Seksualinio išnaudojimo auka Rita: „Motinos net nenutuokia, kad jų vaikus tvirkina ir prievartauja vyrai ar sugyventiniai“

Kai Ritai (vardas pakeistas – red.) buvo 10 metų, motinos sugyventinis pasiguldydavo mergaitę į lovą, atsegdavo jos drabužėlius ir liesdavo intymias vietas. Po kiek laiko Rita intuityviai suprato, kad tai nėra gerai, bet labai nenorėjo skaudinti mamos, todėl tylėjo. Dabar Ritai 26 metai, bet ji iki šiol negali atsikratyti minčių, kad buvo tvirkinama. Mergina neslėpė, perskaičiusi portale sniegopilys.lt publikacijas seksualinės prievartos ir išnaudojimo temomis, ilgai svarstė, kol galų gale ryžosi papasakoti ir savo istoriją. Sako, pasidalindama savo karčia patirtimi, tuo pačiu norinti paskatinti ir kitus prabilti.

— Kodėl ryžotės šiam pokalbiui tik dabar? Ar siekiate kokio nors tikslo?

— Pradžioje galvojau, kad jei aš viską papasakosiu,  man palengvės ir tuo pačiu pajėgsiu atleisti ir savo skriaudėjui. Juk praėjo nemažai metų nuo to dienos, kai motinos sugyventinis pradėjo mane tvirkinti. Tiesa, kažkada papasakojau apie tai ir kelioms savo draugėms. Tiksliau, norėjau sužinoti,  ar ir su jomis tas pats daroma. Nors atvirai pasakius ir bijojau, kad po to ims iš manęs tyčiotis arba svaidyti įžeidžiančius juokelius. Mano tikslas labai paprastas – pasidalindama savo karčia patirtimi, tuo pačiu noriu paskatinti ir kitus prabilti.

 — Štai dabar jūs papasakosite, bet kai kurie skaitytojai gali ir suabejoti: o gal ji viską išsigalvoja?  Sąmoningai skleidžia melagingą informaciją, norėdama pakenkti savo motinos sugyventiniui?

— Kažką panašaus, tik gal kiek labiau primityvia forma aš jau esu girdėjusi ir iš savo motinos lūpų. Tai ir yra didžiausia tragedija, kai vaiku netiki jo artimiausias ir brangiausias žmogus.

—  Vis dėlto, kodėl apskritai nusprendei tą padaryti – paviešinti savo skaudžią patirtį?

— Dabar  tai darau sąmoningai dėl to, kad net tie gimdytojai, kurie laiko save supermamytėmis ir supertėčiais, galvodami, kad yra visažiniai ir viską išmano, gali kažką pražiūrėti. Kad jų mylimas vaikelis gali atsidurti tokioje ar panašioje situacijoje, kaip atsiduria daug vaikų. Kaip kažkada atsidūriau ir aš.  Tėvai turi žinoti, kaip svarbu apsaugoti savo vaikus nuo lytinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. Kad labai svarbu prevencinis darbas ir švietimas šiais klausimais. Kaip bebūtų gaila, bet jie tikriausiai nesužinos iš savo dešimtmečio vaiko (jei neduok, Dieve. taip nutiktų)  dėl kelių priežasčių, kaip nepasakys ir 15-metis paauglys… Esu įsitikinusi ir niekas manęs neprivers galvoti kitaip, kad daugumos atvejų motinos net nežino, jog jos naujas vyras arba sugyventinis tvirkina ar lytiškai išnaudoja jos vaikus. Lygiai taip pat daug tėvai nė nenutuokia, kad jų vaikas  gali būti lytiškai išnaudojamas ne savo namuose.  Vaikai jiems nepapasakos. Prievartautojas – juo labiau. Nebent padėtų atsitiktinumas…  O pats baisiausia žinote kas?

— Kas? 

— Kai vis dėlto motinos pajunta ar sužino, kas įvyko, bet jos pavirsta stručiais ir stengiasi kuo greičiau įkišti galvas į smėlį. Tai jų psichologinė gynyba – „nematyti“, kas vyksta, pabėgti nuo realybės. Jei pripažintų, juk jos negalėtų gyventi kartu su tokiais monstrais, kuriuos rodo nebent tik baisiausiuose siaubo filmuose. O  tvirkinami vaikai gali priimti tai, kaip normalų dalyką. Ir net kaip teigiamą, malonų. Kad ir kaip siaubingai nuskambės, bet kai man motinos sugyventinis, įkišęs pirštus į lyties organus, kuteno, jaučiau malonius pojūčius. O pats kita ranka masturbavosi. Juk vaikus pirmiausiai moko nepasitikėti nepažįstamais žmonėmis. O jei „tai“ daro pažįstamas, net artimas žmogus, vadinasi, viskas gerai?.. Juk artimas žmogus nieko blogo nepadarys, neskaudės… Taip? Juk taip?

— O kada supratote, kad motinos sugyventinis elgiasi nusikalstamai?

—  Aš supratau, kad jo veiksmai nėra normalūs, kad vyksta kažkas ne taip, bet tuo pačiu stengiausi įtikinti save, kad tai ir nėra labai blogai, jei jis švelniai glamonėja mano nuogą kūnelį. Juk daugumos atvejų man ir nedarė, kad skaudėtų. Negaliu dabar tiksliai pasakyti kada, bet tikrai žinojau, kad taip neturėtų būti. Žinoma, dešimties metų mergaitė ir negalėjo suprasti, kad tai yra kažkas baisaus ir siaubingo.

— Kiek metų tai tęsėsi? 

— Ko gero trejus metus. Iki trylikos. O tai, kad vaikų tvirkinimas yra nusikaltimas, aš supratau kai man buvo jau 15 metų

— Kaip šitą supratote?  Perskaitėte kur nors informaciją apie tai?

— Ne.  Tiesiog metams bėgant pamažu viskas dėliojosi ir susidėliojo, kaip kokios dėlionės. Ir tada supratau, kad tai, ką motinos sugyventinis darė su manimi –  nusikaltimas, už kurį turi būti baudžiamas ir pasodintas už grotų.

— Ar papasakojote mamai?

— Тai yra, ar mama žinojo, kad jos sugyventinis kaišiojo savo pirštus man už kelnaičių?

— Taip.

— Taip, žinojo. Aš nepasakojau. Keletą kartų buvo prasitaręs jos sugyventinis, bet tokia forma – aptakiai, lanksčiai, todėl šiandien ji gal drąsiai tvirtinti, kad to nežinojo arba kad nieko blogo neįvyko. Be to, jis visada prašydavo manęs nekalbėti apie tai niekam, net mamai. „Tu juk žinai, kaip mama išgyvens, pradės verkti sužinojusi“, – sakydavo jis man. Jis įtikino mane, kad bus visiems daug ramiau, jei tylėsiu. Jis manipuliavo manimi, nes žinojo, kad labai myliu mamą ir nenoriu, kad ji sielvartautų ir išgyventų.  Tačiau jos apsimetinėjimas, kad nieko blogo nebuvo –  dabartinių mūsų sudėtingų ir blogų santykių priežastis. Juk ne kartą mėginau kalbėti su ja ta tema… Bet ji vis nuleisdavo negirdomis arba iš karto pakeisdavo temą… Aš jaučiuosi išduota.

— Kada pirmą kartą mėginote su ja pasikalbėti apie tai?

— Pirmą kartą, kai man buvo trylika metų. Dėl kažko smarkiai susiginčijome ir tada, tarsi netyčia išsprūdo, ką jos sugyventinis darė su manimi. Tiesa, tada mamą ištiko isterija. Ji kaip ir patikėjo manimi, bet toliau ignoravo tą faktą. Žodžiu, nieko nenorėjo apie tai nei girdėti, nei matyti. Ji net uždraudė kitiems pasakoti. Sakė, užtrauksi didžiulę gėdą šeimai ir sau. Labai sunku paaiškinti jos reakciją: ji kaltino save, kaltino mane, ji tai neigė, kad žinojo, tai patvirtino, kad žinojo. Nors  ji atsiklaupė prieš mane ir ašarodama prašė atleisti. Aš pasakiau, kad atleidžiu. Bet ar aš tada turėjau kitą pasirinkimą? Iš tikrųjų niekas nuo to ir nepasikeitė.

— Motinos sugyventinis ne tik tvirkino, bet ir prievartavo?

• Pasiguldydavo mane į lovą, nuvilkdavo visus drabužius, liesdavo intymias vietas, glamonėdavo, tačiau niekada neprievartavo. Glostė ir visą kūną. Arba paimdavo mano ranką ir padėdavo ant savo lyties organo, bet aš kaip mat atitraukdavau. Kitą kartą vėl mėgindavo  padėti ranką, bet man ir vėl atitraukus, jėga neversdavo to daryti.  Dabar negaliu net sau  atsakyti į klausimą, kodėl tada niekam nepranešiau. Greičiausiai bijojau, kad gali kilti didžiulis skandalas, visi sužinos ir kad manimi nepatikės.  Ir mamos nenorėjau liūdinti.  Juk jos gyvenime  ir taip netrūko sielvarto. Jai ir be to buvo labai sunku.
• Ar dažnai motinos sugyventinis lytiškai išnaudojo?

• Tai įvykdavo du, net tris kartus per dieną, o kartais tik vieną sykį per savaitę. Įprastai būdavo taip: sėdžiu prie stalo, ruošiu pamokas. Jis prieina, pradeda glostyti man nugarą, paskui paima už rankos ir pasako: „Laikas pailsėti“. Aš tuo metu stengiausi ką nors daryti, apsikrauti visokiausiais buities darbais, kad neturėčiau nė minutės laisvo laiko. Tai yra, kad jis negalėtų tuo metu pasinaudoti manimi. Aš mokiausi antroje pamainoje, po pietų. Visada pabusdavau anksti ryte, girdėdavau kaip mama išeina į darbą. O tai reikšdavo, kad man reikia kuo greičiau keltis, eiti praustis ir kuo nors užsiimti, bet jokiu būdu negulėti toliau lovoje, kad jis nespėtų atsigulti šalia…

— Priešindavotės jam?

— Ne. Nebūdavo kaip ištrūkti iš jo glėbio. Vieną sykį mėginau, tai užsimojo ir jau ruošėsi tvoti per galvą. Bijojau, kad taip gali nutikti ir kitą kartą, jei nepaklusiu jam. Juk ir prieš mamą jis pakeldavo ranką. Aš jam sakydavau: „Man labai nemalonu, ką tu darai su manimi ir aš nenoriu, kad taip tęstųsi toliau“. Bet jis man atsakydavo, kad tai viso labo atokvėpis, padedantis atsipalaiduoti ir susikaupti.  O jei kartais vis dėlto man skaudėdavo ir aš užsirakindavau nuo jo vonios kambaryje, tai jis tada  dėdavosi rūpestingu ir atsiprašydavo, pažadėdamas, kad daugiau man neskaudės.

— Kaip jis paaiškindavo tokius savo veiksmus? Kuo motyvavo?

— „Noriu padaryti, kad tau būtų malonu ir jaustumeisi laiminga“, – sakydavo jis. Kai eilinį kartą mama su juo „skyrėsi“ , netikėtai prasitarė, kad  jis priima mane ir mano mamą – kaip vieną nedalomą visumą, kad jis negali atskirti manęs ir jos, kad mes jam ne du skirtingi žmonės, o vienas, kurį jis myli.

— Na, jis atsiprašė, pažadėjo, kad daugiau nebeskaudės ir?..

— Iki šiol prisimenu jo pasakytus žodžius: „Atsiprašau už tai ir daugiau taip nebedarysiu“. Ir… darė toliau! Niekas nesikeisdavo.

— Apibūdinkite jį. 

— Tada jam buvo 45 metai. Mamos išlaikytinis, nes niekur nedirbo, nieko neveikė ir namuose. Erudicija taip pat nepasižymėjo. Sėdėjo mamai ant sprando, maitino jį ir tiek.  Negana to vis primindavo mums: „Jūs tokios, jūs šiokios, jūs anokios, o aš – menininkas. Buvo kažką iš medžio išskaptavęs. Po to viską išmečiau lauk. Paradoksalu, bet mėgdavo nuolat pabrėžti žmogaus dvasingumą ir moralumą.

— Ar jaučiate lytinio išnaudojimo pasekmes iki šiol? 

—  Iki šiol jaučiu ir didelį nerimą, ir įtampą. Tarsi spragtelėjus pirštais, vėl ir vėl sugrįžtu mintyse į tas išgyventas situacijas. Ir tada labai blogai jaučiuosi. Kartais nei iš šio, nei iš to pradedu verkti.

Šie išgyventi potyriai mane žemina iki šiol. Turiu įdėti  daug pastangų, norėdama pirmiausiai sau įrodyti, kad aš esu stipri, esu kovotoja, kad turiu ambicijų. Nors protu ir suvokiu, kad to neįmanoma  pamiršti. O tai vargina, ir sekina. Tampi savo energijos įkaitu.

Dėl seksualinio gyvenimo, tai bent čia viskas normalu (šypsosi). Aš net mėginau ieškoti savo seksualinio gyvenimo kažkokių nukrypimų, apie kuriuos rašoma ir kalbama, patyrus ir išgyvenus  seksualinę prievartą vaikystėje. Bet, ačiū Dievui, neturiu nukrypimų.  Nebent nukrypimas tas, kad man vyro poreikiai nėra aukščiau už mano poreikius (šypsosi).

Nors, neslėpsiu, nėra lengva bendrauti su žmonėmis. Mat, kalbant su vyrais, kuris nors iš jų būtinai pajuokauja apie seksualinį priekabiavimą ar  išprievartautą moterį. Todėl laikausi griežtos nuostatos   – išbraukti tokius žmones iš savo bendravimo rato. Man sunku klausyti, kai sako, jei merginą išprievartavo, tai ji pati kalta ir panašiai.

 — Тai yra visada iš karto nukertate kaip kirviu, be jokios galimybės pasitaisyti?

—  Retai, bet būna periodų, kai esu nusiteikusi „švietėjiškai“: galiu valandą aiškinti, kodėl pokštai seksualinės prievartos temomis ne vietoje, bet įsitikinau, kad tokie pokalbiai tik laiko gaišinimas.

— Ar kada nors svarstėte galimybę tą vyrą nubausti pagal įstatymą?

—  Neslėpsiu, galvojau apie tai ir ne kartą. Bet esu įsitikinusi, kad noras taip ir liks tik noras, kadangi pirmiausiai jis dabar gyvena kitoje šalyje. Bet net jei ir gyventų čia, ką aš laimėčiau?  Juk pirmiausiai manęs paklaustų policijoje: „O kur įrodymai, liudytojai ir apskritai jau senaties terminas suėjo“. Tai tik dar labiau susinervinčiau, išgyvenčiau, o rezultatų jokių.