Kaip kalbėtis su vaikais apie seksualinį smurtą ir išnaudojimą

Priešingai nei galvojama, dažniausiai vaikus skriaudžia ne svetimi žmonės, o tie, kuriuos jie gerai pažįsta ir kuriais pasitiki, įskaitant, pavyzdžiui, šeimos narius.

Pasak žmogaus teisių gynėjų, statistikos duomenimis, Jungtinėje Karalystėje seksualinį smurtą patiria 1 iš 20 nepilnamečių vaikų, Jungtinėse Valstijose  – 1 iš 10 nepilnamečių.

Verta paaiškinti vadinamąją „maudymosi kostiumėlio taisyklę“

Deja, nėra universalaus seksualinio smurto ir išnaudojimo prevencijos metodo, tačiau yra būdų, kurie gali padėti išmokyti vaiką geriau apginti savo ribas ir atpažinti smurtinius veiksmus. Bet apie tai reikia pradėti kalbėtis su jais nuo ankstyvo amžiaus.

Daugelis suaugusių mano, kad pokalbiai apie lytinius santykius ir, atitinkamai, apie seksualinį smurtą  bei išnaudojimą su vaikais turėtų būti pradėti paauglystėje, kai paauglys susidomi seksu.

Iš tikrųjų, anot vaikų psichologų,  pokalbius tokiomis temomis  galima pradėti, kai vaikas yra dvejų ar trejų metų. Jau tada galima paaiškinti jiems, kad jų kūnas yra neliečiamas, kad jie turi teisę pasakyti „ne“, jei jiems nepatinka joks prisilietimas. Tai nebūtinai gali būti seksualinis prisilietimas – vaikas iš esmės turi teisę į savo kūno ribas ir saugumą.

Anot specialistų,  vėlesniame amžiuje,  kai vaikui jau ketveri ar penkeri metai, verta paaiškinti vadinamąją „maudymosi kostiumėlio taisyklę“, „kelnaičių taisyklę“ arba „apatinių taisyklę“. Jo esmė ta, kad  vaikas turi žinoti, jog intymios vietos yra  uždengtos apatiniais ir niekas neturi teisės jų liesti, išskyrus mamą ar tėtį, kai jie plauna ar maudo. Arba gydytojas  per medicinos apžiūrą, bet jis privalo tai daryti dalyvaujant tėvams. Vaikui reikia paaiškinti, kad jei kas nors prašo leisti paliesti šias vietas, nori padaryti tai, kas jam nepatinka, jis visada gali pasakyti: „Ne, aš nenoriu“. Žinoma, po to jis turi būtinai papasakoti apie tai suaugusiesiems, kuriais pasitiki – tėvams, darželio auklėtojoms ir panašiai.

Pasak  psichologų, norint kalbėti apie  seksualinį smurtą ir išnaudojimą, tėvams svarbu būti sąžiningais su vaiku, atsakyti į jo klausimus ir atsižvelgti į vaiko prašymus. Žinoma, nereikia, pavyzdžiui, šešerių metų vaikui  aiškinti apie išžaginimą. Bet  visai kitas reikalas, jei vaikas kur nors išgirdo šį žodį, tada tėvai turi jam paaiškinti, kad tokie dalykai tikrai vyksta.

Specialistų tvirtinimu, taip pat labai svarbu nuosekliai įvairiais etapais pasakyti, kaip bręsta kūnas, iš kur atsiranda vaikai, kas yra lytis. Kuo daugiau ir plačiau bus diskutuojama tokiomis temomis, tuo saugiau bus kalbėtis apie jas, įskaitant smurtą.

Vaikai dažnai mokomi būti paklusnūs, o ne kaip reikia apsisaugoti

Vienas svarbiausių smurto prevencijos priemonių yra lytinių organų įvardijimas anatominiais pavadinimais: „varpa“, „makštis“ arba  „penis“ ir „vagina“. Kai vaikas žino tikslius žodžius, jam bus  ne tik lengviau paklausti apie lytinius organus, bet ir pranešti, jei kas nors  nemalonaus ar negerai su juo nutiktų.  Kita vertus, anatominių pavadinimų vartojimas silpnina stigmą, leidžia vaikui suprasti, kas su juo vyksta. Tai padeda netylėti, bijant tarti tariamai nepadorų žodį, įskaitant  ir seksualinį smurtą, nuo kurio nėra apsaugotas nei vienas vaikas.

Jei vaikas bus mokomas įvardyti genitalijas, potencialūs prievartautojai gali ir atsisakyti savo ketinimų. Kadangi šis vaikas yra sąmoningesnis, vadinasi, jo ne tik nepavyks įbauginti, bet jam nebus gėdinga pranešti  kitiems suaugusiesiems, ką su jo norėta padaryti.

Kalbėti  su vaiku apie seksualinį smurtą visada reiškia kalbėti apie asmenines ribas, įskaitant kūno ribas. Ekspertai pabrėžia, kad vaikui  labai svarbu suprasti, jog jo kūnas priklauso tik jam, kad jis turi teisę pasakyti „ne“ bet kokiam nemaloniam prisilietimui. Tai taikoma ne tik galimam seksualiniam kontaktui, bet ir apkabinimams, draugiškam bučiniui į skruostą ar vien pakutenimui. Vaikai dažnai mokomi būti paklusnūs, o ne kaip reikia apsisaugoti. Todėl  taip svarbu išmokyti  vaiką žinoti savo neliečiamas ribas ir nebijoti pasirodyti  esantis nemandagus. Ir, savo ruožtu, kad negalima liesti kitų žmonių be jų sutikimo.

Pavyzdžiui, jis neprivalo bučiuoti  savo pusbrolio ar pusseserės, jei nenori to daryti. Net jei ir įsižeistų jų mama. Tai gerokai padidina tikimybę, kad vaikas galės atsisakyti  ir kurio nors kito suaugusiojo  gana intymaus prašymo.

Ekspertai taip pat pataria savo vaiko paklausti, ar jis nesijaučia nepatogiai, jei kas nors nori  ištiesinti jo marškinių apykaklę ar suknelės klostę. Mat galimo seksualinio išnaudojimo atvejais, tai žinodamas, vaikas gali įtarti, kad kažkas negerai.

Juk  galimi seksualiniai smurtautojai  tokiose situacijoje dažnai prašo vaikų viską laikyti paslaptyje ir taip jais manipuliuojama. Šiuo atveju vaikui gali būti sunku ir baisu pasakyti apie tai, kas įvyko.

Svarbu gerbti vaiko jausmus

Ekspertai taip pat pabrėžia, kad tėvams svarbu kalbėti apie paslaptis ir paaiškinti, kad jos gali būti skirtingos.  Kad yra malonių paslapčių, pavyzdžiui, staigmenos vakarėlis ar netikėta dovana – už jų slypi džiaugsmas ir jos išlieka paslaptimis  tik trumpą laiką. Blogos paslaptys yra tos, kurios priverčiamos saugoti amžinai, susijusios su baime ir grasinimais ir sukelia sunkius jausmus, pavyzdžiui, baimę ar nemeilę. Tėvų užduotis yra paaiškinti, kad šantažas slepiasi už blogos paslapties ir kad atskleidus ją mamai ar tėčiui, nereiškia kito žmogaus išdavystės. Ypač kalbant apie informaciją, susijusią su lytiniais organais.

Deja, kaip ir kitais smurto atvejais, pasakius „ne“,  ne visada sustabdo smurtautoją. Tada svarbu, kad vaikas turėtų galimybę pasidalinti tuo, kas nutiko, su tėvais ir nebijotų apie tai papasakoti. Šiuo atveju svarbu paaiškinti vaikui, kad suaugusieji bet kokiu atveju juo patikės, kad niekas jam nepriekaištaus už tai, kas nutiko, ir už tai, ką jis pasakė.

Vaikai dažnai bijo kalbėti apie smurtą dėl grasinimų ir gąsdinimų, todėl  labai svarbu, kad būtų suaugęs žmogus, kuriam  vaikas galėtų papasakoti be baimės.

Todėl taip svarbu, kad vaikai pasitikėtų  savo tėvais ir jaustųsi saugūs, kalbėdami su jais. Ir tai taikoma ne tik kalbant apie smurtą. Jis neturėtų bijoti užduoti klausimų, net jei jie atrodo kvaili ar nepadorūs. Ekspertai pabrėžia, kad bet kuriuo atveju svarbu stengtis atsakyti, net jei tėvai šią sekundę nežino tikslios informacijos. Pavyzdžiui, galite pasakyti, kad tikrai išsiaiškinsite ir pasakysite vėliau. Žinoma, ir būtinai padarykite tai.

Kalbant su vaikais seksualinio smurto ir išnaudojimo temomis,  svarbu gerbti vaiko jausmus. Tai gali padėti pagrindiniai saugių santykių su vaiku kūrimo principai. Tai yra visuotinai priimtos taisyklės: kad reikia išklausyti vaiką, kad reikia pripažinti jo jausmus, svarbu pasikalbėti su juo apie jo jausmus:„ Aš jaučiu, kad tu bijai “ arba „ Gal tau gėda kalbėti apie tai? “, „ Žinok, daug kas patenka į tokias situacijas“ ir panašiai.  Pagarba vaikų jausmams padeda geriau suprasti  save ir atpažinti savo emocijas. Atitinkamai pastebėti, kad kažkas negerai ir laiku apie tai pasakyti suaugusiems.

parengta pagal childmind.org