Jei norite, kad vaikas jus gerbtų, pirmiausiai išmokite gerbti jį

Visi tėvai nori, kad vaikai su jais elgtųsi pagarbiai, tačiau ne kiekviena mama ir tėtis pagarbiai elgiasi su savo vaiku. Ir tai yra didžiulė klaida! Galų gale pagarba yra vienas pagrindinių emocinių vaiko poreikių, kuriam padedant tarp tėvų ir vaikų užsimezga glaudus ir pasitikėjimą keliantis emocinis ryšys. O jei vaikas nėra gerbiamas, tai gali ne tik rimtai pakenkti, bet ir sužlugdyti tam tikrą šeimos santykių harmoniją. Kaip turi jaustis vaikai, su kuriais taip elgiasi suaugusieji?

Nė vienas vaikas negimsta nemandagus ir įžūlus

Dar prieš kelerius metus  vien mintis, kad su vaikais reikia elgtis kaip su lygiais, galėjo šokiruoti tėvus. Tada pagrindinė taisyklė buvo ta, kad  vaiku reikia rūpintis, tačiau jo girdėti nebūtina.

Pagal tėvus tai  reiškia, kad vaikai turi  tylėti, neatsikalbinėti, nesikišti ir nesidalinti savo emocijomis ir išgyvenimais. Kitaip tariant, tėvams visiškai  nerūpi, ką jų vaikai galvoja ir jaučia.

Daugelis suaugusiųjų mano, kad vaikai, kadangi jie yra  daug jaunesni ir nepatyrę, negali suprasti tuos pačius dalykus vienodai. Bet iš tikrųjų net ir ką tik gimęs kūdikis turi savivertę. Skirtumas tas, kad skirtingai nei suaugusieji, vaikų jausmai ir emocijos yra dar labiau pažeidžiamos ir subtilesnės. Juos įskaudinti yra labai lengva ir paprasta. Todėl suaugusieji turi suprasti, kad jų veiksmai ir žodžiai, skirti vaikams, neliks nepastebėti. Greičiau priešingai – vaikai juos įsimena visam gyvenimui.

Yra tėvų, kurie skundžiasi, kad vaikai jų negerbia ir panašiai. Bet pagalvokite logiškai, kaip vaikas gali gerbti ką nors, jei niekas jo negerbia? Nė vienas vaikas negimsta nemandagus ir įžūlus. Jie seka suaugusiųjų pavyzdžiu ir mokosi būti panašūs į savo tėvus.

Jei negalite tiksliai suprasti,  kad tai, ką dabar sakote vaikui, bus nepagarba jo atžvilgiu, tai yra labai paprastas būdas patikrinti. Įsivaizduokite, kad tą patį sakote ir savo geram draugui. Ir pagalvokite, ar galėtumėte jam tai pasakyti? Jei ne, tada vaikas taip pat neturėtų to girdėti.

Iš tiesų, labai geras patarimas kalbėtis su vaikais taip pat, kaip ir su  savo draugais. Atlikite eksperimentą ir įsivaizduokite, kad jūsų geri draugai atėjo aplankyti jūsų, o jūs pradėjote bendrauti su jais frazėmis, kurias vaikai dažniausiai girdi savo adresu: „Uždaryk duris. Tau čia ne pereinamasis kiemas!“.

Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris įsivaizduoja, kad taip  galėtų bendrauti su savo draugais, paprasčiausiai pasibaisės arba, priešingai, pasijuoks  iš tokios absurdiškos situacijos. Tačiau, akivaizdu, kad tėvai  taip nepagarbiai bendrauja su savo vaikais. Ar jie to nusipelnė? Bet elgiantis su mažais vaikais pagarbiai, dar nereiškia, kad tėvai negali  supykti ant jų, ar kad jie turėtų  bendrauti visą laiką su vaikais kaip su suaugusiais.

Kai kurios nepagarbios frazės, kurias suaugusieji dažnai sako savo vaikams, taip giliai įsirėžia į jų atmintį, kad jas pasako tiesiog automatiškai. Deja, tokie „įrašai“ daugelį metų kaupiasi žmogaus galvoje, pavyzdžiui, jei jam pačiam tai teko girdėti vaikystėje iš tėvų. O kai vaikas pradeda erzinti mamą ar tėtį, jie automatiškai paspaudžia „mygtuką“ galvoje ir pasipila ant vaikų galvos tos negražios ir įžeidžiančios frazės, prie kurių jau yra įpratę.

Vaikai ne tiek klauso suaugusiųjų žodžių, kiek stebi jų veiksmus

Kad ir ką besakytų ar teisintųsi suaugusieji, iš tikrųjų devyniasdešimt penki procentai auklėjimo priklauso nuo to, kaip patys suaugusieji elgiasi su savo vaikais. Mažyliai stebi ir ilgai prisimena, ką pasakė ar padarė mama ar tėtis. Todėl, jei elgsitės su vaiku blogai ir nepagarbiai, galų gale jis supras, kad gerbti kitus žmones yra visiškai nereikalinga ir beprasmiška.

Tai yra, vaikai ne tiek klauso suaugusiųjų žodžių, kiek stebi jų veiksmus. Todėl, jei norite užauginti  gerai išauklėtą žmogų, tuomet turite būti toks pats ir elgtis atitinkamai tiek su savo vaiku, tiek ir su kitais aplinkiniais žmonėmis.

Kai tėvai bando daryti įtaką vaikui kritikuodami, šaukdami,  gėdindami dėl to, ką padarė, tai nieko gero  iš to nebus. Vaikas ne tik pradės užsisklęsti nuo suaugusiųjų, bet ir patirs baimę bei vidinius konfliktus, nes nesupras, ką galima ir ko negalima daryti, už ką gali būti nubaustas, o už ką pagirtas ir panašiai. Apskritai, jei norite užauginti emociškai sveiką vaiką ir užmegzti gerus bei pasitikėjimo santykius, turite su vaiku bendrauti pagarbiai, bet ne būtinai lygiaverčiai.  Tai taip pat reiškia, kad jūs negalite kalbėti apie vaiką su kitais suaugusiaisiais jo akivaizdoje, nekreipdami dėmesio į jį.

Suaugusieji įpranta, kad jie gali aptarinėti vaikus su savo draugais ar kitais artimaisiais jų akivaizdoje, nes jie dar maži ir nesupras, apie ką kalbama. Tačiau kartais tėvai nepastebi, kad jų vaikas jau yra pakankamai didelis, todėl supranta, kad yra apkalbamas ir kritiškai vertinamas.  Įsivaizduokite, jei jūsų draugai aptarinėtų jus jums girdint, lyg jūsų nebūtų. Ko gero, tai nebūtų pats maloniausias jausmas.

Darželio auklėtojos turi gerą praktiką. Kai tėvai ateina pasiimti savo vaikų vakare, jos pagiria jų vaiką, pasako, kaip jis gražiai elgėsi visą dieną, ką jis darė ir panašiai.

Jei  ir tėvai skirtų daugiau laiko savo vaikui, paklaustų, kaip jam  sekėsi per dieną, ką nuveikė, jūsų vaikas jausis labiau reikalingas ir svarbesnis nei tuo atveju, jei į jį tiesiog nekreipia dėmesio.

psichologė Angelė Kazlauskienė