Kodėl buvusieji rašo ir ką atsakyti jiems?

Po išsiskyrimo retai būna visiška ramybė, paprastai kurį laiką vienas iš partnerių bando viską grąžinti atgal arba imasi manipuliacijų, kad pasiektų savo tikslus. Tačiau kartais situacija atrodo visiškai dviprasmiška – buvęs rašo, bet slepia savo tikruosius motyvus, nedaro tiesioginio spaudimo, nieko neprašo, nieko nereikalauja. Neaišku, kokia jo pranešimų prasmė ir kaip į tai reaguoti, taip pat neaišku.

Bando išsivaduoti nuo nereikalingo streso

Stebint socialinius tinklus ir atliekant apklausas paaiškėjo įdomių detalių. Dažniausiai žmonės nusprendžia siųsti žinutes savo buvusiems depresiniais metų laikotarpiais, ypač rudenį. Pasitikėjimą šio sprendimo teisingumu sustiprina stiprieji gėrimai. Standartinė situacija – parašė SMS neblaivus buvęs arba, liūdesio įtakojamas, buvęs vaikinas priminė apie save. Kodėl tai daroma?

Laikas gydo ir tai ne tik graži frazė, tai psichologinis faktas. Psichika sukonstruota taip, kad neigiamos spalvos emocijos jai yra sunki našta, reikalaujanti daug resursų reakcijoms. Kad išsivaduotų nuo nereikalingo streso, ji tiesiog atsikrato visko, kas sukelia pyktį, susierzinimą, nerimą, pasipiktinimą ir panašiai.

Dėl to buvęs partneris mums neatrodo toks blogas po mėnesio, dviejų ar šešių mėnesių. Nesvarbu, ar jis paliko, ar  nusprendėte išsiskirti abipusius susitarimu. Bet laikui bėgant šis įvykis mums atrodo jei ne klaidingas, tai bent jau ne taip aiškiai tiesa. O kadangi buvęs nėra pragaro velnias, kodėl gi ne ir toliau su juo bendrauti? Mintis susisiekti ir tiesiog paklausti, kaip sekasi, neatrodo tokia kvaila.

Psichikai viena iš sunkiausių sąlygų yra netikrumas. Tas pats nuvertinimo jausmas, kai lyg ir viskas aišku, bet ne iki galo ir ne šimtu procentų. Ginčo akimirką jie išsakė viską, ką norėjo, o vakare staiga suprato, kad turėjo šį bei tą prisiminti, tą bei tą pasakyti. Po kovos, žinia, niekas nemojuoja kumščiais, bet mūsų sąmonė retai laikosi šio principo.

Iš čia kyla tikėjimas, kad dar turi apie ką pasikalbėti. Jei palikote savo buvusįjį, tada jo galvoje bręsta mintis, kad jo nesupratote, neleidote išsikalbėti, neleidote ginti savo pozicijos ir paaiškinti savo veiksmus. Lygiai taip pat, kaip metančiam rūkyti labai svarbu perteikti tam tikrą informaciją.

Paradoksas tas, kad ir pačiam mesti rūkyti kartais kyla noras parašyti, kad ką nors perteiktų. Pavyzdžiui, jam (ar jai) gali atrodyti, kad jis (jai) nevisiškai atkeršijo už savo kančias. Įsivaizduokime situaciją: vaikinas apgaudinėjo merginą, ji jį paliko, tačiau jos sieloje buvo tiek nuoskaudų, kad jam neužteko įžeidinėjimų. Noriu tai padaryti dar skaudžiau, būti sarkastiška, pažeminti. Ir tada mintis susisiekti nebeatrodo beprasmiška.

Gauti 5 tūkst. Eurų atlyginimą per mėnesį gal ir nėra blogai, bet jei vakar uždirbote per dieną 500 tūkst?.. Taip dažnai nutinka santykiuose, nes partneris mums kažką duoda. Net ir pačiose skubiausiose romantiškose sąjungose ​​kompaniono nauda yra apčiuopiama. Ir tada staiga bam ir tuštuma.

Patenka į apatiją, kad sukauptų jėgų

Buvęs atsidūrė duobėje, vaizdžiai tariant. Jam trūksta buvimo, bendravimo, švelnių jausmų ir meilės, arba labai trūksta fizinio artumo, finansų. Galbūt jis gyveno su tavimi, o dabar yra priverstas gyventi su savo tėvais. Arba vaikinas rūpinosi mergina, o dabar ji liko be nieko. Arba kasdien ant stalo būdavo skani vakarienė, kuri natūraliai tapo praeitimi. Taip pat atsitinka – žmogaus gyvenimas suplanuotas, ateitis skaidri ir aiški, tačiau visi planai staiga išgaravo į orą.

Psichologijoje tai vadinama frustracija, tai yra nesugebėjimu patenkinti esamų poreikių. Didėjant pastangoms, tikslas lieka nepasiekiamas, o tada individas patenka į apatiją, kad sukauptų jėgų. Jis gali jaustis liūdnas sėdėdamas savo bute ar vienas klajodamas parke, blaškydamasis tarp draugų ar darbo. Ir tada, reaguodami į pykčio emocijas, jaučiamės stiprūs ir susisiekiame su savo buvusiaisiais. Kam? Bet mes nežinome, tiesiog psichika ieško galimybių kaip nors užlopyti susidariusias skyles.

Kartais būname visiškai abejingi, ką ir kaip gyvena mūsų buvęs. Nėra noro kurti su juo santykių, gal net džiaugiamės, kad mergina/vaikinas paliko.  Tačiau nepaisant visiško abejingumo, psichika ir toliau stebi kontekstą, kad surastų atramą savigarbai. Jai svarbu, kad išsiskyrę buvę netaptų laimingesni, antraip paaiškėja, kad esame balastas ir mūsų vertė yra 0.

Stebėti reikia informacijos, o norėdami ją gauti, turite palaikyti ryšį. Todėl daugelis žmonių rašo tiesiog taip, dėl dialogo apie nieką ir, atrodo, neturi jokių ketinimų. Ir pats vaikinas įsitikinęs, kad savo buvusia  nesidomi, tačiau praktiškai viskas yra kiek kitaip. Sužinome naujienas ir išlaikome savivertę.

Kai kurie net pradeda persekioti

Jei jūsų buvęs vis dar yra vienišas arba jam nepavyko užmegzti naujų santykių, tai yra gerai. Jei ji susipažino su šauniu vaikinu ir apskritai tapo gražesnė, tada žinia yra nemaloni, tačiau ją galima nuvertinti. Viskas yra labai blogai, jei, atsikratę mūsų, žmonės tikrai „pakyla“. Nepriklausomai nuo rezultato, mes tikrai norime žinoti, kas vyksta mūsų buvusiųjų gyvenime. Dėl šios priežasties einame į jų puslapius socialiniuose tinkluose. O kai kurie netgi pradeda persekioti.

Žmogus yra socialus gyvūnas ir priklausymas grupei jam be galo svarbus. Mūsų artimieji ir tie, kurie kadaise buvo šio rato dalis, visam laikui tampa atrama psichikai. Galbūt jūsų buvęs seniai sutiko su išsiskyrimu ir nejaučia noro nieko grąžinti, tačiau šiuo metu jis atsiduria nerimo, nestabilumo, šurmulio, rūpesčių kontekste. Instinktai verčia jį atkurti socialinius ryšius.

Daugelis žmonių, jausdamiesi jauni ir stiprūs, lengvai degina tiltus, išmesdami iš savo aplinkos visus, kurie jiems kažkaip nepatiko. Tačiau senatvėje jie stengiasi susitaikyti su broliais ir seserimis, gerina santykius su tėvais, bendrauja su draugais. Mums visiems labai patinka susitikti su savo klasės draugais, su nostalgija prisimename vaikus iš to paties kiemo. Dėl šios priežasties galite rašyti savo buvusiajam. Kad tik nebesijaustumėte atstumti, apleisti ir vieniši.

Ką daryti, jei buvę rašo? Tikėtina, kad tiesioginis klausimas jums niekaip nepadės. Daugeliu atvejų žmogus pats nesupranta, kodėl būtent taip daro. Išgirsite kažką panašaus į „tiesiog taip“, „netyčia pamačiau tave tame kanale ir nusprendžiau pasidomėti, kaip tau sekasi.“ Greičiausiai jokio konkretumo nebus. Tik nedaugelis pasakys „bandykime dar kartą“ arba „ Aš vis dar tave myliu.“ Net ir tada su 90 proc. tikimybe viskas, kas pasakyta, bus melas.

Pirmiausia pabandykite suprasti, kokias emocijas jums sukelia šios žinutės. Jei jaučiate emocinį pakilimą ar stiprų susierzinimą, geriau tai pasakyti nuoširdžiai. Svarbiausia nenaudoti kaltinančių frazių. Vietoj „nenoriu su tavimi bendrauti“, geriau pasakyti „manęs nedomina bendravimas, šiuo metu esu labai užsiėmęs“. Svarbu, kad pašnekovas negalvotų, kad jam kažkaip blogai. Nepaisant to, netrinkite žaizdų druska.

Jei bendravimas apskritai jūsų nevargina, tuomet turėtumėte nusistatyti asmenines ribas. Kas yra priimtina, o kas tikrai ne. Galite papasakoti, kaip praėjo jūsų diena. Neprieštaraujate naujienų aptarimui, bet nekalbėkite apie savo asmeninį gyvenimą. Ir taip toliau.

Jei jūs pats nesate prieš grįžimą pas buvusįjį, o jis, kaip jums atrodo, nori to paties, tada bendravimas čia praranda prasmę. Tiesiogiai pasakykite savo norus ir nurodykite sąlygas. Saldainių puokštės laikotarpis čia neįmanomas, romantiška sąjunga turi prasidėti nuo  abipusio susidomėjimo, o kadangi jūs žaidžiate vienas su kitu „atspėk mano ketinimus“, tai baigsis tas niekuo.

Psichologė Angelė Kazlauskienė