Susidūrusi su savo vaikų priklausomybe programėlėms, penkių vaikų mama ėmėsi drastiškų priemonių. Ir ne veltui!

Šiuolaikiniame skaitmeninių technologijų pasaulyje daugeliui tėvų kyla klausimas, kiek laiko leisti savo vaikams  neatsitraukti nuo išmaniųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ir vaizdo žaidimų.

Kas per daug, tas nesveika

Susidūrusi su rimta vaikų priklausomybe nuo įrenginių, Molly DeFrank – mama ir tinklaraštininkė iš Kalifornijos, nusprendė apriboti savo vaikų „ekrano laiką“ iki vienos valandos per dieną. Tačiau tai neišsprendė problemos: vaikai buvo kaprizingi, verkšleno, priešinosi, neklausė ir norėjo vėl ir vėl žaisti su išmaniaisiais įrenginiais. Kol mamai galų gale nusibodo ir nebeištvėrė.

„Kartą, kai grįžau namo po darbo, vaikai pasitiko mane ant slenksčio su žodžiais: „ Mama, ar galime pažaisti su tavo telefonu? “. Tai buvo paskutinis lašas“, – parašė Molly savo tinklaraštyje.

Po to penkių vaikų mama ir jos vyras nusprendė nedelsdami išjungti visus vaikų išmaniuosius įtaisus ir paskelbti jų  30 dienų moratoriumą. Kai tėvai pasakė vaikams apie savo sprendimą per vakarienę, nenuostabu, kad viskas baigėsi ašaromis ir protestais. Tačiau pasipiktinimas buvo trumpalaikis.

Netrukus vaikai, kurie nuolat žiūrėjo „Netflix“ ir „YouTube“, dažnai grojo „Minecraft“ ir „Fortnight“, susitaikė su tėvų priimtu sprendimu, kurie įtikino, kad kas per daug, tas nesveika.

Eksperimentas atskleidė vaikų kūrybingumą

„Tai, kas nutiko per kitas kelias savaites, mus sukrėtė. Atrodė, kad buvo išjungtas jungiklis ir vaikai „sugrįžo“ pas mus. Jie nustojo būti kaprizingi, pradėjo žaisti kartu, tapo paklusnūs ir linksmi “, – pasakojo penkių vaikų mama.

Molly bijojo, kad be „elektroninių auklių“ jos gyvenimas taps daug sunkesnis, bet netrukus paaiškėjo priešingai –  gerokai palengvėjo. Per 30 dienų trukusį „ekrano moratoriumą“ šeimos gyvenimo būdas pasikeitė į gerąją pusę.

Po kelių mėnesių Molly savo „Facebook‘o“ puslapyje parašė: „Kelis savaitgalius iš eilės mūsų vaikai pabudę ir pamatę mus tebegulinčius lovoje, paimdavo knygas į rankas ir prisijungdavo prie mūsų. Dabar vietoj planšetinių kompiuterių jie nešasi knygas ir į restoraną, kur einame papietauti ar pavakarieniauti. Dėl šios priežasties mano dukters skaitymo technika per septynis mėnesius pakilo penkiais lygiais“.

Molly pasidžiaugė, kad jos dukra tapo tiesiog priklausoma nuo knygų, nes be perstojo skaito. Ne tik ji, bet ir jos vyras džiaugiasi, kad jų šeima nusprendė atsisakyti įtaisų. „Tačiau pasikeitė ne tik mūsų dukra. Sūnus pradėjo lankyti dailės užsiėmimus. Supratome, kad šis eksperimentas atskleidė mūsų vaikų kūrybingumą, apie kurį net nežinojome“, – pridūrė moteris.

Vaikams reikalingas betarpiškas bendravimas su žmonėmis

Pasidžiaugusi rezultatais, Molly ragina suinteresuotus tėvus sekti jos pavyzdžiu ir atlikti „ekrano detoksikaciją“ savo šeimose.

„Pirmas žingsnis yra kurį laiką atsisakyti šio blogo įpročio. Tada įvertinkite rezultatus ir pagal juos sudarykite planą, kuris tinka jūsų šeimai“, – teigė Molly.

Vaikų psichologai ne vienerius metus mėgina įkalti tėvams į galvas, kad būtina trumpinti laiką,  vaikų praleidžiamą išmaniuosiuose įrenginiuose.

„Bendravimas su vaikais be prietaisų turėtų būti natūralus. Skaitant knygas šešių mėnesių vaikams, pagerins jų kalbą ir skaitymo įgūdžius ateityje, – sakė San Antonijaus vaikų ligoninės vyresnioji gydytoja Liz Donner. – Mes nustatėme, kad kuo mažiau laiko vaikai praleidžia naudodamiesi programėlėmis ankstyvame amžiuje, tuo mažesnė jų tikimybė susirgti dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimu iki septynerių metų. Vaikams reikalingas tikras bendravimas su žmonėmis. Jie turi išmokti suprasti veido išraiškas, gestus, balso intonaciją“.

„Šiuolaikinės technologijos tapo glaudžiai susijusios su mūsų gyvenimu ir  nepakeičiamais pagalbininkais, bet jos taip pat yra kliūtis bendrauti su savo artimaisiais“, – parašė Molly savo  „Facebook‘o“ paskyroje.

„Facebook“ tekstas ir nuotraukos