Kaip tėvai nuodija savo vaikų gyvenimą

Žinia, tobulų tėvų nėra. Kiekvienas daro klaidų ir gali pakenkti savo vaikui visai to nenorėdamas. Neįmanoma visada būti emociškai artimu su vaikais. Tėvai kartais gali šaukti ant vaiko arba net suduoti jam. Tačiau ar dėl tėvų klaidų jie tampa žiaurūs? Iš esmės ne, rašoma Susan Forward knygoje „Toxic Parents“.

 

Tokius vaikus neretai slegia kaltės našta

Daugelis vaikų gali susidoroti su tėvų pykčio priepuoliais, jei jie gaus iš jų daug meilės ir supratimo. Tačiau toksiški tėvai visą laiką kenkia savo vaikams, jų neigiamas elgesys yra nekintamas ir tampa nuolatinės žalingos įtakos vaikų gyvenimui šaltiniu. Tokių tėvų suteikiamas emocinis skausmas persmelkia visą vaikų būtį ir traumuoja net jiems užaugus.

Kalbant apie „pastovumą“ ir „tęstinumą“, yra išimčių. Pakanka vieno seksualinio ar sunkaus fizinio smurto, kad vaikui būtų padaryta nepataisoma emocinė žala. Knygos „Toxic Parents“ „(Toksiški tėvai“) autorė Susan Forward skirsto toksiškus tėvus į keturis tipus: kontroliuojančius, verbalinius (kuris žeidžia žodžiais), naudojančius fizinę jėgą ir kurie  seksualiai išnaudoja ar prievartauja savo vaikus.

Vaikai dažnai galvoja, kad padarė ką nors blogo, nes taip supykdė savo tėvus. Vaikai tiki, kad yra kalti ir nusipelno bausmės. Jie nežino, kad tėvai gali elgtis kitaip. Todėl tokius vaikus neretai slegia kaltės našta, dažnai turi iškreiptą savęs suvokimą, žemą savigarbą.

Kaip bebūtų keista, bet nemažai suaugusių vaikų ir toliau lieka savo tėvų įtakoje, net jei jie seniai mirė.

Neprognozuojamus tėvus galima palyginti su didžiuliais uraganais. Jie nerodo supratimo, vaikų nepaklusnumą ir individualumo pasireiškimą linkę suvokti kaip asmeninį puolimą ir pasikėsinimą į save. Todėl jie nesąmoningai stengiasi pakenkti vaikui, įsivaizduodami, kad tai daro pačių geriausių ketinimų vedami. Tokiu būdu tėvai gali manyti, kad taip tik „užgrūdina vaiko charakterį“, bet iš tikrųjų jie tik griauna jo savigarbą.

Toksiški tėvai dažnai būna labai nepatenkinti savo gyvenimu ir visko bijo. Savarankiškas vaikas jiems – tarsi  jaustųsi netekę rankos ar kojos. Todėl jie laiko savo užduotimi kontroliuoti vaiką ir palikti jį priklausomą. Savo ruožtu vaikams sunku suvokti, kad jie gali būti atskirti nuo tėvų ir praranda savo tapatybę.

Sunaikindami vaiko savigarbą, tėvai didina jo priklausomybę nuo savęs. O tuo pačiu vaikas vis labiau tiki, kad jo tėvų tikslas – saugumas ir rūpestis. Vaikas emocinę ir fizinę žalą aiškina prisiimdamas atsakomybę už toksiškų tėvų elgesį ir bando pateisinti: „Tėtis ant manęs rėkė, nes mama jį supykdė“.

Ir kad ir kiek žalos tėvai padarytų, vaikas turi poreikį juos mylėti. Net ir suprasdamas, kad tėvai pasielgė blogai, jis ieškos jiems pateisinimo, prisiimdamas visą kaltę sau ir neigdamas, kad jie padarė ką nors blogo. Tik realiai žvelgdamas į tėvus ir jų veiksmus, užaugęs vaikas galės subalansuoti santykius su jais, taip pat padidinti savigarbą ir gyventi savo gyvenimą.

Žinia, kiekvienas vaikas turi teisę būti maitinamas, aprengtas, apgyvendintas ir apsaugotas. Tačiau be teisės į fizinę priežiūrą, vaikai turi teisę į emocinę priežiūrą: pagarbą jų jausmams ir tinkamą gydymą, teisę klysti. Vaikas turi teisę būti vaiku, turinčiu pareigas, kurios jam pasiekiamos pagal amžių.

Vaikai labai gerai sugeria žodinius ir neverbalinius signalus, klausosi, ką tėvai sako, ką daro, imituoja elgesį. Vaidmenų pavyzdžiai tėvų šeimoje yra lemiami vaiko tapatybės raidoje.

Kai vaiką tėtis ar mama pastūmėja prisiimti suaugusiųjų pareigas, funkcijos šeimoje deformuojasi. Vaikas, priverstas atlikti tėvų vaidmenį, neturi pavyzdžio, iš kurio būtų galima mokytis. Tokį suaugusį vaiką kankina nuolatinis kaltės ir pernelyg didelės atsakomybės jausmas, būdingas tiems suaugusiems, kurie vaikystėje buvo priversti keistis emociniais vaidmenimis su tėvais.

Dažnai vaikai, kurie rūpinasi probleminiais tėvais, tampa priklausomi. Jiems nuolat reikia ką nors „gelbėti“ nuo įvairių problemų, jie susiranda partnerius, kurie sėdi ant sprando, tačiau to nepastebi, laikydami savo pareiga „gelbėti“ kitus.

Daugelis vaikų  patiria rimtą psichologinę traumą  dėl tėvų skyrybų, jie tiki, kad padarė kažką ne taip, nes buvo palikti ir nebemyli. Vaikas įtikina save, kad nėra vertas meilės, o vėliau turi problemų kuriant santykius.

 

Daug vaikų pradeda maištauti prieš  savo tėvus

Daugeliui tėvų pinigai yra jų manipuliavimo ginklas. Be menkiausios logikos tėvai arba skatina, arba baudžia pinigais, kad parodytų meilę ir nemeilę. Vaikai pasimetę ir būdami priklausomi nuo tėvų, šie prieštaravimai persikelia ir į pilnametystę. Tėvai ir toliau naudojasi finansiniu pranašumu, kad vaikų akyse atrodytų nepakeičiami ir juos kontroliuotų. Tai yra, jie gali padėti  savo atžalai dėl darbo, būsto, bet tada kišasi į jo reikalus ir reikalauja ataskaitų. Tokie tėvai suaugusius savo vaikus traktuoja kaip beverčius ir nieko nesugebančius.

Manipuliuojantys tėvai puikiai slepia savo motyvus iškeldami rūpestį į pirmą planą. Dažniausias manipuliatoriaus pavyzdys yra įpareigojantis. Tėvai, prisidengę pagalbos pretekstu, visiškai pradeda kontroliuoti  savo vaikų gyvenimą. Pavyzdžiui, mama gali ateiti padėti sutvarkyti butą ir viską savaip pertvarkyti, kontroliuoti visas smulkmenas. Jei tokiai mamai bus pasakyta, kad ji peržengia ribas, ji ims verkti ir klausti, kas negerai su jos pagalba.

Vaikas pradeda jaustis kaltas, nes tėvai yra tokie rūpestingi ir nori padėti. Ir paaiškės, kad vaikas, norėdamas apginti savo teises, turi „įskaudinti“ tėvus. Dauguma pasiduoda, bet tėvai tai jaučia ir vis labiau kontroliuoja vaiko gyvenimą.

Tačiau daug vaikų pradeda taip maištauti prieš tėvus, kad maišto poreikis ima pranokti galimybę laisvai rinktis. Pavyzdžiui, mama labai nori, kad jos sūnus ar dukra sėkmingai sukurtų šeimą. Vaikas, nepaisant mamos,  nė nesiruošia savęs saistyti santuoka, nors norėtų ir galėtų būti laimingas.

Kita vertus, toksiški tėvai mėgsta palyginti brolius ir seseris vienas su kitu, kad vaikai, atsidūrę nepalankioje padėtyje, jaustų, jog daro per mažai, kad laimėtų tėvų meilę. Vaikai, norėdami susigrąžinti prarastą vietą, tada išpildo bet kokią tėvų užgaidą. Be to, daug tėvų kursto brolių ir seserų konkurenciją taip, kad ji virsta žiauriu karu, kuris gali tęstis ilgus metus.

O šeimose, kurioje yra alkoholikai tėvai, vaikams išsivysto per didelis atsakingumas, nepasitikėjimas savimi, užgniaužtas pyktis ir poreikis „gelbėti“ tėvą. Tokioje šeimoje visi dažnai apsimeta, kad viskas gerai ir problemų nėra. Tačiau iš tikrųjų vaikas priverstas saugoti didelę paslaptį ir nuolat būti budrus, kad neišduotų šeimos, ima abejoti savo suvokimu ir jausmais.

Jis auga užsisklendęs savyje, paslaptingas ir bijo išsakyti savo nuomonę, nes manys, kad žmonės juo nepatikės. Bijodamas išduoti paslaptį vaikas mieliau nedraugauja, izoliuojasi. Ši vienatvė ugdo deformuotą atsidavimo jausmą tiems, kurie žino paslaptį – šeimą. Bėgant metams aklas atsidavimas ir toliau nuodys tokių vaikų gyvenimus. Kadangi vaikai visą laiką galvos, kad padarė kažką ne taip, kad jie kalti dėl tėvų alkoholizmo. Tokiu būdu vaikai slopina emocijas ir visais būdais vengia konfliktų. Tuo pačiu yra pasirengę padaryti bet ką, kad išpirktų kaltę.

Laimingos pabaigos alkoholikų šeimose pasitaiko labai retai. Didelė tikimybė, kad tokioje šeimoje užaugęs vaikas arba vėliau su tėvais taps priklausomas nuo alkoholio vartojimo, arba susies gyvenimą su alkoholiku, kad toliau galėtų „gelbėti“ artimą žmogų.

Žvelgiant iš kitos pusės, sielvartas, pažeminimas, kritika ateityje gali turėti ne mažiau destruktyvaus poveikio nei fizinis smurtas vaiko atžvilgiu. Juk po sumušimų lieka pėdsakų, kažkas gali juos pastebėti. O po žiaurių žodžių nelieka jokių pėdsakų, ir niekas nespės padėti.

Verbaliniai toksiški tėvai yra dviejų tipų: tie, kurie atvirai įžeidžia ir žemina, ir tie, kurie įžeidimus ir pažeminimą slepia po pajuokavimais ar sarkazmo kauke. Jei vaikas pradės skųstis, jis gali būti apkaltintas humoro jausmo neturėjimu.

Kai kurie tėvai negali pakęsti, kad jų vaikai užauga ir tampa savarankiški, nieko neprašo. Tada tėvai  mato grėsmę vaikuose kaip konkurentuose. Kad ir toliau jaustų savo pranašumą, tokie tėvai visais įmanomais būdais nuvertina vaikų pasiekimus ir menkina jų savigarbą.

Kiti tėvai neadekvačiai reaguoja į savo vaikų brendimą. Kai kurie tėvai, norėdami atitraukti dėmesį nuo seksualinio potraukio, pradeda provokuoti konfliktus su dukromis. Dėl bet kokios draugystės su berniukais jie juokiasi, šaiposi arba vadina juos iškrypėliais. Vėliau tokios merginos tampa labai nesaugios ir gėdijasi savęs.

 

Jiems mušimas yra automatinis atsakas į stresą

Kitas verbalinių toksiškų tėvų tipas yra perfekcionistai. Jie perkelia atsakomybę dėl šeimos stabilumo vaikams. Jei vaikas su kažkuo nesusitvarko, jis tampa atpirkimo ožiu. Vaikai nėra miniatiūriniai suaugusieji, jiems sunku nešti tokią naštą, todėl jie tampa nepasitikintys savimi, bijo išvis ką nors daryti, kad nesuklystų.

Žiauriausi  tėvų žodžiai, iki širdies gelmių įskaudinantys vaikus, kai jie pasako: „Geriau, jei tu išvis nebūtum gimęs“. Vėliau tokie vaikai dažnai pasirenka rizikingą darbą, kuriame gali žūti ar mirti, tarsi vykdydami tėvų įsakymą – negyventi.

Kai kurie žmonės mano, kad fizinė prievarta yra tada, kai vaikui lieka žymių ant kūno, o vien pliaukštelėjimas nelaikomas prievarta. Todėl tėvai turėtų įsikalti sau į galvas, kad fizinė prievarta – tai bet koks suaugusio žmogaus elgesys, sukeliantis vaikui apčiuopiamą fizinį skausmą, nepaisant to, ar ant kūno yra žymių, ar ne.

Dauguma tėvų, kurie muša savo vaikus, nekontroliuoja savo impulsų ir puola vaikus, siekdami nuslopinti savo įtampą. Jiems mušimas yra automatinis atsakas į stresą.

Muša ir tie, kurie vaikystėje buvo mušami, išmoktą pavyzdį perduoda savo vaikams. Kai kurie tėvai mano, kad fizinės bausmės yra vienintelis būdas priversti vaiką „pamokyti“ moralės ar teisingo elgesio. Ir daugelis šių „pamokų“ mokomos vardan religijos.

Kai kurie vaikai nenori būti tokie, kokie buvo jų tėvai,  todėl savo vaikams beveik viską leidžia, taikydami jiems minimalias drausminimo priemones. Tačiau visko leistinumas kenkia ir tuo, kad vaikams reikia aiškių ribų ir saugumo jausmo.

Kodėl tėvai taip elgiasi ir kodėl gadina savo vaikams gyvenimus? Beveik kiekvienas toksiškas tėvas turėjo toksiškus tėvus. Negana to tas reiškinys plinta per kelias kartas. Žinia, mūsų įsitikinimai formuojasi vaikystėje ir perduodami iš kartos į kartą. Todėl mes aklai paklūstame šeimos taisyklėms, nes nepaklusnumas reiškia išdavystę. Tačiau aklas paklusnumas destruktyvioms taisyklėms griauna gyvenimus. Todėl tik tėvų galioje yra pakeisti  įpročius, „nusistovėjusias“ šeimos tradicijas ir užauginti savo vaikus netoksiškus ir emociškai sveikus.

Knygos autorė Susan Forward siūlo elgesio metodus ir strategijas, tačiau pažymi, kad jos nėra skirtos pakeisti darbą su terapeutu ir paramos grupe. Viską reikia naudoti kartu.

Anot jos, jei žmogus turi priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, pirmiausia turi su tuo susidoroti, o tada pradėti dirbti su elgesiu. Tačiau nuo abstinencijos momento turi praeiti mažiausiai šeši mėnesiai, kitaip kyla pavojus palūžti dėl emocijų ir prisiminimų, kuriuos sukels terapija.

Skirtingai nei kiti psichoterapeutai, Susan mano, kad vaikai neturėtų atleisti savo tėvams. Tiksliau, tėvai turi prisiimti atsakomybę, pripažinti tai ir prašyti atleidimo. O kaip vaikai gali pripažinti, kad juos įskaudino tėvai, jei jiems  bus atleista?

Tačiau yra ir kita atleidimo pusė – nekeršyti. Kerštas yra bloga motyvacija ir jo reikėtų vengti.

Daug svarbiau rasti pusiausvyrą tarp rūpinimosi savimi ir rūpinimosi kitų jausmais. Visų pirma turėtumėte pagalvoti, kaip jums bus gerai, jei kurį laiką tapsite egoistu. Taip pat nebūtina spjauti į kitų jausmus, bet tai turėtų būti jūsų subalansuotas laisvas pasirinkimas, o ne paklusnumas įsakymui.

Kitas žingsnis – išmokti automatiškai nereaguoti į kažkieno žodžius ar veiksmus. Apgalvoti atsakymai leidžia išlaikyti savigarbą. Tuo pačiu galėsite pamatyti daugiau naujų galimybių ir atgauti galios jausmą savo gyvenime. Jei norite atsikratyti tėvų kontrolės, nustokite gintis. Nustokite aiškintis ir suprasti. Nustoję gintis, užgesinsite konfliktą, ir jie negalės jūsų įvaryti į kampą. Geriau atsakykite taip: „Atsiprašau, kad nesutinkate, aš pasiliksiu prie savo nuomonės“. Išsakykite savo poziciją: kas jums svarbu, kam esate pasiruošę ir nepasiruošę, kokie galimi kompromisai ir panašiai.

Susan Forward  knyga „Toksiški tėvai“ yra labai naudinga tuo, kad autorė išsamiai pasakoja, ką daryti ir kaip judėti toliau. Knyga pravers ne tik turintiems problemų su tėvais, bet ir visiems tėvams prevenciškai: kaip nesielgti su savo vaikais.