Minorų šeimos drama: vyras skyrybų su žmona klausimą išsprendė… pistoleto šūviais (I dalis)

„Vaikystėje mano gyvenimas buvo nuostabus. Turėjau mylinčius tėvus, brolį, nors kartais mes ir pešdavomės. Šunį, kuris tapo mano geriausiu draugu. Mes lankėme gerą mokyklą. Pradžioje galvojau, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, bet paaiškėjo, kad ne. Buvau labai piktas ir galvojau, kodėl tai nutiko su manimi“, – kalba Minorų jaunesnysis sūnus Rossas  vaizdo įraše.

 

Po vestuvių išvyko į kelionę kruiziniu laivu, bet medaus mėnuo atnešė vien nusivylimą

Įvykus didžiulei nelaimei namuose, Rossas praleido ligoninėje penkias savaites. Kol galų gale išgirdo iš mamos lūpų, kas su juo nutiko, vaikinas nesuprato iki galo.

„Pirmiausiai aš visada labai bijojau kraujo ir galvojau, jei kas nors blogo nutiks su mano vaiku, tai nepakelsiu to. Bet, žinote, Dievas duoda jėgų, kai mes patys negalime įveikti ko nors. Dabar  suprantu, kad neturėjau galimybės numatyti to, kas įvyko“, – sako Rosso mama Grace.

1994 metai. Virdžinija. Grace susipažino su Marku, kai jai buvo 28 metai. Tada mergina jau tvirtai žinojo, kad nori turėti šeimą. Ir kad būsimas vyras turėtų tokias pat vertybes, kaip ir ji. Markas buvo patrauklus, simpatiškas vaikinas, sportavo kaip ir Grace, todėl turėjo didelį pasisekimą tarp merginų. Grace atrodė, kad jie labai tinka vienas kitam.

Santykiai rutuliojosi greitai. Markas neslėpė savo jausmų. Laikė Grace už rankų, apkabindavo, pabučiuodavo į skruostą. „Tu atrodai tiesiog nuostabiai“, – šnabždėjo Markas merginai į ausį.

Po aštuonių mėnesių jie susižadėjo. O dar praėjus aštuoniems  mėnesiams – susituokė.

Bet po vestuvių netrukus viskas ėmė keistis. „Mes išvykome į kelionę kruiziniu laivu, bet medaus mėnuo atnešė vien nusivylimą. Prisimenu, paėmiau vyrui už rankos, o jis pasakė: Paleisk, mano prakaituotos rankos, nenoriu, – pasakoja Grace. – Jo santykiai su manimi pasikeitė per dieną“.

Kol jauna moteris mėgino suprasti priežastis, sužinojo, kad laukiasi. „Aš pastojau gana greitai po vestuvių. Priaugau svorio. Ir pamačiau, kad Markui esu vis labiau atstumianti. Vieną kartą išėjau iš dušo ir veidrodžio atspindyje pamačiau, kaip jis pasišlykštėjo manimi. Man tai pamačius, buvo labai skaudu. Jis niekada nebuvo pridėjęs nei rankos, nei ausies prie mano apvalėjančio pilvo. Nieko panašaus nebuvo. Aš supratau, kad yra kažkas ne taip“, – dalijosi liūdnais prisiminimais moteris.

1996 metų kovo mėnesį susilaukė pirmagimio Rayno.  Moteris neslepia pamilusi jį taip, kaip nei vieno kitą žmogų nebuvo mylėjusi. „Galvoju, Dieve, koks nuostabus sūnelis. Bet taip tikriausiai galvoja visos mamos“, – sako Grace.

Po dviejų metų Grace pagimdė dar vieną sūnų.  „Visą laiką labai rūpinausi savo berniukais. Jie buvo tipiški broliai,  nors ir skirtingi kaip diena ir naktis. Raynas buvo kiek padykęs vaikas, bet labai protingas ir sumanus vaikas. Kaip ir visi broliai, jie kartais pasipešdavo. Bet tai nereiškia, kad jiedu nesutarė. Iš tikrųjų jie mylėjo vienas kitą“, – sako dviejų sūnų mama.

Berniukai augo, bet Marko elgesys nesikeitė šeimoje. „Jam nuolat kas nors nepatikdavo, todėl mūsų santykiai  šeimoje dar labiau pablogėjo. Vieną kartą paprašiau vyro, kad jis ryte nuvežtų vaikus į vaikų darželį. Bet jis atsisakė pareiškęs, kad visa tai turi daryti motina. Vyras niekada neieškojo kompromiso. Jis galvojo, kad gali daryti viską, ką nori, o žmona turi prisitaikyti prie jo“, – atvėrė šeimos bėdas moteris.

 

Vyras visada norėjo turėti geriausius dalykus, kurių neturėjo niekas

Marko didžiausia aistra – medžioklė.  Atėjus sezonui, keldavosi anksti ryte sekmadienį  ir bet kokiu oru išvykdavo medžioti. Vyras buvo pamišęs dėl ginklų. Negalėjo be jų gyventi. Markas namuose net įrengė atskirą patalpą ginklams. Kolekcionavo įvairaus kalibro pistoletus, automatus, nakties matymo akinius, medžioklinius peilius. Buvo sukaupęs ne mažiau kaip 80 įvairiausių ginklų. Minorų šeimos namuose dažnai bėgiojo, žaidė draugų vaikai, bet jų tėvai net neįtarė, kad už sienos didžiulis ginklų arsenalas. Tiesa, visada buvo po raktu.

„Mes su broliu žinojome, kur tėvas laiko šautuvus. Jis medžiojo, o mes buvome vaikai, todėl net nesusimąstydavome, kad ginklai gali būti pavojingi ir žmonėms“, – sako Rossas.

„Visi turi savų pomėgių ir ką nors kolekcionuoja, bet mano vyras visada norėjo turėti geriausius dalykus, kurių neturėjo niekas. Tik geriausius“, – priduria mama.

2001 metais Grace atsivėrė naujos karjeros perspektyvos. „Kompanija, kurioje dirbau, nusprendė uždaryti filialą Virdžinijoje ir pasiūlė persikelti į Šiaurės Karoliną, kad galėčiau toliau dirbti kitame jų filiale, – sako Grace. – Be to, ten gyvena mano tėvai ir sesuo. Galvojau, kad ir mano šeima labiau suartės. Man tai buvo labai svarbu“.

Markas pareiškė žmonai norintis gyventi naujame name, netoli miško. Pora nusipirko ir įsikūrė gražiame name miško pakraštyje. Vaikams taip pat labai patiko – daug vietos, miškas čia pat. Namas didelis, todėl Grace nusprendė, kad berniukai turės po atskirą kambarį. Bet Rossas pareiškė miegosiąs vyresnio brolio kambaryje. Tačiau Raynas nesutiko – pasakė, kad brolis išeitų iš jo kambario ir užtrenkė duris.

Šeima pietaudavo visada kartu. „Aš iki šiol prisimenu mūsų vietas prie stalo virtuvėje. Mama visada sėdėdavo iš dešinės man, o tėtis – iš kairės. Brolis Raynas sėdėjo prie lango. Visada galvojau, kad esame darni šeima“, – pasakoja Rossas.

Tačiau persikėlimas atsiliepė šeimos finansinei situacijai. Per visus santuokos metus pirmą kartą šeimos maitintoja tapo Grace. Markas galvojo, kad čia, Šarlote‘s mieste, susiras gerai apmokamą darbą. Vyras padavė  darbo skelbimą, nors, anot Grace, negalima sakyti, kad jis būtų labai aktyviai ieškojęs.  Galų gale vyras įsidarbino vietos energetikos kompanijoje. Bet jis gavo mažesnį, nei 20 tūkst. JAV dolerių atlygį per metus, kaip anksčiau. Jo pajamos, lyginant su žmonos, gerokai sumažėjo. Žinoma, tai buvo geriau nei nieko. Bet netrukus Grace pradėjo uždirbti dar daugiau už savo vyrą. Pinigų šeimoje netrūko. „Vis dėlto mes buvo šeima, viena komanda, todėl reikėjo kuriam nors prisiimti didesnę naštą, jei kitas dėl kurių nors priežasčių negali to padaryti“, – sako Grace.

Kai šeima leisdavo laiką kartu, Markas vėl laikė Grace už rankos ir buvo dėmesingas savo žmonai. Moteriai atrodė, kad šeimyninis gyvenimas susitvarkė. Niekas net nenujautė atsėlinančios nelaimės.

 

Nors ir nesimaudė prabangoje, bet vaikams nieko netrūko

2006 metų birželio mėnuo. Prieš pusmetį Grace atrodė, kad pavyks išsaugoti šeimą. Dabar vis dažniau apimdavo niūrios mintys. „Visada galvojau, kad neįmanoma pabėgti nuo savo likimo…“, – sako moteris.

46 metų Grace Minor atvyko į Šarlote‘s miesto ligoninę. Šeimoje įvyko baisi tragedija. „Atskubėjusi į ligoninę, pirmiausiai pasakiau gydytojui: „Sakykite man viską, kaip yra. Aš noriu žinoti tiesą. Man sesuo perdavė, kad atvyko Donorystės organizacijos atstovai. Ji pasakė man, kad gal dar per anksti apie tai kalbėti, bet jie nori pabendrauti su tavimi. Aš  negalėjau to numatyti. Pergalvojau tai gal tūkstantį kartų, – sako Grace. – Bet niekas ir niekada nesitikėjo tokios baisios nelaimės, įvykusios su mumis“.

Anot moters, jai atrodė, kad jų tobula šeima. Iš išorės viskas buvo gerai. Turėjo gražų ir didelį namą. Kelis automobilius. Nors ir nesimaudė prabangoje, bet vaikams nieko netrūko ir jie buvo laimingi.

Raynas nuolat žaidė gatvėje su savo draugais. Toks jis buvo. Galėjo padaryti bet ką, kad tik jį išleistų į gatvę žaisti su kaimynų berniukais. O Rossas likdavo su mama namuose ir padėdavo gaminti jai valgį,  kepti pyragą, kitus skanumynus.

„Prisimenu, kaip su mama kepdavome sausainius ir ji duodavo man aplaižyti šaukštą. Su ja visada buvo artimesni santykiai, nei su tėčiu“, – sako Rossas.

Grace išlaikė šeimą ir rūpinosi vaikais. Galų gale ir Markui teko ieškotis papildomo darbo. Jis pasisiūlė kaimynams padėti nupjauti žolę. Tai ir buvo jo papildomas uždarbis. „Kartais eidavau kartu su tėčiu ir kol jis pjaudavo žolę, aš netoliese žaisdavau ar vaikštinėdavau. Po to važiuodavome į degalinę, kur jis nupirkdavo man ledų ar saldainių. Galvoju, kad  iš tikrųjų tėtė mylėjo mus, bet kažkuriuo momentu jis labai pasikeitė“, – pasakoja Rossas.

Iš tikrųjų Markas nebuvo patenkintas savo darbu. Jam atrodė, kad persikėlus gyventi į naują vietą, sugriuvo jo karjera. Ir dėl to kaltindavo žmoną: „Dabar aš uždirbu mažiau nei 20 tūkst. dolerių  per metus dėl to, kad tu privertei mane persikelti ir palikti darbą“.

Bet Grace galvojo, kad uždirbami pinigai yra bendri. Juk jie – šeima, viena komanda. Be to, moteris stengėsi taupyti kaip įmanydama. O Markas priešingai – nenorėjo taupyti. Sugalvojo, nusipirko naują keturratį, dar ką nors. „Vyras gaudavo atlyginimą, kurio niekada nemačiau, nes jis pasidėdavo sau ir pirkdavo ginklus. Jis neišlaidavo šeimai. Galvojau, kol dirbu, viskas gerai, mane tenkino, – sako Grace, – Bet man buvo ir apmaudu, nes buvau ne tik pagrindinė šeimos maitintoja, bet ir rūpinausi vaikais, namais, važiavau į parduotuves, pirkau produktus. Skalbiau, ploviau ir taip toliau. O jis pjovė žolę ir medžiojo. Užsiėmė tik tuo, kas jam patiko“.

Moteris norėjo, kad vaikai augtų sveikoje aplinkoje. Todėl nusprendė – jei dėl to reikia pakentėti, tai ji pakentės. Vaikai nieko nežinojo. „ Niekas ir nežadėjo, kad viskas bus puiku ir visi bus laimingi“, – sako Grace.

 

Grace norėjo, kad vaikai augtų pilnavertėje šeimoje

Nors moteris ant savo trapių pečių laikė, galima sakyti, visas keturias namo sienas, bet vyro elgesys jai nedavė ramybės. „Vieną kartą mes nuvažiavome su juo į kiną su jo nauja mašina. Ir vyras užėmė iš karto dvi vietas automobilių stovėjimo aikštelėje. Jis galvojo, kad jam viskas galima ir niekas neturi teisės jam ko nors drausti. Bet kažką tai supykdė. Mes išėjome iš kino salės ir atėję į aikštelę, pamatėme, kad jo automobilio šonas subraižytas raktu. Pamačiusi sušukau: „O, Dieve“.. Markas įtūžo. Mėginau nuraminti“, – pasakoja Grace Minor.

Vyras parvežė žmoną namo, pasiėmė ginklą ir grįžo į aikštelę. Markas kelias valandas sėdėjo mašinoje ir tykojo to, kuris subraižė jo mašinos šoną. Bet taip ir nesulaukė to piktadario.

Su kiekviena diena Grace jautėsi nelaiminga. Stengėsi daugiau bendrauti ir praleisti laiką pas savo tėvus. „Kadangi gyvenome netoli tėvų, jie dažnai kviesdavo mus pietų. Bet Markui tai labai nepatiko. Jis apskritai nenorėjo bendrauti su mano tėvais“, – tikino moteris.

Anot jos, kai tėvai paprašydavo Marko padėti, jis tai darydavo nenoriai. Kartą tėvas paprašė žento nupjauti medį kieme ir sukapoti malkas. Markas mokėjo tai daryti. Be to, buvo stiprus ir tvirto sudėjimo vyras.  Grace tėvas pažadėjo jam už tai 200 JAV dolerių. O kai atėjo laikas sumokėti už darbą, tėtė nusprendė, kad visiems nupirks kelionę į Rod Ailendo kurortą, kur Minorų šeima mėgo atostogauti vasarą. Tai išvedė Marką iš pusiausvyros. Jis sušuko: „Tai mano pinigai! Ir man reikalingi pinigai, o ne kelionė!“.

Tėvams nepatiko, kaip žentas elgiasi su jų dukra. Nors jie ir neparodė, bet Markas jautė, kad jis nepatinka uošviams. Įtampa didėjo, bet Grace norėjo, kad vaikai augtų pilnavertėje šeimoje. Moteris buvo įsitikinusi, kad vaikai būtinai turi turėti ir tėvą. Koks jis bebūtų. Grace mėgino įtikinti save, kad sugebės apsaugoti vaikus nuo tėvo įtakos. Bet vėliau paaiškėjo, kad jai nepavyko to padaryti.

„Mes su tėčiu sėdėjome terasoje, o mūsų šunelis Koka bėgiojo po kiemą. Šunelis žaidė, kaip netikėtai tėvo rankose atsidūrė brolio pinbolo šautuvas ir nusitaikė į šunį. „Tėte, nereikia“, – sušukau aš. Bet tėvas iššovė šuniui į šoną ir šis nubėgo kaukdamas iš skausmo. Po to paklausiau jo: „Tėte, kodėl tu taip padarei?“. Neprisimenu, ką jis atsakė, bet elgėsi tarsi nieko nebūtų nutikę, – dalijasi skaudžiais vaikystės prisiminimais Rossas. – Kaip galima imti ir šiaip sau šauti į šunį?..“.

„Aš  tada ne juokais išsigandau, – prie sūnaus prisijungia ir Grace. – Jo buvo išprotėjęs žvilgsnis. Jaučiau, kad jo viduje apsigyveno demonas. Bet stengiausi nesukelti Marko susierzinimo“.

 

Paklausė slaugytojos, ar galėtų pagulėti šalia sūnaus

Bet 2006 metais, per Motinos dieną Grace kantrybės taurė persipildė. „Prisimenu, sėdėjau terasoje už namo, žiūrėjau į miško pusę ir nei iš šio, nei iš to apsipyliau ašaromis. „Kurių velnių žliumbi“, – paklausė  pamatęs Markas. Paskui suriko: „Raynai, berniukai, šiandien Motinos diena, matote, kad mama verkia, apkabinkite ir pabučiuokite ją“, – susigraudinusi pasakoja Grace.

Anot jos, Raynas pažiūrėjo į ją ir moteris pamatė, kad jis nenori to daryti per jėgą, nes jam tai nepatinka. „Raynas visada buvo geras vaikas, bet pamačiau kaip jis pasikeitė. Kaip mielas vaikas pamažu tampa vis panašesnis į savo tėvą,  savo pavyzdžiu rodantis sūnui ir nelabai gerus dalykus. Todėl paprašiau jo: „Markai, liaukis tai daryti“.  Po Motinos dienos tvirtai pasakiau sau: „Su manimi gana“, – pasakoja Grace.

Galų gale moteris ryžosi tam, apie ką daug laiko galvojo ir svarstė. Nusprendė skirtis. Grace suprato, kad jų santuoka nelaiminga, bet labai bijojo konflikto su vyru. Moteris galvojo, kad geriau jo neerzinti, bet ji nežinojo, ko laukti.

Dviejų vaikų motina niekada negalvojo, kad atsidurs tokioje baisioje situacijoje. Koridoriuje moteris pamatė gydytoją. Jis paklausė: „Jūs ponia Grace Minor? Mums tikriausiai nepavyks išgelbėti Rayno. Kurį laiką dar palaikysime dirbtinį kvėpavimą, bet vilčių mažai…“.  Kiek patylėjęs,  gydytojas pridūrė, kad moteris turėtų atsisveikinti su savo sūnumi, nes gyvo daugiau gali ir nebepamatyti.

Palatoje Raynas gulėjo tyliai. Grace paklausė slaugytojos, ar galėtų pagulėti šalia sūnaus. „Žinoma“,- atsakė ji. „Ir aš atsiguliau šalia. Prisiglaudžiau, apkabinau ir pasakiau jam: „Sūneli, aš paleidžiu tave. Mes su Rossu galvosime apie tave, kai tu nukeliausi į dausas. Ten tau bus gerai, nors tu ir nebeliksi su mumis“.

Tuo metu abu moters sūnūs gulėjo šalia viena kitos esančiose palatose: Raynas miršta, o Rossas buvo kritinės būklės. „Kai įėjau į Rosso palatą, pamačiau, kad ir jo labai prasti reikalai“, – sako Grace.

„Prisimenu, guliu palatoje, bet nieko nematau. Galvoju, kaip keista. Juk girdžiu, kaip aplink vaikšto žmonės. Bet kaip jie mato kur eiti, jei čia visiškai tamsu. Priėjo mama ir ėmė kalbinti mane. Po to paglostė. Supratau, kad nemiegu. Ji pasakė, kad aš…  daugiau niekada nebematysiu. Užmigau namuose sveikas, matantis, o ligoninėje atsibudau aklas, tarsi kas būtų išjungęs šviesą“, – pasakoja Rossas. Ir berniukas paklausė: „Kodėl?..“

bus tęsinys