sniegopilys.lt
Moterys skundžiasi, kad jų santykiai su vyrais po kelerių santuokos metų praranda visą žavesį, kuris buvo pačioje jų meilės pradžioje. Išblėsta bendravimo šiluma, romantika, abipusė trauka. Ir čia galima išgirsti dažną frazę: „Meilės valtis atsitrenkė į kasdienybės uolas“.
Nebelieka tarpusavio supratimo ir palaikymo
Tačiau ne paslaptis, kad klimatas šeimoje vis tiek labiausiai priklauso nuo moters. Ji yra šeimos židinio ir jaukumo saugotoja. Tačiau moterys šią tiesą suvokia kiek kitaip, tapdamos savo vyrams šeimos Cerberiu. Santykiuose dažnai nebelieka tarpusavio supratimo ir palaikymo, o pradeda „traukti už spygliuotos vielos“, daryti klaidas, kurios priveda prie kadaise tvirtų meilės ryšių su išrinktuoju griūties.
„Vyras privalo padaryti moterį laimingą“ – tai viena pagrindinių moters pretenzijų ir nusivylimų, įspėjančių apie greitai sugriausiančius santykius su sutuoktiniu. Kodėl? Nes laimė priklauso tik nuo paties žmogaus. Naivu tikėtis ir kvaila laukti, kol kas nors tai atneš, padėjęs ant lėkštelės, ir paduos. Nesvarbu, ar tai būtų draugai, artimieji ar mylimas žmogus, ypač spaudžiant įsipareigojimams.
Laukti, kol kas nors bandys padaryti juos laimingus, reiškia atsisakyti atsakomybės už savo gyvenimą, atsisakyti teisės rinktis, padaryti savo laimės būseną priklausomą nuo kito žmogaus. O jei jam nepavyks iki galo įgyvendinti jūsų svajonių? Kas tada laukia? Nusivylimas, pasipiktinimas ir priekaištai…
Nustoja pastebėti kad ir mažus jo pasiekimus
Ne paslaptis, kad bėgant metams daugeliui porų romantika santykiuose visiškai išblėsta. Meilė užleidžia vietą įpročiams. O moteris savo vyrą jau suvokia kaip neatskiriamą savo gyvenimo dalį, kaip žmogų, kuris gyvena su ja po vienu stogu, augina vaikus ir aprūpina šeimą. Jo, kaip mylimo žmogaus, vaidmuo nublanksta į antrą planą, jei ne visai išnyksta.
Viską, ką daro vyras, moteris suvokia be susižavėjimo ir priima kaip savaime suprantamą dalyką. „Jis yra šeimos galva – jis privalo tai padaryti!“, – galvoja ji. Moteris nustoja matyti jame žmogų, nustoja pastebėti kad ir mažus jo pasiekimus. Ir jei kas nors nutinka ne pagal moters scenarijų, tai neabejotinai sukelia jos nusivylimą. Jai atrodo, kad jos vyras pasikeitė, ir ne į gerąją pusę. Santykiuose ima vyrauti vien reikalavimai ir nebelieka noro bendram augimui ir tobulėjimui.
Kad ir praėjus keleriems santuokinio gyvenimo metams, vyro ir žmonos santykiuose išliktų šiluma, tarpusavio supratimas ir meilė, neturėtų būti vienpusio žaidimo. Tačiau moterys, deja, per dažnai tai pamiršta. Ant vyrų, jie girdi iš jų tik „privalai“ ir „privalai“, dažnai nustumdamos į šalį savo vyrų siekius ir troškimus, „nesusijusius su šeimos interesais“.
Tokia moteris dažnai galvoja: „Jis turi mylėti, nes ji yra žmona, gaminanti valgį, ir jo vaikų mama! Jis turėtų padaryti ją laimingą!“. Tačiau su visais šiais „privalai“ ir „privalai“ moteris visiškai pamiršta savo priedermę santykiuose ir nededa jokių pastangų, kad jie bent kiek pagerėtų.
psichologė Angelė Kazlauskienė
