Nėra lengva kalbėtis su vaikais rimtomis temomis.  Ypač, jei sunkūs santykiai šeimoje, brendimas, nuolatinis pinigų stygius – bet kuris vaikas nepaprastai jaučia visus šiuos dalykus. Todėl dažnai tėvai ko gero net nežino, kaip pradėti pokalbį: palaukti, kol jis paklaus, ar geriau pradėti patiems? Jūsų dėmesiui, bene aktualiausi gyvenimo klausimai ir kaip reikia apie tai kalbėti su savo vaikais.

 

  1. Kaip kalbėti su vaikais apie tėvų skyrybas

Tėvų skyrybos yra skausminga ir subtili tema. Kai tik šis sprendimas subręsta, kyla daug klausimų. Todėl reikėtų pradėti nuo to, kaip pripratinti vaiką gyventi be mamos ar tėčio. Didžiausia tėvų klaida ta, kad jie tyčia ar netyčia vaikus įtraukia į savo nesutarimų ir konfliktų liūną, privedusį prie skyrybų. Bet tose šeimose, kur tėvų sprendimas dėl skyrybų nukrenta ant vaiko kaip „sniegas ant galvos“, taip pat neturėtų būti priimtinas.

Visiems žmonėms, ypač vaikams, reikia žinoti visą tiesą, kokia ji bebūtų. Tai yra vaikai turi žinoti, kaip pasikeis jų gyvenimas, kai tėtis pradės gyventi atskirai, kur nors kitur. Todėl kai tik bus priimtas sprendimas dėl skyrybų, būtina kuo greičiau informuoti vaikus, kaip viskas toliau bus. Kas paliks namus, o kas liks, kaip gyvens toliau, liks senosios pramogos ar teks visko atsisakyti. Nors mūsų gana niūrioje ir chaotiškoje tikrovėje tėvai dažnai pamiršta informuoti vaikus net apie patį skyrybų faktą.

 

  1. Kaip kalbėti su vaikais apie pinigus

Kalbėjimas apie pinigus padės vaikui ne tik susigaudyti, kaip taupiai leisti pinigus, bet ir palengvins nerimą, kuris, tarkim, galėjo kilti po to, kai senelis pradėjo garsiai komentuoti naujienas ir vartoti žodžius „nesąžiningi žmonės“, „vagys“, „aferistai“ ir panašiai.

Aptarus, kodėl dedant centą prie cento susidaro euras, be pačios pažintinės užduoties išsprendžiame dar vieną: apsaugome vaiką nuo nereikalingų emocijų, kurios neišvengiamai atsiranda, atsiradus pinigų problemai šeimoje. Nuo ankstyvos vaikystės žmogų supa ekonominės sąvokos. Jis girdi kitų  pasakojimus apie turtus ir skurdą, apie išmokas ir išlaidas,  kad daiktai būna vertingi ir ne ir taip toliau.  Visiškai  nekalbėti apie pinigus arba nutylėti per šeimos vakarienę, kad tėveliui skirta premija – taip pat yra neteisinga strategija. Abu keliai veda prie pinigų sakralizacijos.

Patarimas: turėtų būti ramus požiūris į pinigus. Yra pinigų – mes duodame, nėra – neduodame, bet turite paaiškinti, kad ir nesant pinigų, tai dar nėra pasaulio pabaiga. Todėl nevenkite pasakyti vaikams, kad galbūt Maldyvai šiemet kažkaip apseis ir be jūsų, bet visus savo draugus jis gali pakviesti į močiutės vasarnamį ir ten ne blogiau praleisti laiką, kol močiutė kapstysis darže.

Jei vaikas nori naujo išmaniojo telefono – tokio, kaip ir jo klasės draugo, leiskite pasirinkti: galėsite nupirkti tokį kada nors vėliau arba dabar gerokai pigesnį analogą, paaiškinę: „Šiais metais jau sudarėme šeimos biudžetą, į kurį neįtraukėme tavo norimo išmaniojo telefono modelio. Nebent  kitais metais. Taip vaikas nuo mažumės mokysis tvarkyti šeimos biudžetą ir planuoti pirkinius.

 

  1. Kaip kalbėti su vaiku apie brendimą

Net ir prieš kalbant apie brendimą, labai svarbu, kad iki šešerių, septynerių ar aštuonerių metų vaikas jau žinotų, kaip žmogus dauginasi, o jo kūnas yra tik jo paties ir niekas neturi teisės jo liesti be leidimo. Kalbant su vaiku brendimo klausimais, jis turi žinoti, ką reiškia žodis „seksas“, kaip žmonės susilaukia palikuonių, taip pat vyro ir moters meilę, abipusį sutikimą ir panašiai.  Suprantama, geriausia tomis subtiliomis temomis su vaiku kalbėtis iki tol, kol visa tai jam pradeda atsitikti realiame gyvenime. Kitaip tariant, teorinė medžiaga turėtų būti pateikiama keli metai prieš praktiką. Be to, teorinė informacija periodiškai turėtų būti kartojama, tuo pačiu įsitikinant, ar ji nebuvo pamiršta.

Svarbu, kad pokalbis apie intymius dalykus būtų ne tik atviras, bet ir nuoširdus. O ne sumišus, kai iš  gėdos pradeda ne tik kaisti ausys, bet ir rausti skruostai, pasakojant apie „nenormalius ir nešvarius“ reikalus. Su berniukais ir mergaitėmis reikia kalbėti vienodai tiek apie malonumą, tiek apie saugumą.

 

  1. Kaip kalbėti su vaikais apie korupciją

Ko gero visi vaikai žino, kad vogti yra blogai, bet neretai nutinka, kad suaugę žmonės ima ar duoda kyšius, nes „kito kelio nėra“. Tačiau priversti vaikus taip galvoti, vadinasi, sužlugdyti jų tikėjimą gėriu ir teisingumu. Pagrindinis šio pokalbio tikslas – priversti juos susimąstyti. Paaiškinkite, kad  kai jie užaugs, neturėtų net mintis šauti į galvą: „Taip, šioje situacijoje aš tikrai duosiu kyšį, na, kaip kitaip?“. Bet jei pradėsite vaikus gąsdinti siaubingomis korupcijų istorijomis, kyla labai didelis pavojus, kad juos suklaidinsite ir jie apskritai praras bet  kokį pasitikėjimą žmonėmis. Pavyzdžiui, pasakius „kažkas davė kyšį ir visi mirė“. Bet tikrai nereikia nutylėti, kad už tokio pobūdžio nusikaltimą yra numatytas atitinkamas baudžiamojo kodekso straipsnis. Priešingai – vertėtų diskutuoti plačiau, kad tai yra giliai įsišaknijusi socialinė problema. Ir svarbu paaiškinti patį apibrėžimą.

Bet tėvai su vaikais, sėdėdami prie stalo, tikrai neturėtų diskutuoti, kas kiek ir kam davė ar paėmė, ką nupirko. Geriau šį klausimą aptarti su savo vaiku, pavyzdžiui, žiūrint televizijos žinias  ar filmus. Vaikui turėtų būti pasakyta: „Žiūrėk, filmo herojus davė kyšį, kad jis nebūtų įkalintas, bet jis nėra kaltas. Jis buvo paleistas. Kaip manai, ar jis pasielgė teisingai?“. Tėvai turi paaiškinti, kad tai nėra vienintelis teisingas pasirinkimas, yra daug atvejų, kai laimi sąžiningi piliečiai. Ir korumpuoti žmonės būna nubausti.

 

  1. Kaip kalbėti su vaikais apie mirtį

Anot psichologų, vaikai iki šešerių ar septynerių metų supranta, kad žmogaus gyvenimas nėra begalinis. Todėl nekalbėdami su tėvais šia tema, dažnai vieni išgyvena pirmąjį „egzistencinį smūgį“:  augintinio mirtį ar kurio nors kito gyvūno žūtį. Todėl vaikams reikia pasakyti, kad  kada nors ateis tokia diena, tokia akimirka, kai mūsų nebebus čia“. Dabar mirties tema net įtraukiama į įvairias apklausas.  XXI amžiuje vaikų atsakymai į klausimą „kaip atrodo mirtis?“, „kaip jūs ją įsivaizduojate?“, vis daugiau ir daugiau įvairių atsakymų. Pavyzdžiui: „Mirtis yra tarsi sugedęs įtaisas“, „Mirtis yra bloga ir didžiulė“, „Mirtis yra pabaisa“. Todėl būtina išmokyti vaiką atskirti tikrus įvykius ir išgyvenimus nuo įsivaizduojamų. Pabrėžkite realių tragedijų mastą ir pasekmes bei  išmokykite įsijausti ir palaikyti artimuosius sielvarto metu.

Nereikia nuo vaiko „slėpti“ kitų žmonių laidotuvių, minėjimų,  kitų ritualinių ceremonijų, pavyzdžiui, kad miręs žmogus gali būti kremuojamas ir panašiai. Taip vaikas išmoksta gyventi visuomenėje ir mirtį  suvokti bei priimti kaip natūralų įvykį, mokėti atsisveikinti. Vaiko dalyvavimas tokiuose renginiuose turėtų būti ribojamas, bet tikrai nereikėtų vengti.

6.Kaip kalbėti su vaikais apie etiką

Etiniai klausimai turi būti išsamiai aptariami šeimos rate, suteikiant vaikams pasisakyti ar išreikšti savo nuomonę tokiose diskusijose. Kitaip tariant, vaikas pats turėtų samprotauti, kaip pasielgti vienais ar kitais atvejais. Pavyzdžiui, nėra gerai, jei pasakytumėte: „Gerai, dabar paaiškinsiu, kaip tai padaryti teisingai“. Arba kai sakote vaikui: „Tu turi būti tolerantiškas kitų žmonių atžvilgiu“, jis greičiausiai nesupras to, jei jo tėvai elgiasi priešingai. Bet jei pateiksite ryškių pavyzdžių ir padėsite vaikui padaryti savo išvadą, galbūt jis pats nuspręs, kad tolerancija yra geriau už netoleranciją. Svarbu, kad tai būtų jo paties nuomonė. Tai yra, lengviau įteigti vaikui toleranciją ne liepiant jam tokiam būti, bet nukreipiant jį į savarankišką pasirinkimą tolerancijos naudai.

Vertingas tėvų įgūdis yra gebėjimas pravesti diskusiją, padaryti pokalbį jaudinantį ir įsimenamą, o ne apeiti rūpimą klausimą ar apskritai vengti jo.

Kai jūsų vaikas išsakys savo požiūrį, būtinai paklauskite, kodėl jis taip galvoja. Uždavus kuo daugiau klausimų, bus lengviau nukreipti mintis. Beje, trumpas žodis „kodėl“ – puiki proga pradėti  diskusiją.

  1. Kaip kalbėti su vaikais apie karą

Daugelis žmonių mano, kad karo tema neturėtų būti keliama pokalbyje su vaiku. Tai labai seniai buvo. Ir kas buvo, tas pražuvo. Iš tikrųjų reikia tai aptarti. Visų pirma todėl, kad šiai problemai, susijusiai su gyvybe ir mirtimi, gėriu ir blogiu, reikia skirti deramą ir reikšmingą dėmesį. Kita vertus, karo tema turi būti aktuali visada.

Bet tėvai, bandydami ką nors papasakoti apie žmonių žygdarbį, rizikuoja patekti į savo paspęstas pinkles. Pavyzdžiui, pasakyti, kad karas yra ginklai, šaudymai, sprogimai ir visi drąsiai pradeda pulti.

Paskui skamba garsus „Valio!“  ir grojant  orkestrui, didvyriams įteikiami apdovanojimai.

Kitas kraštutinumas – vasaros atostogos, per kurias lankomos nacių koncentracijos stovyklos ir išsamiai apibūdinamos kanibalizmo scenos. Svarbu vaikams parodyti tiksliai dvi puses: kaip išvengti karo ir kad yra garbinga ginti savo tėvynę nuo priešų.

 

  1. Kodėl, kada ir kaip kalbėti su vaikais apie politiką

Atrodytų, kad pokalbiai apie tai, kaip veikia valstybė, ką reiškia būti piliečiu, ką reiškia būti atsakingam, pokalbiai apie teises ir pareigas yra natūrali auklėjimo proceso dalis. Tai yra mūsų tėvų vaidmuo: papasakoti, kaip veikia pasaulis ir pasiūlyti sąveikos su šiuo pasauliu modelius.

Bet jei jums nepatinka dabartinė politika iki dantų skausmo, pasakykite tai vaikui. Bet būtinai išdėstykite ir paaiškinkite savo poziciją tuo klausimu. Geriau bus, jei kontroliuosite savo emocijas ir veido išraišką. Ar vaikas nustos mylėti savo tėvynę, jei jo mamai nepatinka prezidentas? Ne, nes tėvynė vaikui yra kažkas daugiau nei krūva žmonių. Todėl geriau niekada nelyginkite šių dviejų sąvokų. Užuot kam nors klijavus etiketes, aptarkite konkrečius dalykus: mokesčius, švietimo reformą, vaistus… Dar svarbiau – koronaviruso klausimus ar naujas socialines išmokas.

Geriausias pasirinkimas yra tada, kai neturite aiškaus atsakymo ir lieka erdvės mintims.

SUSIJĘ STRAIPSNIAIDAUGIAU IŠ AUTORIAUS

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą