiškiai suformuluokite mintį. O jei pradėsite rėkti, kalbėti pakeltu tonu, informacija adresatą pasiekia retai. Psichologijoje yra toks posakis – „ausys išsijungia“. Ir atvirkščiai – įsijungia vadinamoji „apsaugos sistema“: vaikas ima priešintis arba apsimesti, kad tėvų negirdi.

2. Kalbėkitės akis į akį

Reikia, kad vaikas matytų jūsų veidą. Ir tada aiškiai, ramiai pasakykite, ko iš jo norite. Visi vertina dėmesį. Jei mes, suaugusieji, kalbėtume vienas kitam atsukę nugarą, tai būtų paprasčiausiai nepagarba. Lygiai taip pat, kai atsisukate į vaiką, parodote, kad skiriate jam dėmesį ir laiką. Tada vaikas atsižvelgs į jūsų prašymus ir pastabas.

3. Apsieikite be „negaliu“

Dažnai  tėvai vartoja tokius žodžius: „Nedaryk! Tai uždrausta!“. Tačiau yra paprastas pratimas tėvams. Užmerkite akis dabar ir įsivaizduokite dramblį. Pamatėte? Dabar įsivaizduokite „ne“ dalelę. Kaip ji atrodo? Bet prieš jus yra vaikas, kuris, tarkim, dar nemoka skaityti. Ir nepažįsta jokių raidžių! Todėl, kai sakome „dramblys“, vaikas mato dramblį. O kai sakome „nedaryk…“ – vaikas praleidžia dalelę „ne“  girdi priešingai: „Nerėk“, – rėkia. „Nebėk“ – bėga.

Kaip elgtis? Vietoj „negaliu“ sakykite „galima“, paaiškindami, ką reikia daryti konkrečioje situacijoje. Pavyzdžiui, jūsų vaikas perbėgo per gatvę. Nešaukite „ne!“, o pasakykite: „Tu gali kirsti gatvę tik su mama“. Vaikas atsimins šią formuluotę ir tai padarys kitą kartą.

Deja, dažniausiai suaugusieji kalbasi su vaiku įsakymais: „Tylėk!“ „ Kelkis!“, „Eik!“ arba  bereikalingai dažnai prašydami: „Kalbėk tyliau, prašau“. Bet juk į užklausą galima atsakyti įvairiai.  Jei konfliktinėje situacijoje vaiko kažko prašoma, tai ir turėtų būti prašymas, o ne įsakymas, reikalavimas ar net grasinimas.  Pavyzdžiui, užuot pasakius „nebėk laiptais – nukrisi“,  sakome „neskubėdamas lipk laiptais“. Ir vaikas tai padarys automatiškai.  O jei kartosite grasinimą „nukrisi ant laiptų“, vaikas  vieną kartą tikrai nukris…

4. Kurį laiką pamirškite vardą

Dažnai pykčio priepuolio metu tėvai sako vaikui: „Jonai, pagaliau pasidėk žaislus!“. Pamirškite šią formą! Kodėl? Nes žmogus savo vardą turėtų traktuoti ne kaip bausmę, o kaip paskatinimą. Kreipkitės kažkaip kitaip: „Vaike (sūnau), laikas pasidėti žaislus“.

Bet jei norite pagirti vaiką, tada kreipkitės vardu: „Jonuk, tu gerai padarei!“.

5. Jokio šantažo

Daug  tėvų mėgsta sakyti: „Jei neišneši šiukšlių, neduosiu tau pinigų ledams“.  Tačiau tokios frazės rodo, kad mes nemylime savo vaiko. Ir jei nenorime, kad užaugę vaikai mus šitaip šantažuotų („jei nenusipirksi naujo telefono, aš išeisiu iš namų“), nerodykite blogo pavyzdžio.

6.Vaiko skatinimas turi būti intelektualus

Iki 2 metų vaikas daro viską, ką jam liepia suaugęs žmogus. Pakanka šiek tiek pakeisti intonaciją – ir mažylis supras, kad padarė kažką ne taip.

Jei iki 2 metų vaikas gyvena ramioje aplinkoje, tada, paprastai, tėvai nesutinka nei su vaiko agresija, nei su pykčio priepuoliais. O jei taip atsitiks, tai reiškia, kad jis arba pradeda sirgti, arba nepakankamai miegojo.

Nuo 2 iki 3 metų – amžius, kai vaikas jau stebi tėvų kalbos greitį, intonaciją. Priklausomai nuo to, vaikas padarys tai, ko paprašysite.

Nuo 3 iki 5 metų –  jei šiame amžiuje vaikui leisite viską, jis užaugs egoistu. Todėl jis turi turėti tam tikrų pareigų.

Nuo 5 iki 8 metų – jei santykius su tokio amžiaus vaiku ištiko krizė, reikia kreiptis į psichologą, nes  jau susiformavo  jo įpročiai. Ir mes turime suprasti, iš kur jie atsirado.

Kad vaikas normaliai vystytųsi, jaustųsi reikalingas ir mylimas, jį reikia apkabinti  ir glostyti bent 8 kartus per dieną. Bet tai nereiškia, kad vaikui reikia nupirkti 8 mašinytes ar lėles per dieną! Ir atminkite: kai vaikas viską turi, jis nustoja svajoti.

Vaiko skatinimas turi būti intelektualus, stiprinantis vaiko pasitikėjimą savimi: „Koks geras esi,  kad taip sugalvojai, kaip šauniai tai padarei!“.

Jūsų dėmesys, kurį vaikas vertina labiau nei dovanas, bus ir padrąsinimo forma. Tai ypač praverčia  konfliktinėse situacijose. Kai sakome, pavyzdžiui, pažiūrėk, kurioje akyje daugiau ašarų – dešinėje ar iš kairėje?  – vaikas  suklūsta ir  jis nebeverkia.