Kaip nustatyti žmogaus būseną pagal balsą

Balsas informuoja kitus apie esamą žmogaus būseną: jo išgyvenimus, požiūrį į faktus, savijautą,  temperamentą ir net charakterio bruožus. Priklausomai nuo to, kaip tariami žodžiai, konstruojamos frazės gali suteikti informacijos apie vidinę psichoemocinę žmogaus būseną. Šias reakcijas paprastai sunku suvaldyti, todėl jos yra labai informatyvios, rašo quora.com.

Neverbaliniai garsai yra labai informatyvūs

Tuo tarpu balso tonas leidžia užfiksuoti žmogaus emocijas (pyktis ir liūdesys yra lengvesni, pavydas ir nervingumas yra sunkesni). Žmogui, atsidūrus nervinėje įtampoje,  jo balso tembras šiek tiek pasikeičia. Bet šią būseną gali užfiksuoti nebent „melo detektorius“.

Aukštas balso tembras byloja ne tik entuziazmą, džiaugsmą, bet ir nepasitikėjimą.

Plataus diapazono ir stiprumo balsas išduoda pyktį ir baimę, pernelyg veriantis – nerimą.

Minkštas ir duslus balsas bei intonacijos sumažėjimas kiekvienos frazės pabaigoje  reiškia sielvartą, liūdesį, nuovargį. Taip pat įtampą ir apgaulę.

Neverbaliniai garsai yra labai informatyvūs. Pavyzdžiui, švilpiantis garsas reiškią netikrumą ar baimę, juokas ne vietoje – įtampą, netikėti balso spazmai –  taip pat įtampą, pakosčiojimai – klastą, nepasitikėjimą savimi, rūpestį.

Kalbant ir bendraujant, galima suprasti vidinę psichoemocinę žmogaus būseną. Priklausomai nuo to, kaip greitai tariami žodžiai, kaip konstruojamos frazės, kokie žodžiai pasirenkami – neaiškūs ar neteisingi, ar frazės nutrūksta žodžio viduryje,  ar kaitaliojama žodžių vieta ir panašiai.

Taigi, jei žmogus greitai kalba – akivaizdus jaudulys ar susirūpinimas kažkuo, aistringas noras ką nors įtikinti ar įsitikinti, kalbėjimas apie asmeninius sunkumus.

Jei kalba vangiai ir iš lėto  – nurodo aroganciją, nuovargį, depresiją, sielvartą. O staiga nustojus kalbėti, reiškia neapibrėžtumą ar neapsisprendimą.

Tuo tarpu, jei žmogus kalba lakoniškai ir ryžtingai – aiškus pasitikėjimas savimi. Jei kalba tarsi mikčiodamas –  išduoda įtampą ar apgaulę. Jei kalbėdamas neryžtingai renkasi žodžius – nepasitikėjimas savimi ar ketinimas staiga kuo nors nustebinti. Jei staiga „pritrūksta žodžių“  ar kartojasi tie aptys žodžiai, jie yra iškraipomi, nutrūksta frazė sakinio viduryje – neabejotinas jaudulys, bet kartais noras  ir apgauti. Tuo tarpu daromos per ilgos pauzės nurodo nesidomėjimą ar nesutarimą.

Jei kalbant parausta veidas ar net išmuša dėmės – tai reiškia gėdą, pyktį

Nuolat vartojant vadinamuosius parazitinius žodžius („gerai“, „taip sakant“, „uh“) , byloja, kad žmogus nėra apsisprendęs arba jam sunku išreikšti mintis, arba ieško išeities.

Dažnai įterpti mažybines meilias priesagas („aišku“) į sakomą žodį –  išduoda emocinį ar fizinį stresą.

Jei žmogus kalbėdamas nuolat įsiterpia ar pertraukia kitus, vadinasi, jis jaučia didelę įtampą ar jaudulį.

Šias reakcijas paprastai sunku kontroliuoti, nors joms užmaskuoti naudojamos įvairios technikos, todėl jos yra labai informatyvios.

Jei kalbant parausta veidas ar net išmuša dėmės – tai reiškia gėdą, pyktį;

O jei veidas išbąla – baimę, kaltės jausmą;

Išsiplėtę vyzdžiai  reiškia susidomėjimą, malonumą, sutikimą, stiprų skausmą;

Susiaurėję vyzdžiai – nepasitenkinimą, atstūmimą;

Padidėjęs pulso plakimas rankų ar kaklo arterijų venose dėl aktyvaus širdies plakimo  išduoda nerimą, baimę, gėdą, apgaulę;

Greitas ar negilus kvėpavimas – vidinę įtampą;

Trumpas kvėpavimas per nosį – pyktį;

Kai džiūsta burna – baimę, apgaulę, jaudulį;

Rankų ir kojų  drebulys bei veido raumenų trūkčiojimas – tai vidinės įtampos, baimės, apgaulės ženklas;

Dažnas mirksėjimas – jaudulys, apgaulė;