sniegopilys.lt
Internete daugybė forumų, kur aukos prisipažįsta ir atvirauja, kaip jos susidūrė su seksualiniu išnaudojimu ir prievarta vaikystėje. Šias kraupias istorijas publikuojame ir dėl to, kad tėvai atkreiptų dėmesį ir paaiškintų vaikams, ne tik kaip elgtis atsidūrus tokioje situacijoje, bet ir kaip apsisaugoti, norint išvengti baisių pasekmių. Publikuojame istorijas, kurių aukos jau užaugo, bet vaikystėje susidūrė su iškrypėliais ar nukentėjo nuo pedofilų. Suprantama, šios istorijos anonimiškos.
* * *
„Мan buvo 8 metai. Aš nuėjau pas draugę, bet jos namuose nebuvo. Grįždama išgirdau, kad kažkas lipa laiptais ir kažkodėl pasislėpiau už šiukšlių vamzdžio. Tai tas išgama ir nutvėrė mane. Pasakė, kad turi pistoletą ir mane nušaus, jei pradėsiu rėkti ir papasakosiu mamai. Ir aš nepasakojau. Niekam ir niekada. Kokia prasmė?..“
* * *
„Mane išprievartavo mano vyresnis brolis. Mūsų skirtingi tėvai. Apie mane brolis tada daug melavo – pasakojo mamai, kaip aš blogai mokykloje elgiuosi, kaip sugadinu daiktus, kuriuos ji mums nuperka, apkaltino, kad aš pavogiau pinigus iš mamos piniginės… Tačiau kai mes likdavome namie vieni, jis prievartavo mane, o po to sakydavo: „Net jei tu pasakysi mamai, ji nepatikės tavimi“. Aš mamai papasakojau praėjus keleriems metams, kai ji suprato, kad jau nesu nekalta 15 metų mergaitė. Bet ji pasakė, kad pati esu kalta ir apskritai, kad niekam apie tai nekalbėčiau. Ir aš nekalbėjau“.
* * *
„ Kai man buvo 9 metai, tėvai išvežė į Anapo vaikų sanatoriją „Majak“. Vienas auklėtojų (vyras) pasakojo vulgarius anekdotus, atnešdavo pornografijos žurnalų. Paskui pasišaukė mane ir pasakė girdėjęs, kaip medicinos punkte kalbėjo, kad nori mane paguldyti į izoliatorių iki pamainos pabaigos. Bet jis gali susitarti ir pats pagydys mane: padarys ypatingą masažą ir duos specialų aparatą. Bet tai turi būti paslaptis. Po to jis padarė paprastą masažą. Paskui pasakė, kad uždės ant akių vatos gumulus su specialiu gydomuoju tepalu ir duos pačiulpti guminį vamzdelį. Žodžiu, supratote, kas per vamzdelis. Ačiū Dievui, kad nieko nemačiau. Kas nutiko su manimi, supratau tik praėjus keliems metams. Tokio pat pasiūlymo sulaukė ir kitos kelios mergaitės. Dvi tylėjo, kaip ir aš, bet ketvirta buvo kiek vyresnė už mus, todėl jai užteko proto atsisakyti to pasiūlymo ir pasiskųsti. Liūdniausia, kad auklėtojo aiškinimasis su stovyklos vadovu baigėsi prigąsdinimu, kad viską papasakos tėvams, kad bus didžiulė gėda ir mus nubaus. Ir to man užteko, kad tylėčiau“.
* * *
„Kai mokiausi 2-oje klasėje (buvo 8 metai), į beužsidarantį liftą įšoko vaikinas (nors visi mokė mane įeiti į laiptinę ir liftą, kai nieko nebūna) . Bet jis matyt tykojo ir įšoko į beužsiveriantį liftą. Iš pradžių kažką bumbėjo po nosimi, apie kažkokį tai draugą, gyvenantį tame pačiame name, o aš pažinojau visus kaimynus ir joks jo draugas šioje laiptinėje negyveno. Žodžiu, jis prisėdo, paėmė man už kelio ir paprašė išskėsti kojas. Neįsivaizduojate, kokį stingdantį siaubą išgyvenau! Kai liftas sustojo ir atsidarė mano aukšte, aš išsliūkinau, bet labai bijojau, kad jis eis iš paskos arba pačiupęs už pakarpos įsitrauks į liftą atgal. Tėvams nieko nepasakojau“.
* * *
„Man buvo 7 metai, nuspaudžiau kodo mygtukus ir įėjau į savo namo laiptinę. Paskui mane įėjo jaunas vyras. Jis buvo stiklinėmis akimis ir apsvaigęs. Stvėrė mane ir mėgino nurengti, bet įkandau jam į pirštą. Jis suriko, paleido mane ir išbėgo. Iki šiol negaliu pamiršti stingdančios baimės ir tai, kad negalėjau net sušukti, tiesiog iš siaubo atrodo kad praradau balsą… Po to paaiškėjo, kad jis gyveno mūsų namo laiptinės palėpėje! Tėvams iš karto papasakojau. Jį net pačiupo, bet po to paleido, nes nebuvo reikalingų įrodymų. Praėjus kiek laiko tėvai kalbėjosi tarpusavyje, kad tas vaikinas išprievartavo merginą“.
* * *
„Važiavome su tėvais traukiniu. Man tada buvo 4 metai. Gretimoje kupe važiavo pagyvenęs vyras. Jis vis įeidavo į mūsų kupe, bendravo, su manimi žaidė. Paskui nei iš šio, nei iš to pasiėmė mano lėlę ir nusinešė į savo kupe. Po to pašaukė mane, paslėpė lėlę kelnėse ir pasakė, kad pasiimčiau iš ten pati. Aš nubėgau pas tėtę ir paprašiau, kad jis išimtų. Tikriausiai aišku, kas po to nutiko tam dėdulei…. Dar išgirdo vienas kariškis iš vagono galo ir atskubėjo padėti mano tėčiui. Rėkė dėdulė garsiai, bet niekas jo neužstojo“.
* * *
„Mano tėvai pasistatė vasarnamį. O mūsų artimiausias kaimynas buvo iš pažiūros labai mielas dėdė, 60 metų skulptorius. Vos susipažinus, jis svaidydavo į mane karštus, geidulingus žvilgsnius, kvietė į savo dirbtuves, sakė, kad parodys skulptūras. Man tada buvo 14–15 metų. Man žiauriai visa tai nepatiko, bet mama vis kartojo, kad jis nuostabus žmogus ir aš turiu elgtis su juo mandagiai. Mano tėvai davė atsarginius raktus nuo mūsų vasarnamio tam žmogui. Ir jis galėdavo bet kada įeiti į mūsų namą. Ką jis ir darė. Aš vasarnamyje repetuodavau kurį nors šokį, o jis patyliukais įslinkdavo ir slapta žiūrėdavo, kalbėdavo visokias nešvankybes, bet aš tylėdavau. Vieną kartą jis taip suįžūlėjo, kad priėjo prie manęs pasiūlė permiegoti, pažadėjęs gerai sumokėti. O aš tvirtai pasakiau: „Ne“. Tačiau po to nebeturėjau daugiau nei jėgų, nei noro tylėti ir pasiskundžiau tėvams. Bet jie tik numojo ranka. Štai ir viskas. Juk jis nuostabus žmogus. Iki šiol negaliu suprasti, kaip mama ir tėvas galėjo taip pasielgti. O jei jis nebūtų sustojęs su tomis savo dirbtuvėmis?! Mieli tėveliai, išklausykite savo vaikus ir niekada nenumokite ranka!“.
* * *
„Vasara, kaimas, griebėme šieną ir skaldėme malkas žiemai. Suvažiavo vos ne visi giminaičiai – artimi ir kiek tolimesni. Vaikų aplink pilna. Ir čia prie manęs prieina vienas dėdė ir sako: „Nuobodžiauji, einam, alyvų paskinsiu (tada tai buvo mano mylimiausios gėlės). Bet nors man tada buvo tik 4 metukai, bet jau žinojau, kad rugpjūčio pabaigoje jos nežydi ir nenorėjau eiti su juo. Tada dėdė sako, kad tai ypatinga rūšis ir jis savo akimis matė, kaip žydi. Apie alyvų rūšis nieko neišmaniau ir aš su juo nuėjau. Išėjome į laukymę, bet alyvos ten nežydėjo. Dėdė atsigulė, nusismaukė kelnes ir pasakė, kad atsisėsčiau ant viršaus. Aš pradėjau garsiai verkti. Jis išsigando ir greitai parvedė mane namo. Namuose jau buvo manęs pasigedę, bet pamatę kad pareinu su dėde, šnairomis pažiūrėjo į jį ir paklausė, kur buvau ir ką veikiau. O aš atsakiau: „Ieškojome alyvų…“
* * *
„Tai buvo 1985 metų rugsėjo 1-oji. Man tada buvo šešeri metai ir aš pirmą kartą ėjau į pirmą klasę! Grįždavau namo iš mokyklos viena. Į laiptinę paskui mane įėjo nepažįstamas suaugęs dėdė. Sustojo laukti lifto, kažko paklausė manęs, įėjo į liftą katu su manimi ir nuspaudė 9 aukšto mygtuką. Mes gyvenome 5 aukšte. Bekylant, jis atsisegė kelnes ir išsiėmė lyties organą. Paprašė, kad paliesčiau. Ačiū Dievui, jis nelietė manęs. Liftas pakilo į 9 aukštą, durys atsidarė ir man pavyko pabėgti. Kaip atsidūriau 5 aukšte, neprisimenu. Paskambinau močiutei, ji atvažiavo, iškvietėme miliciją. Mes važinėjome patruline mašina po rajoną, bet jo nepamatėme. Praėjo daugiau kaip 30 metų, bet iki šiol prisimenu jo veidą. Po to įvykio daug metų negalėdavau ilgai užmigti naktimis. Nuolat matydavau jį… Dabar turiu dvi dukras – 6 metų ir 9 mėnesių. Ir aš labai bijau dėl jų“.
* * *
„Kai mokiausi 5 klasėje, mano vieną bendraklasę vyras įsiviliojo į butą. Klasiokė vaikštinėjo su jaunesne už save metais ar dviem mergaite, ir ji pažinojo tą vyrą, kadangi jis nuomojo butą gretimame name – mergaitės tėvų kaimynystėje. Ta mergaitė ir pasiūlė mano klasiokei: „Nebijok, einam, aš pažįstu jį“. Jos ir nuėjo. Pradingusių mergaičių ieškojo savaitę. Jis visą tą savaitę ir išlaikė pas save, kur prievartavo paeiliui iškreiptomis sekso formomis ir būdais bei daiktais. Sudraskė lyties organus ir išangę. Kraujavo. Po to bendraklasės tėvas mirė nuo infarkto, sužinojęs, ką pedofilas padarė su jos dukrele. Po to mirė ir jos močiutė. Negalėjo susitaikyti. Mergaitė ir taip neturėjo mamos, buvo mirusi nuo krūties vėžio. Liko tik vyresnė sesuo, kuri ir pasiėmė pas save. Pedofilą paleido iki teismo ir jis pabėgo“.
* * *
„Mane pradinių klasių mokinukę kelis kartus per savaitę sutikdavo pagyvenęs kaimynas laiptinės aikštelėje. Visada paklausdavo, ar gerą pažymį gavau, girdavo mane, apkabindavo ir „netyčia“ bet atkakliai tempdavo mano ranką į savo tarpkojį. Mandagiai atsisveikindavau su juo ir greičiau užsirakindavau savo bute. Stebėtina, kad jis nesekė iš paskos ir nemėgino įeiti kartu į mano namus, kadangi puikiai žinojo, kad tuo metu mano tėvų namuose nėra. Bet tylėjau, niekam nepasakojau. Supratau, kad vyksta tai, kas man nelabai suprantama, bet ir nemalonu. Tačiau, kad jis tikrų tikriausias pedofilas supratau gerokai vėliau. Mamai papasakojau, kai jau buvau paauglė, bet ir toliau gyvenome šalia to išgamos – jo buto durys buvo priešais mūsų“.
* * *
„Man buvo 7 metai. Artėjo rugsėjo pirmoji. Paprašiau močiutės pinigų balionams ir bėgau, sugniaužusi juos saujoje, per parką. Prie manęs priėjo vyras ir pasakė, kad organizuos šventę mokykloje rugsėjo pirmosios proga. Ir paprašė parodyti jam pro parką tekantį upelį. Aš buvau labai atsakingas vaikas ir sutikau. Jaunas vyras atsisegė kelnių užtrauktuką. Jis buvo be apatinių. Tiesa, dar kai ėjome per parką, prie mūsų priėjo moteris ir paklausė, ar aš pažįstu tą dėdę, pasakiau, kad pažįstu, nes jis prisistatė ir pasakė savo vardą. Taigi, jis nusivedė mane prie upės ir pradėjo masturbuotis. Aš nustėrau iš baimės, bet bijojau pajudėti. Kitoje upės pusėje žmonės gulėjo prie kranto ir deginosi ir aš ėmiau šauktis pagalbos, bet niekas nekreipė dėmesio. Kai vaikinas pasakė, kad nusimaučiau kelnaites, aš pradėjau garsiai verkti ir bėgti. Jis bėgo iš paskos. Tačiau priešais ėjo žmonės ir jis dingo. Po kiek laiko toje pat vietoje aptiko nuogos mergaitės lavoną. Aš bijojau milicijos, todėl tylėjau“.
* * *
— Kodėl vaikai taip bijo pasakoti tėvams, kad susidūrė su pedofilu ar seksualiniu iškrypėliu? Ir ar įmanoma išvengti tokių susitikimų? – kreipėmės į psichologę Angelę Kazlauskienę. – Ar yra kokios bendros taisyklės, kaip kalbėtis su vaikais tokia sudėtinga ir nemalonia tema?
— Reikia suprasti, kad vaiko tyko daug pavojų, kai jis lieka be tėvų, senelių ar mokytojų priežiūros. Pirmiausiai reikia vaikams įkalti į galvas ir išmokyti, kad jei priėjo nepažįstamas žmogus, tai bendrauti, kalbėtis su juo galima tik tėvams esant greta. Tėvai turi pasakyti savo vaikams, kad jokiu būdu negalima kur nors eiti su svetimu žmogumi. Nesvarbu— pas mamą, kuri „laukia“ už kampo, nusipirkti saldainių ar pažiūrėti katinėlį. Kategoriškai draudžiama tai daryti ir viskas.
— Ar reikia konkrečiai pasakyti vaikui, kas gali nutikti, nepažįstamam pakvietus kažkur eiti?
— Reikalas tas, kad mažas vaikas nesupranta, kas tas pedofilas ar iškrypėlis. O jei viską vaizdžiai paaiškinus, tai jis pradės blogai miegoti naktimis, sapnuos košmarus ir šokinės iš miegų. Vis dėlto, kuo mažesnis vaikas, tuo tiksliau turi būti jam paaiškinta, apeinant tuos baisumus. Pavyzdžiui, „jei prie tavęs prieis nepažįstamas dėdė ir kur nors kvies eiti, bet tu neisi, o iš karto atbėgsi pasakyti mums, mes tave pagirsime ir nupirksime ledų“. Reikia, kad vaikas būtų skatinamas. Ir priešingai – jei vaikui pagrasinsite, kad, jei taip nutiktų, jis nepasakys, jūs nubausite. Svarbu, kad vaikas aiškiai suprastų, už ką jis bus giriamas, o už ką baramas.
— O ką pasakyti vyresniems vaikams?
— Apie pedofilus, iškrypėlius ir prievartautojus jau galima pasakoti 11-13 metų paaugliams, bet ne anksčiau. To amžiaus paauglius, kai vyksta hormoniniai pokyčiai jų organizmuose, pats laikas pervesti į kitą kalbėjimosi ir atviravimo etapą. Nes vaikui jau būna susiformavęs požiūris ir supranta, kad yra gerai, o kas blogai. Būtinai reikia su jais kalbėtis, kad suprastų, jog bus apgintas, jei taip, neduok Dieve, nutiktų.
— Gana paplitusi situacija: tėvai apibūdina blogą dėdę, o kai toks dėdė prieina prie vaiko ir tiesia jam saldainį, jis nemato, kad tai blogas dėdė. Kaip tada?
— Deja, ir taip neretai nutinka. Mat bet kurio pedofilo tikslas – įvilioti vaiką į žabangas. Todėl žvelgiant iš šalies atrodo, kad tai pats geriausias dėdė pasaulyje. Taip atrodo ir nieko nenutuokiančiam vaikui. Bet ir nereikia kalbėti, kad aplink yra daug blogų dėdžių ar tetų. Kartoju, reikia vaikui įkalti į galvą, kad jis apskritai neturėtų kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis, jei greta nėra tėčio ar mamos.
— Yra tėvų, linkusių taip prigąsdinti vaiką, kad jam net mintis nešautų į galvą eiti kur nors su nepažįstamu žmogumi. Tai yra gąsdina, kad jis gali išdurti akis ar dar ką nors baisaus padaryti. Tai per daug ar vis dėlto tinka toks metodas?
— Aš kategoriškai prieš tokius metodus ir išsigalvojimus. Nes jie formuoja nesuprantamus vaikui dalykus. Svarbiausia, kad iš tikrųjų tokie gąsdinimai ir neapsaugo. Patarimas vienas: jei priėjo nepažįstamas žmogus, reikia kuo greičiau bėgti pas mamą ar tėtę.
— O jei jų nėra netoliese?
— Vadinasi, reikia ieškoti bet kurio pažįstamo suaugusio žmogaus. Galų gale paaugliai jau nemaži, tegul paskambina pagalbos telefonu arba gal pamatys policininką. Bet apskritai mažas vaikas – darželinukas ar pradinukas, neturi atsidurti situacijoje, kai jis nėra prižiūrimas suaugusio žmogaus. Vaikas turi tiesiog žinoti ir jausti, kad jis yra saugus ir nepasakojant siaubo filmo vertų siužetų. Nes tai gali baigtis neurozėmis. Vaikas neturi bijoti nepažįstamų žmonių, bet jis turi būti atsargus su jais. Dabartiniai laikai niekuo nesiskiria ir nuo prieš 30 metų. Nors ir sako, kad mūsų vaikystės laikais buvo daug ramiau, nei dabar. Iš tikrųjų tais laikas niekas apie tai nekalbėjo garsiai, todėl taip ir atrodo. Kaip nekalbėjo ir apie narkomanus bei homoseksualus. Įvairiausio plauko iškrypėlių visais laikais buvo ir bus.
— Vis dėlto, kodėl vaikai, patyrę seksualinę prievartą, bijo pasakyti apie tai tėvams. Kaip gimdytojai turi bendrauti su vaikais, kad šie atsivertų mamai ar tėčiui?
— Tėvams reikia galvoti, kad prieš juos labai trapi būtybė. Paauglio psichika itin lengvai pažeidžiama. Juk jie nori atrodyti suaugusiais, bet tik kas negero nutinka – nori, kad tėvai jais pasirūpintų ir apsaugotų. Pasitikėjimas ir baimė atsiranda dar vaikystėje. Pavyzdžiui, vaikas grįžta iš kiemo sušalęs, purvinas, suplėšytomis kelnėmis, o tėvai, užuot paklausę, kas atsitiko ir sušildę jį arbata, pradeda rėkti: „Ko lindai į tą balą?“. Kai galima būtų pasakyti: „Vaikeli, koks tu sušalęs! Aš sušildysiu tave: rankšluosčiu ištrinsiu, karštos arbatos įpilsiu“. O tik po to klaustų, kas nutiko. Taip yra dėl to, kad tėvai savo pačių baimes permeta ant gležnų vaiko pečių. Pamatę jo pamėlusias lūpos, varvančią nosį – iš karto galvoja, kad susirgs, atsidurs ligoninėje, gal bus plaučių uždegimas ir kiti baisumai. Ir mama užsipuola vaiką kaltindama. O vaikas galvoja: „Jei pasakysiu, kas su manimi nutiko, mama pradės verkti, močiutė apalps iš siaubo“ ir užsisklendžia savyje.
Tuo tarpu tėvams reikia kartoti vaikui, kaip „Tėve mūsų…“: „Kas benutiktų, aš visada tave apginsiu, o skriaudėjus nubaus policininkai“.
