sniegopilys.lt
Ruth Brown (vėliau tapusi Ruth Snyder), gimė Manhetene 1895 metais. Ji buvo kilusi iš darbininkų klasės šeimos, tačiau buvo pasiryžusi pasiekti kažką daugiau. Taigi, kai Ruth buvo 15 metų, ji metė mokyklą ir ėmėsi dieninio darbo telefonų kompanijoje, o vėliau lankė vadybos ir stenografijos pamokas naktimis. Galima buvo pamanyti, kad ji kada nors taps žinoma aktore ar šokėja, o tapo šaltakrauje žudike.
Simpatiška šviesiaplaukė iškart sužavėjo
Įgytos žinios padėjo Ruth įsidarbinti stenografe žurnale „Cosmopolitan“, kuris tuomet priklausė pačiam Williamui Randolphai Hearstui. Kartą, būdama darbe, ji netyčia surinko neteisingą numerį, o kitame laido gale atsiliepė Albertas Snyderis.
Tuo metu Albertas buvo ne pačios geriausios nuotaikos. Su moterimi, vardu Julie Guichard, jis gyveno dešimt metų, jie buvo susižadėję, tačiau likus vos mėnesiui iki vestuvių nuotaka staiga mirė nuo plaučių uždegimo.
Kai Albertas sužinojo, kad skambinančioji surinko neteisingą numerį, jis net pyktelėjo ir paleido ne pačių gražiausių žodžių tiradą, bet Ruth atsiprašė. Po to ir jis atsiprašė už pasikarščiaimą. Taigi jie pradėjo kalbėtis, o kitą dieną mergina jam vėl paskambino – šį kartą sąmoningai.
Po kelių dienų jiedu susitiko ir Albertą simpatiška šviesiaplaukė iškart sužavėjo. Jis buvo žurnalo „Motor Boating Magazine“ meno vadovas ir tą pačią savaitę pasiūlė jai sekretorės darbą. Ruth, žinoma, sutiko.
Netrukus pora pradėjo susitikinėti, o 1915 metais susituokė. Albertui buvo 32-eji, o Ruth tik 20 metų. Nors šis amžiaus skirtumas tais laikais nebuvo didelis, tačiau tai tapo viena pagrindinių jų santuokos problemų.
Albertas primygtinai reikalavo, kad Ruth mestų darbą ir taptų namų šeimininke, o 1917 metais moteris pastojo. Gali būti, kad tai buvo pirmasis rimtas konfliktas jų santuokoje, nes Albertas nenorėjo turėti vaikų. Nors galiausiai jis susitaikė su mintimi auginti sūnų. Tačiau paaiškėjus, kad gimęs vaikas yra dukra (kuriai buvo suteiktas Lorraine vardas), vyras įsiuto ir kelias dienas nekalbėjo su žmona.
Dabar labai populiarus posakis, kad priešingybės traukia, ir tikriausiai taip buvo su Snyderiais, nes jie pasižymėjo visiškai skirtingais temperamentais.
Albertas buvo intravertas, linkęs į pykčio protrūkius. Tuo pačiu metu jis negalėjo susitaikyti su Julijos Guichard mirtimi ir dažnai lygino ją su Ruth, kuri beveik visada pralaimėdavo. Jis netgi pakabino mirusios sužadėtinės portretą ant sienos, kai pora persikėlė iš mažo buto Queenso rajone į didesnį butą Brukline. Kol 1923 metais nusipirko namą „Queens Village“ priemiestyje.
Maždaug tuo pačiu metu mirė Ruth tėvas, o jos motina Josephine persikėlė gyventi pas Snyderius. Alberto uošvė pasirodė esanti sunkaus charakterio žmogus. Ji kažkodėl nusprendė, kad ši santuoka baigsis blogai ir patarė dukrai išsiskirti. Tačiau Ruth niekada netrūko pinigų, brangių drabužių ir papuošalų. Albertas, nepaisant savo keistenybių, buvo dosnus ir pinigų jai negailėjo.
Ruth neklausė motinos patarimų, tiesiog pradėjo dažniau palikti dukrą pas močiutę, o pati įtartinai dažnai pradėjo važinėti pas senus draugus į miestą, kartais pasilikdama ten ir nakvoti.
Tik daug vėliau paaiškėjo, kad Ruth ir anksčiau turėjo keletą romanų. 1925 metais vienas jos draugas surengė jai aklo pasimatymą su Henry‘iu Juddu Gray restorane „Henry’s Swedish“.
Kaip ir ji, Juddas buvo vedęs ir susilaukė vaiko. Tačiau juos labai glaudžiai siejo abipusė nemeilė savo sutuoktiniams, kuriuos laikė nuobodžiomis ir niekuo neišsiskiriančiomis asmenybėmis.
Galiausiai Ruth Snyder ir Juddo Gray santykiai peraugo į fizinį intymumą. Kartais jie mylėdavosi tiesiog Juddo parduotuvėje (jis buvo „Bien Jolie Corset Company“ korsetų pardavėjas). Po to pora pradėjo susitikinėti skirtinguose Manheteno viešbučiuose.
Juddas net kelis kartus lankėsi Snyderių namuose, kai Albertas buvo išvykęs iš miesto. Įsimylėjėliai netgi davė vienas kitam slapyvardžius: Juddas buvo pavadintas „blogu berniuku“, o Ruth (nors buvo dvejais metais už jį jaunesnė) – „mamyte“.
Šiuolaikiniais pinigais tai būtų įvertinta mažiausiai milijonu dolerių
Sunku tiksliai pasakyti, kada jiems kilo mintis nužudyti Albertą. Vėliau Juddas ir Ruth davė visiškai skirtingus parodymus, kas buvo pagrindinis sąmokslininkas, nes kiekvienas bandė perkelti kaltę kitam.
Tačiau buvo aišku viena, kad Ruth ėmė kloti pamatus tokiam kardinaliam savo problemų sprendimui. Ji pasirūpino, kad Albertas būtų apdraustas gyvybe, ir įtikino draudimo agentą (kuris vėliau buvo apkaltintas dokumentų klastojimu), padidinti draudimą iki 48 tūkst. JAV dolerių (trijų atskirų polisų atveju) be Alberto žinios.
Į draudimą buvo įtraukta net speciali sąlyga staigios mirties atveju, siūlanti „dvigubą žalos atlyginimą“. Paprasčiau tariant – Alberto mirties atveju Ruth būtų gavusi 96 tūkstančius dolerių. Šiuolaikiniais pinigais tai būtų įvertinta mažiausiai milijonu dolerių.
Pasak Juddo, iš pradžių Ruth kelis kartus savarankiškai bandė nužudyti savo vyrą ir tik po to kreipėsi į jį pagalbos. Pavyzdžiui, ji atsuko dujas, kai Albertas miegojo, bet vyras liko gyvas. Kitą kartą iš po jo automobilio išmušė domkratą – vyras išsigelbėjo dėl to, kad apdairiai nenuėmė rato. Vieną dieną moteris uždarė garažo duris varikliui veikiant, kol jos vyras taisė automobilį.
Albertas kažkaip stebuklingai išgyveno, net nesuvokdamas, kad visa tai jokiu būdu nebuvo atsitiktinumas. Žmona net į kavą įpylė žiurkių nuodų, tačiau nuo to jam tik sutriko skrandis ir išsivėmė.
Kai draugės teiravosi apie Alberto sveikatą, ji vis sakydavo, kad kasdien jam vis blogiau. Neva labai sunkiai tramdo nepakeliamą skausmą. Taip Ruth ruošė sąlygas jo „staigiai“ mirčiai. Tačiau iš tikrųjų jos vyras atrodė nenugalimas, todėl ji kreipėsi pagalbos į Juddą ir pora pradėjo planuoti žmogžudystę.
1927 metais kovo 19-osios naktį Juddas Gray įėjo į tuščius Snydersų namus Kvinso saloje. Tuo metu Albertas, Ruth ir jų duktė Lorraine dalyvavo vakarėlyje. Ruth motina išvyko aplankyti giminių. Ruth tikėjosi, kad jos vyras namo grįš išgėręs.
Snydersai grįžo namo apie 2 val. nakties ir Albertas iškart griuvo į lovą ir pradėjo knarkti. Juddas tuo metu slėpėsi atsarginiame miegamajame. Kaip susitarė, Ruth įsitikino, kad jos vyras miega, paguldė Lorraine ir nuėjo pas Gray.
Tada pora patraukė į pagrindinį miegamąjį. Tada Juddas numetė su savimi atsineštą švininį svorį Albertui ant galvos. Tačiau smūgis nebuvo pakankamai stiprus, vyras bandė pabėgti, o įsimylėjėliams teko jį užmigdyti chloroforme suvilgytu skuduru.
Kai Albertas apalpo, jie baigė savo nešvarų darbą, pasmaugę vyrą laidu. Kai vyras nustojo rodyti gyvybės ženklus, pora paslėpė moters papuošalus, kad atrodytų, jog juos paėmė įsilaužėlis. Tada Juddas ją surišo, užkimšo burną ir išėjo.
Ruth Snyder davė laiko Juddui Gray išeiti, o po to ėmė trankyti į sieną, kol pažadino Lorraine. Surištą mamą prieškambaryje rado devynerių metų mergaitė. Motina liepė dukteriai bėgti pas kaimynus ir kviestis pagalbą.
Kai jų kaimynas Louisas Mühlhauseris atvyko į įvykio vietą ir atrišo Ruth, ji jam pasakė, kad plėšikai trenkė jai į galvą ir surišo. Louisas apėjo kambarius, rado Alberto kūną ir iškvietė policiją.
Po to Ruth davė parodymus. Ji svetainėje išgirdusi triukšmą, o įėjusi ten pamatė du vyrus. Vienas iš jų sugriebė jai už kaklo ir trenkė į galvą. Nuo tada ji tariamai nieko neprisiminė, kol nepabudo surišta ir nepažadino Lorraine. Apie vyrus Ruth galėjo pasakyti tik tiek, kad jie buvo aukšti, turėjo ilgus ūsus ir abu „atrodė kaip italai“.
Šios žiaurios žmogžudystės istorija iš karto tapo didžiausių laikraščių antraštėmis, kurie su malonumu sugalvojo detalių, kuriose trūko faktų. Taigi, tiek spaudai, tiek policijai versijų netrūko.
Pirmiausia policija apklausė vakarėlio svečią, kuris susipyko su Albertu, tačiau netrukus jis pateikė tvirtą alibi. Įsilaužimas taip pat buvo laikomas mažai tikėtinu. Visų pirma, dėl nedidelio pavogtų daiktų skaičiaus, antra, spynose nebuvo jokių įsilaužimo ženklų.
Netrukus policininkai Juddo Grey pavardę rado Ruth užrašų knygelėje. Tada ir paklausė jos: „Kas tas žmogus?“. Moters reakcija buvo tokia įtartina, kad privertė policininkus rimtai suklusti.
Dramatiškiausias momentas buvo, kai detektyvai namuose rado Julie Guichard „JG“ monogramomis papuoštus papuošalus ir paklausė Ruth, kieno jie yra. Tačiau moteris į klausimą atsakė klausimu: „Ką tai turi bendro su Juddu Grey?“. Tada policija ir pradėjo aiškintis šio žmogaus asmenybę.
Tvirtino, kad ją suviliojo ir privertė dalyvauti jo kruviname plane
Nors Juddas pabėgo iš Niujorko į netoliese esantį Sirakūzų miestą, jį surasti nebuvo sunku. Jis ne tik paklausė policininko, kaip patekti į traukinių stotį, būdamas prie Snyderių namų, bet atvykęs į Sirakūzus taksi vairuotojui davė įžeidžiamai mažai arbatpinigių, kad jis per daug gerai jį įsiminė.
Netrukus jis buvo susektas ir sulaikytas. Su savimi jis turėjo „alibi“ – iš Sirakūzų atsiųstus laiškus, kurie „įrodė“, kad jis ten buvo visą laiką. Detektyvai jam tik pasakė, kad toks triukas gali pasiteisinti tik pigiausiame romane ir yra daugiau nei tikri, kad laiškus jis parašė iš anksto ir paprašė, kad kas nors juos atsiųstų vietoj jo paties.
Dabar, kai jie sulaikė Juddą ir Ruth, policija tiesiog ėmėsi senos geros gudrybės, sakydama kiekvienam iš jų, kad kitas jau viską prisipažino. Po tokių žinių jiedu viską išklojo, konkuruodami tik dėl vieno: kaip maksimaliai kaltę suversti kitam.
Teismas prasidėjo 1927 metų gegužę ir tapo populiariausiu tų metų renginiu. Salė buvo pilnutėlė žmonių. Ir Ruth, ir Juddas žinojo, kad vienintelė viltis išvengti egzekucijos buvo perkelti kaltę kam nors kitam. Abu išnaudojo šią strategiją.
Pasak Ruth, Juddas ją suviliojo ir privertė dalyvauti jo kruviname plane. Apsirengusi kuklia juoda suknele ir laikydama rožinį, ji teisme pasakojo, kaip jis privertė ją duoti Albertui nuodų ir netgi norėjo pasamdyti smogikus, kad šie nužudytų jį.
Tai smarkiai kontrastavo su tuo, kas apie ją buvo rašoma laikraščiuose, nes Amerikos spauda labiausiai mėgo istorijas apie „piktas moteris“. Vienas bulvarinis leidinys ją praminė „Negailestinga Ruth“, kitas – „Ledo Matrona“, o dar vienas tiesiog „Karalienės gyvenvietės žudike“.
Tačiau spauda į Juddą Grey‘jų reagavo net su užuojauta. Faktas yra tas, kad jį apklausę detektyvai žurnalistams sakė, kad „jis buvo geras vaikinas, tačiau pateko blogon įtakon“. O spauda netrukus apibūdino jį kaip „padorų žmogų“ ir „gerą šeimos žmogų“. Tai, kad jis apgaudinėjo savo žmoną, mažai kam rūpėjo ir tas reikalas buvo nustumtas į šalį.
Juddas, prašomas teismo apibūdinti jųdviejų santykius, tvirtino, kad Ruth elgėsi kaip tikra hipnotizuotoja, jį visiškai užvaldė ir jis „veikė nesuvokdamas, ką daro“.
„ Ši moteris kaip nuodinga gyvatė apsivijo savo blizgančiais žiedais Juddą Grey‘jų ir jis nematė išsigelbėjimo“, – sakė jo advokatas.
Tuo tarpu ir visuose tolesniuose laikraščių straipsniuose Juddas buvo apibūdinamas kaip „pavyzdinis pilietis“. Tačiau tai nieko nereiškė, nes viską lėmė prisiekusiųjų nuosprendis.
Teisėjas pateikė dvi versijas: arba Ruth buvo priversta nusikalsti, arba Juddas buvo toks „užkerėtas“, kad nebesuvokė ką daro ir pasiūlė šį baisų planą savo šeimininkei. Po dvi valandas trukusio svarstymo prisiekusieji pripažino juos abu kaltais, o teisėjas nuteisė porą mirties bausme.
Ruth nuosprendį priėmė ramiai. Galbūt ji laikė mažai tikėtina, kad nuosprendis bus įvykdytas. Iš tikrųjų praėjo 28 metai, kai moteriai buvo įvykdyta mirties bausmė Niujorke.
Tačiau nuteistosios ramybę spauda ir visuomenė suvokė kaip daugiau jos kaltės ir „žudikės ramybės“ įrodymą. Laukdama mirties bausmės ji laikraščiams perdavė įdomų laišką, kuriame išdėstė savo įvykių versiją – tą, kurios advokatas neleido pasakyti iš teisiamųjų suolo.
Ten ji rašė apie tai, kaip Juddas grasino pasakyti vyrui apie jų santykius, jei ji nutrauks romaną, apie savo baimę netekti dukters dėl skyrybų, apie nuolatinį vyro psichologinį spaudimą jai ir jos dukrai, dėl ko ji ir atsidūrė kito vyro glėbyje.
Įdomu tai, kad jos istorija dar labiau atitiko įrodymus nei Juddo – juk būtent jis atsinešė žmogžudystės ginklą ir prieš įvykdydamas nusikaltimą uoliai susikūrė sau alibi (kad ir koks būtų apgailėtinas). Nors, ko gero, žinant tai prisiekusiesiems, jų nuomonė, vargu, ar galėjo pasikeisti.
Itin konservatyviajai Amerikai 1927 metais tikrasis Ruth nusikaltimas buvo neištikimybė. Jau vien dėl šio fakto ji tapo kalta visuomenės akyse.
Praėjusiame amžiuje Anglijoje moteris, nužudžiusi savo vyrą, buvo sudeginta ant laužo. Atrodė, kad Amerikos visuomenė apsidžiaugė matydama, kad Ruth buvo įvykdyta egzekucija ant elektros kėdės.
Kol Ruth sėdėjo kalėjime, jos dukros ateitis buvo svarstoma teismuose. Ir Alberto tėvai, ir Ruth motina Josephine kovojo dėl globos.
Pastaroji kur kas labiau buvo įsitraukusi į savo anūkės gyvenimą ir atrodė natūraliai turi tapti globėja, tačiau jos dukters įvykdytas nusikaltimas aiškiai bylojo priešingai. Galiausiai teisėjas nutarė skirti globėjais Alberto tėvus.
Detalių apie vėlesnį Lorraine Snyder gyvenimą nepavyko rasti, tačiau patikimai žinoma, kad Ruth uždraudė dukrai lankytis kalėjime, nors ji nuolat siųsdavo jai laiškus. Tačiau mažai tikėtina, kad Lorraine kada nors juos matė – Alberto tėvai galėjo tuo pasirūpinti.
Ruth ne kartą prašė malonės ir 1927 metais netgi kreipėsi į tuometinį Niujorko gubernatorių Theodore‘ą Rooseveltą. „ Moteris nusipelno tokios pat bausmės, kaip ir vyras“, – taip atsakė jis į siuntėjos laišką.
1928 metų sausio pradžioje Ruth susisiekė su naujuoju gubernatoriumi Alu Smithu. Savo atsakyme jis buvo malonesnis, sakydamas, kad moters egzekucijos perspektyva yra tokia nemaloni, todėl jis tikisi, jog atsiras naujų priežasčių, kurios leistų panaikinti šį teismo sprendimą.
Bet taip neatsitiko. 1928 metais sausio 12 dieną nuosprendis buvo įvykdytas. Ruth priėjo prie elektros kėdės labai ramiai, nors kai kurie laikraščiai rašė, kad ji isteriškai verkė.
Ruth Snyder atsisėdo ant kėdės ir po dviejų minučių mirė. Po kiek laiko Juddas Grey atsisėdo į tą pačią kėdę ir tiksliai atkartojo paskutinį savo buvusios meilužės gyvenimo skyrių.
parengė Vytautė Jogailaitė
En.wikipedia.org nuotraukos, “YouTube” stopkadrai
