5 moksleivių tipai, kurių mokytojai labiausiai nemėgsta

Sako, kad būti geru mokytoju, galima tik iš pašaukimo. Bet yra pedagogų, kurie nemėgsta kai kurių moksleivių ir gana.  Apskritai jie nervina vienas kitą: mokytoją – mokinys, o mokinį – mokytojas.   Daug blogiau, kai ginčai ar konfliktai perauga į neapykantą, kurį sunku įveikti ne tik  moksleiviui, bet ir suaugusiam žmogui.

Britų sociologai atliko apklausą tyrimą tarp mokytojų ir išsiaiškino, kokių moksleivių jie nemėgsta ir kodėl.  Vien žodžiai „nemėgsta ar „nekenčia“,  kalbant apie mokytojo požiūrį į moksleivį, skamba nekaip.  Išeina, kad pedagogams belieka slėpti savo nepasitenkinimą, jį pakęsti arba su susitaikyti, kol jų „mėgstamiausias“  paliks mokyklą ir pradės gadinti nervus kam nors kitam.

Vis dėlto tyrėjai linkę manyti, kad daug mokytojų neskirsto moksleivių į mylimus ir nemylimus, nepaisant  laikinų nesutarimų ar konfliktų.

Lyderis

Skiriamieji bruožai: akivaizdu, viskas aišku iš pavadinimo –  dominuojantis klasėje  ir neginčijamas jos autoritetas.  Tai yra, klasė elgiasi taip, kaip nori lyderis, nepriklausomai nuo to, jis – berniukas ar mergaitė. (Iš tikrųjų  nėra aišku, kuris variantas blogesnis). Žemesnėse klasėse šio vaidmens gali imtis ir tiesiog nenustygstantis vietoje, linkęs išdykauti moksleivis. Tačiau vyresnėse  – lyderis pirmiausiai vadovauja smegenis. Bet nebūtinai jis turi būti vien dešimtukais besimokantis. Greičiau jo gebėjimas dominuoti, slopinti, manipuliuoti ir kai kurios kitos lyderiui būdingos savybės. Jis sugeba talentingai „valdyti“ klasę, Todėl moksleiviui lyderiui mokytojas – ne kas kitas, kaip potencialus varžovas.

Kodėl mokytojas tokio nemėgsta, o gal ir nekenčia?  Pirmiausiai dėl to, kad mokytojo darbas tampa  pragaru, o pravedamos pamokos jam labiau primena atvirą ar slaptą sabotažą. Kadangi 12-17 metų „lyderiui“ nieko nereiškia sėkmingai organizuoti ir pamėgimus iš pamokų arba apskritai neateiti į kurią nors pamoką.  Be to, lyderis moksleivis sugeba atrasti silpniausias ir labiausiai pažeidžiamas  savo oponento  (tai yra mokytojo)  vietas  ir be gailesčio kirsti per jas savo elgesiu ar išsišokimais.  . Apskritai, galima parašyti atskirą straipsnį, kodėl mokytojai negali pakęsti „lyderio“ savybių. Paprastai pedagogų „neapykantos sąrašuose“  yra ne vienas, bet „lyderis“ tikrai yra pirmasis. Ir didžiuliu atotrūkiu nuo kitų.

Turtingų tėvų vaikai

Skiriamosios savybės: pradėkime nuo to, kad ne visi turtingų tėvų vaikai siekia būti pranašesni už kitus, vis dėlto  visi „pranašesni“ už kitus  yra turtingų tėvų vaikai. Tokie save laiko „aukščiausios kastos“ atstovais, viešai didžiuojasi savo tėvų pinigine, niekina „varguolius“, kurie mokosi su jais vienoje klasėje. Taip pat ir mokytojus. Todėl „aukščiausios kastos atstovai mėgsta ironiškai paklausti: „O kokį atlyginimą mokytojas gauna?“. Dėl mokslui  nežinomų priežasčių, turtuolių vaikai linkę sau priskirti savo tėvų nuopelnus ir didžiuotis jais. Nuolat grasina mokytojui  nemalonumais, kurių nepagailės mylintis tėvas ir motina, jei pedagogas nuspręstų parašyti jam dvejetą arba pastabą dėl netinkamo elgesio. Kiti mokiniai  taip pat neretai užkliūva: nevengia patyčių.

Tačiau iš karto „užgęsta“, jei mokytojui pavyksta atrasti su tokiu bendrą kalbą. O pavyksta tuo atveju, jei mokytojas sėkmingai bendrauja su jo tėvais. Įvairiose gimnazijose ir licėjuose, kur mokosi daug pinigingų tėvų vaikų, jie gali surengti linksmą šventę gerai besimokančiam mokiniui iš neturtingos šeimos.

Kodėl turtuolių vaikų nekenčia pedagogai? Dėl jų įžūlumo, labai geros nuomonės apie save,  arogancijos ir gana abejingo požiūrio į mokslus. Reikia pridurti, kad mokytojai nemėgsta  „aukščiausios kastos“  moksleivių išvien su jų tėvais.

Verkšlenantis niurzglys

Skiriamasis bruožas: daro spaudimą kitiems visais įmanomais būdais – dažniausiai ašaromis ir keliamu gailesčiu sau. Berniukai taip pat. Ir vyresnėse klasėse šis reiškinys – ne tokia retenybė. Atrepetuotas numeris: išbėgti su ašaromis akyse iš klasės.  Jis verkšlena visiems ir apie viską: tėvams –  apie mokytojus, kad jie yra šališki, neobjektyviai vertina žinias,  mokytojams – apie savo tėvus, kad jie yra nesupratingi, neskiria dėmesio, nesirūpina, o direktoriui – abiems atvejais. O patys pažangiausi  verkšlenantys niurzgliai kreipiasi į mokyklos psichologą, kuriam ir išlieja savo nepasitenkinimą ir dėl mokytojų, ir dėl tėvų, ir dėl direktoriaus. Žinoma, būtinai su ašaromis. Po to niurzglys nuoširdžiai  ir labai greitai pradeda tikėti, kad ne jis problemos esmė, bet pasaulis yra pernelyg žiaurus. Atskiras porūšis –  maištautojas niurzglys. Tai reiškia, kad jis, jei tik kas nors nepatiko, gali užvožti su pilna knygų kuprine bendraklasiui per nugarą ar sugadinti kurį nors mokyklos baldą. Atskiras įspėjimas mokytojui: vaizdo įrašas, kur jis pagrindiniame vaidmenyje, gali patekti į „YouTube“, jei mėgintų pakeltu tonu tramdyti tokį smarkuolį.

Kodėl nemėgsta mokytojas verkšlenančio niurzglio? Ogi todėl, kad neįmanoma jo mokyti. Tol, kol mokytojas aiškina naują medžiagą, niurzglys užsiėmęs – jis gaili savęs.  Tikrini namų darbus – jis puola į isteriją. Jei ir mokytojas jį pagailėtų, su tuo negalėtų susitaikyti kiti sėdintys klasėje.

Išminčius

Skiriamasis bruožas: nepamirškite priminti, kad jis viską žino ir be mokytojo. Kaip ten bebūtų, bet jis yra vienas iš tų gabių mokinių, kuris gerokai lenkia mokyklos mokymo programą ir  savarankiškai gilinasi į mokslus. Paprastai tokius mokytojai vertina. Mat „išmintingas žmogus“ aiškiai ruošiasi tapti aukščiausio lygio pareigūnu ar aukščiausios kvalifikacijos specialistu ir pasinerti į aktyvią veiklą. Bet yra ir  „išminčių“, linkusių išmokti kiekvieno dalyko dvi ar tris pagrindines taisykles ir jomis vadovautis visą gyvenimą. Arba apsimesti, kad žino viską. Tai yra, kad puikiai išmano teisės aktus nepilnamečių klausimais.  (Iš tikrųjų tai reiškia „jūs neturite teisės“ ir nieko daugiau).

Vienaip ar kitaip, bet išminčius yra išradingas. Ypač pradėjus mokyti naujam mokytojui, išminčiaus gudrybės praeina. Kad ir kaip nepakartojamo specialisto, sugebančio paslėpti gautus blogus pažymius. Pavyzdžiui, jis pakeičia elektroninio žurnalo slaptažodį, o tėvams sako, kad svetainė „užlūžo“ , todėl neįmanoma patikrinti nei  gautų pažymių, nei mokytojų pranešimų.

Vis dėlto, kodėl mokytojai nemėgsta išminčiaus? O ar jums patiktų, jei kasdien daug ir tuščiai kalbėtų ir dar mėgintų pastatyti mokytoją kvailio vietoje?  Pedagogai taip pat nemėgsta „išmintingo“  ir dėl to, kad jis beveik „gyvena“ programėlėse per pamokas, nuolat žaidžia ir , aišku, nesiklauso, ką aiškina mokytojas.

Skundikas

Ypatingas bruožas: teisingai galvojate, jei jums atrodo, kad „aukščiausios kastos“ atstovas – tai blogai, o skundikas – nebūtinai yra gerai. Tai gali patvirtinti  bet kuris  ne vienerius metus mokytojaujantis, patyręs mokytojas. Nors vaikai irgi nemėgsta skundikų, linkę erzinti, tyčiotis iš jų. Nors dažnas skundikas galvoja priešingai. Trumpai tariant, jei klasei skundikas labai nepatinka, tai mokytojui  net gali tekti ginti tokį ne tik nuo bendraamžių užgauliojimų, bet ir liūdnų pasekmių.

Tačiau  apginti „gerbiamą skundiką“ nuo dviejų dešimčių ar daugiau paauglių, dar būtų pusė bėdos. Didesnė bėda ta, kad dėl skundiko veiksmų neretai nukenčia mokymo programa. Negana to, ir jis pats dažnai nebūna pasirengęs pamokoms. Tai yra jis turi ne daugiau žinių, nei jo mokyklos suolas, ant kurio jis sėdi ir bergždžiai trina kelnes.

Tokiais atvejais mokytojas greičiau nemėgsta ne paties skundiko, o tai, kad jis negali padėti jam ir  apgailestauja, kad tapo kitų paauglių persekiojimo objektu. Nepaisant to, pedagogas mėgina atrasti išeitį. „Bent pamėgink keistis ir aš būtinai padėsiu tau“, – sako mokytojas. Bet vietoje atsakymo – bukas abejingumas. Ir jokios pažangos – nei mokykloje, nei  asmenybės tobulėjime.

parengta pagal quora.com