6 mokytojų tipai, kurių moksleiviai nemėgsta

Jau anksčiau rašėme, kodėl mokytojai nemėgsta kai kurių mokinių ir kodėl kai kuriems pedagogams nusispjauti  į profesinę etiką. Bet ir moksleiviai turi ką atsakyti. Anot jų, toli gražu ne visi  mokytojai yra Makarenkos, Dewey ar Montessori įsikūnijimai.

Suprantama, nesiekiame įžeisti jokios profesijos atstovų, taip pat ir mokytojo. Mylime ir vertiname savo mokyklos mokytojus ir primename, kad tarp jų yra daug nuostabių žmonių ir savo profesijos žinovų. Bet vis dėlto šis straipsnis skirtas tiems mokytojams, kurie sėdi ne savose rogėse – tokią išvadą galima padaryti perskaičius buvusių moksleivių komentarus apie savo mokytojus.

 

„Geradaris“

Skiriamieji bruožai: nori tapti „savu“  tarp moksleivių, todėl neretai jiems daug ką leidžia, stengiasi „užmerkti akis“, nenori nieko matyti ir net pataikauja. Bet štai jo mėgstama ir gana dažnai kartojama frazė: „Aš tau leisčiau, bet tas balvonas direktorius …“, verčia abejoti jo gerumu. Kitaip tariant, mūsų herojus stengiasi atrodyti geras moksleivių akyse, bet negražiai apkalbėdamas ir smerkdamas savo kolegas. Supratęs, kas vadovauja klasei, „geradaris“ stengiasi prie lyderio prisigerinti ar net prisiplakti. Kai kuriais atvejais toks mokytojas gali su visa klase palaikyti kurį nors kitų mokytojų skriaudžiamą ir persekiojamą moksleivį.

Beveik nebūna jo blogų įvertinimų, nes bijo užsitraukti moksleivių rūstybę. Bet „savo“ mokytojo karjera ilgai netrunka.

Kodėl jo nemėgsta? Todėl, kad stengiasi visiems būti geras ir patikti visai klasei. Tačiau „pigus autoritetas“ turi trūkumų – ilgainiui jo nevertina ne tik mokiniai, bet ir kiti mokytojai. Kitaip tariant,  vaikai labai greitai supranta, kad priešais juos yra menkysta ir skuduras, į kurį galima nusišluostyti batus. Todėl tokio mokytojo jie kartais net negali pakęsti. Be to, geradario mokytojo pamokos pradeda panašėti į piratų smuklę iš Stevensono knygos – klasėje visiška anarchija ir suirutė. Žinote, žodis „nekęsti“ šiuo atveju yra galbūt per stiprus. Šio tipo mokytojas apskritai nevertas pagarbos, todėl vaikai  iš jo patyliukais šaiposi.

Buvusio moksleivio komentaras: „Rašydami kontrolinius darbus, mes įžūliai pasidėdavome vadovėlius ant kelių ir nusirašydavome. Net nereikėdavo „špargalkių“. O mokytojas apsimesdavo, kad nepastebi, kad viskas gerai. Arba  iškviestas atsakinėti, stovi prie lentos, nieko nežinai, o istorikas papasakoja beveik viską už tave ir parašo gerą pažymį. Pusė klasės neatvyksta į jo pamoką – jokių pasekmių, jokių nusiskundimų. Kai mokytojas „be stuburo“, nėra už ką jį gerbti“.

 

„Savo numylėtinių turėtojas“

Skiriamieji bruožai: kaip rodo pavadinimas, moksleiviai skirstomi į labiausiai mėgstamus arba numylėtinius ir kitus. Labiausiai mėgstami numylėtiniai paprastai būna turtingų ir įtakingų tėvų vaikai. Jų gimdytojai negaili pinigų mokyklos reikmėms, visaip kitaip remia ugdymo įstaigą. O kai kurie mokytojai, savo ruožtu, negaili tokių tėvelių vaikams gerų pažymių. Akivaizdu, kad visa tai vyksta iš savanaudiškų paskatų. Iš tikrųjų tai naudinga abiem pusėms. Nors dėl akių kai kurių motyvai tikrai būna kilnūs: pasiima „po sparnu“ silpną, iš vargingos šeimos vaiką.  Negaili dėmesio ir kai kuriems gabiems bei itin gerai besimokantiems vaikams. Bet rezultatas visada tas pats: dvigubi standartai ir neteisybė.

Kodėl jo nemėgsta? Todėl, kad vaikai yra jautrūs, labai pažeidžiami ir dauguma jų kerštingi. Ir jie  tiesiog nekenčia tokio mokytojo vien dėl to, kad jis yra. Be to, numylėtinių turėtojas dažnai tampa rimtų konfliktų klasėje priežastimi su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Kadangi vaikai į akivaizdžią neteisybę reaguoja daug aštriau nei suaugusieji. Ir patys numylėtiniai užsitraukia kitų bendraklasių nemalonę. Galų gale jie praranda daug daugiau, nei gauna.

Buvusio moksleivio komentaras: „Aš nekenčiu žmonių, kurie dalija visuomenę į turtingus ir  neturtingus. Ypač skaudu buvo matyti, kad toks dalykas buvo praktikuojamas mūsų mokykloje. Mūsų fizikos mokytojas maloniai šypsojosi, gyrė ir rašė gerus pažymius tik turtingesnių tėvų vaikams. Likusieji buvo tik vidutinybės. Arba dar blogiau – nemokšos ir tinginiai. Nesvarbu, kaip būtum gerai bepasiruošęs pamokai, (o fizika nėra pats lengviausias dalykas), vis tiek gausi, geriausiu atveju, trejetą. Ir išsitaisyti pažymį į geresnį, iš esmės buvo neįmanoma“.

 

„Dominuojantis“

Skiriamieji bruožai: pripažįsta tik du pedagoginius metodus – žeminimą ir skundimą. Mėgstamiausias  tokio mokytojo žodis yra „kvailas“. Jis mėgsta pasakoti moksleiviams, kad jų laukia niūri ateitis: visi kvaili berniukai ir mergaitės mokysis tik profesinėse mokyklose arba eis šluoti gatvių. Ir visi jie bus narkomanai ir baigs gyvenimą šildymo magistralėse, kadangi jie nuolat būna prastai pasirengę matematikos pamokai. Be to, šio tipo mokytojas, tyčia ar netyčia, pataiko į mokinių labiausiai „skaudamas vietas“. Ir juokdamasis iš vaiko ir matydamas, kaip jis išgyvena, tai teikia jam malonumą. Taip pat jis mėgsta rinkti kuriozines ir „kvailas“ moksleivių parašytas klaidas ir skaityti jas, girdint visai klasei, bei nurodant skandalingojo moksleivio vardą.

Atidžiau pažvelgus, šio tipo pedagogai atsiima savo tiesiog užsisėdę ant tų vaikų. Ko gero iš tų dabar „viešpataujančių“  kažkada buvo tyčiotasi ir žeminta dėl skurdaus, nesėkmingo gyvenimo ir jie patyrė tam tikrų vaikystės / jaunystės psichologinio pobūdžio sunkumų. Ir tai apgailėtina, nes, akivaizdu, mokytojas jiems nėra pašaukimas, jie nemėgsta savo darbo ir niekada neišmoks to gerai atlikti. „Dominuojantis“ nė iš tolo neprilygsta tikriems mokytojams ir labai gerai tai supranta. Vis dėlto gerai, kad  atsiranda kas nors, nesutinkantis su jo nuomone ir priešinasi.

Tačiau atleisti iš darbo „dominuojantį“ nėra lengva užduotis. Patekęs į keblią ir nemalonią situaciją, pavyzdžiui, į kito mokytojo, mokyklos direktoriaus ar įžeisto moksleivio tėvų akis, „dominuojantis“ meistriškai virsta „geradariu“ ir pradeda liaupsinti mokinį bei visaip kitaip išsisukinėti ir apsimesti, kad nieko blogo neįvyko. Net pradeda teisintis, kad paaugliams siaučia hormonai, jų laki vaizduotė  ir apskritai – patys kalti. Kaip bebūtų keista, mokyklos vadovybė tuo tiki, net laiko jį principingu, reikliu mokytoju.

Kodėl moksleiviai nemėgsta tokio mokytojo? Sako, kad dėl tokių mokytojų, jiems apskritai  išnyksta bet koks noras lankyti mokyklą.

Buvusios moksleivio komentaras: „Aš nežinau, kaip kam sekasi dabar mokykloje mokytis, bet man nusvirdavo rankos, kai mokytojas imdavo šaukti ant manęs be jokios priežasties. Kai mėgindavau kažką pasakyti, balsas pradėdavo virpėti ir net dingdavo, o mokytojas ir toliau pykdavo. Tai yra jis dar garsiau imdavo rėkti, su trenksmu numesdavo vadovėlį ant mano stalo ir šaukdavo, kad esu apsileidęs ir netvarkingas. Aišku, aš nenorėdavau eiti į tokio mokytojo pamokas, o mano tėvai taip pat ne iš karto patikėjo tuo, kas vyksta mūsų klasėje. Jie ne kartą matė mokytoją, bet jis pasirodė  normalus mano gimdytojams“.

 

„Apsėstasis“

Skiriamieji bruožai: yra tik vienas dėmesio vertas dalykas – šio tipo mokytojui atrodo, kad jo dėstomas dalykas yra pats svarbiausias ir nepakeičiamas. Išeina, kad kiti dalykai jam neegzistuoja.  Be to, šio tipo mokytojas kone per kiekvieną pamoką primena mokiniams, kad jei nesimokys jo dėstomo dalyko, gyvenimas kaip reikiant apkars ir bus nepakeliamai sunkus.  Remiantis moksleivių pastebėjimais, bene daugiausiai „apsėstųjų“ tarp humanitarinių mokslų pedagogų.

Kodėl jo nemėgsta?  Pirmiausiai dėl to, kad jis būna arogantiškas ir iš aukšto žvelgia į vidurinių mokyklų moksleivius, kurie nesiruošia toliau studijuoti šių dalykų, baigus mokslus. Mat moksleiviai įsitikinę, kad rašyti nereikalingus rašinius yra vien laiko gaišinimas ir kelia nuobodulį.  Buvusios moksleivės komentaras: „Turėjau literatūros mokytoją, kuri manė, kad be jos dėstomo dalyko neįmanoma išgyventi. Jos tvirtinimu, jei neskaitėte kad ir to paties romano „Karas ir taika“ nuo pirmojo puslapio ir visus tomus, moksleivis daug ką praranda gyvenime. Mes, pavyzdžiui, turėjome perskaityti šį romaną septintoje klasėje, nors iš tikrųjų ši knyga buvo numatyta vėlesnėje programoje.

Ir dar prisimenu, kaip nuskambėdavo skambutis į pertrauką, visi eina į valgyklą, o tu turi sėdėti klasėje ir klausyti mokytojos, kuri skaitydavo atmintinai Onegino laiškus Tatjanai ir kitas ištraukas. Negana to, ji klasėje surengdavo mini spektaklius. Viskas būtų buvę gal ir gerai, bet baigusi vidurinę mokyklą planavau toliau mokytis medicinos mokykloje. Todėl turėjau pereiti į kitą mokyklą, kur nebuvo tokių „išprotėjusių“ mokytojų dėl savo dėstomų dalykų“.

 

„Tinginys“

Skiriamieji bruožai: paprastai tai jaunas pedagogas, kuris nenorėjo ir nesiruošė būti mokytoju ir apskritai dirbti. Bet jis, kaip ir kiti žmonės, turėjo iš kažko gyventi. Galų gale buvo gautas diplomas  ir darbas nėra nešvarus… Tokio mokytojo požiūris į mokymąsi irgi savotiškas. Pavyzdžiui, jo manymu, tegul moksleiviai  patys perskaito atitinkamas pastraipas vadovėliuose ir išsiaiškina užduotis. Arba tegul vieni moksleiviai paaiškina kitiems užduotas užduotis.

Galiausiai,  jei kas nors neaišku būna ir namuose, ruošiant pamokas, tegul skambina vieni kitiems į namus ir aiškinasi. Šio tipo mokytojas taip pat labai mėgsta dažnai užduoti savarankiškus darbus.

Kodėl jo nemėgsta? Iš tikrųjų ne visi jo nemėgsta. Kai kuriems net patinka, kad jis nekvaršina galvos savo pasakojimais, kai galima visa tai perskaityti vadovėliuose.  Be to, jo pamokos būna nepakeliamai nuobodžios. Toks mokytojas nepapasakoja moksleiviams nieko naujo ir įdomaus.

Buvusios moksleivės komentaras: „Ar jums patiktų, jei kas nors eikvotų jūsų laiką?“ . Todėl ir aš net paprašiau mamos ateiti į mokyklą ir pasikalbėti su istorijos mokytoju, kad jis neverstų mūsų skaityti vadovėlį per pamokas. Juk aš tą galiu padaryti ir namuose. Iš tikrųjų per istorijos pamoką man norėjosi išgirsti įdomaus mokytojo pasakojimų, kad sužinočiau tai, ko nėra parašyta vadovėlyje. Juk istorija įdomi! Bet ne mūsų atveju. Nors kai kuriems mano klasiokams tai net ir patiko. Jie apsimesdavo, kad skaito, nors nežinia, ką tuo metu iš tikrųjų veikė“.

 

„Neturintis autoriteto“

Skiriamieji bruožai: be humoro jausmo ir mėgsta skųsti. Be to, šio tipo mokytojas neturi jokios įtakos drausmei dėl visiško savo autoriteto nebuvimo tarp moksleivių.  Todėl jis naudojasi vieninteliu metodu: dažnai be jokios priežasties skambina tėvams ir pavydėtinu reguliarumu siunčia mokinius pas direktorių. Be to, jis labai mėgsta rašyti pastabas dėl menkiausio moksleivio prasižengimo. Pavyzdžiui, kad jis sūpuojasi kėdėje, garsiai šūkauja ir kelia juoką visai klasei.  Kartais „be autoriteto“ mokytojas neatlaiko klasės spaudimo ir ateina į pamoką kartu su mokyklos direktoriumi, norėdamas kažkaip pakeisti situaciją.

Kodėl jo nemėgsta? Ogi dėl labai paprastos priežasties, nes niekam nepatinka skundikai. Aišku, niekam nepatinka ir silpnuoliai, kurie nežino ne tik kaip apsiginti, bet ir turėti bent šiokį tokį autoritetą. O čia – du viename.

Buvusio moksleivio komentaras: „Mūsų piešimo mokytoja mėgdavo skųsti visiems ir visada. Be to, ji nuolat būdavo nusiteikusi isteriškai, kai mes ką nors padarydavome ne taip arba ne pagal ją. Galų gale man piešimas buvo neįdomi disciplina, nes jau tada planavau tapti teisininku“.

 

parengta pagal ychitel.com