Milijardierius ir 23 vaikų tėvas Romanas Avdejevas: „Reikia stengtis, kad kuo mažiau liktų vaikų globos namų“ (II dalis)

Romanas Avdejevas – verslininkas, bankininkas, labdaros fondo „Aritmetika“ įkūrėjas, 23 vaikų tėvas, iš kurių 17 yra globotiniai. Jis papasakojo, kaip nusprendė įsivaikinti ir kaip jo daugiavaikė šeima gyvena dabar.

 Vaikai yra pagrindinis jo gyvenimo verslas

„Vis dėlto pagrindinė našta tenka mano žmonai – namų ūkio rūpesčiai gula ant jos pečių. Mūsų šeimai pasisekė, kad turime tokią nuostabią mamą. Su žmona visus vaikus pasiėmėme kartu. Ir aš esu be galo jai už tai dėkingas“, – neslepia susižavėjimo savo žmona vyras.

Anot jo, bet visi jo vaikai lankė įprastą valstybinį darželį, o dabar eina į paprastą valstybinę bendrojo lavinimo mokyklą. Net dvynukus vedė į skirtingas klases. Gausios šeimos galvai tai yra esminis klausimas: vaikams reikia semtis socializacijos įgūdžių, sėkmingai integruotis į visuomenę. Todėl, Avdejevo manymu, dėl tos pačios priežasties  dvyniams – seseriai ir broliui taip pat pravartu pabūti atskirai. „Tai visų pirma svarbu patiems vaikams, jų adaptacijai, jų ateičiai“, – įsitikinęs šeimos galva.

Gausi šeimyna gyvena už miesto, turi didelį sklypą, kuriame stovi keli pastatai. Kiekvienas vaikas turi savo kambarį, kurie skirti laikantis lyties principo. Be to, tėvui labai svarbu, kad vaikai mokėtų pasirūpinti savimi. Todėl kiekvienas jų turi ir pareigas namuose: vieni plauna indus, kiti šluosto grindis, dar kiti siurbia kilimus.

„Dabar viskas labai paprasta, jums nieko nereikia plauti rankomis: tereikia sudėti indus į indaplovę ir nepamiršti išimti. Reikia valyti – įjunkite dulkių siurblį. Žinoma, mes turime padėjėjų, bet vaikai vis tiek daug ką daro patys. Priklausomai nuo amžiaus: jaunesni – mažiau, vyresni – daugiau. Taigi mūsų virėjas gamina valgį penkias dienas per savaitę, o dvi dienas – vaikai patys gamina. Tegul tai būna makaronai, koks nors paprastas maistas ar pica, bet svarbiausia, kad jie tai darytų patys“, – sako Avdejevas.

Anot šeimos galvos, be mokyklos vaikai turi  ir papildomų užsiėmimų. Tėvui labai svarbu, kad jie vienaip ar kitaip mokėtų anglų kalbą, daug plaukiotų (namuose yra baseinas) ir lankytų muzikos užsiėmimus. Bet  sako niekada nepriversiąs svarbiausio dalyko – gero mokymosi ir savarankiško pasirinkimo, jei jie patys to nepanorės. Mes galime jiems ką nors pasiūlyti, bet jie turi patys pasirinkti. Pavyzdžiui, jei nusprendė žaisti futbolą, tai ir turi tuo užsiimti stropiai. Kad praėjus kiek laiko netektų skųstis, esąs labai pavargęs, nes buvo 7 pamokos. Bet tėvas atlaidžiai žiūri į tai, jei vaikas vienerius metus lankė krepšinio treniruotes, o po to metė ir nusprendė toliau lankyti lauko teniso užsiėmimus.

„Aš laikausi nuomonės, kad vaikai turėtų gyventi savo gyvenimus, o ne savo tėvų. Aišku, labai džiaugiuosi, kai vaikai groja instrumentu, lanko vokalo klasės užsiėmimus. Nors aš neturiu nei klausos, nei balso, bet aš jų nespaudžiu siekti smuikininko ar dainininko karjeros. Svarbu padėti vaikui apsispręsti ir nukreipti jį norima kryptimi. Vaikai yra pagrindinis mano gyvenimo verslas“, – sako milijardierius.

Anot jo, būsiąs labai patenkintas, kai jie užaugs tiesiog dori ir garbingi žmonės, supras, kas yra gerai, o kas blogai. „Norėčiau, kad jie savarankiškai kurtų savo gyvenimus ir tuo pačiu gerbtų kitus žmones, nepriklausomai nuo jų padėties visuomenėje ir uždarbio. Galvoju, kad tai mano, kaip tėvo pareiga to siekti. Ir kaip tėvas noriu parodyti jiems vyro, šeimos maitintojo elgesio pavyzdį. Tai svarbu tiek berniukams, tiek ir mergaitėms“, – sako Avdejevas.

Gausios šeimos galva prasitaria, kad jam patinka jo gyvenimas. Bet, sako, nemanantis, kad paėmęs vaikus iš vaikų globos namų jaučiasi įvykdęs žygdarbį. Viskas vyko labai natūraliai, tarsi savaime ir jis negalėjo kitaip pasielgti. „Kai kurie žmonės galvoja, kad didelis vaikų skaičius šeimoje tai ir daugybė problemų. Bet tai nėra visiška tiesa. Net juokaujama, kad kai yra daugiau nei trys vaikai šeimoje, po to jau nebesvarbu kiek jų bus“, – šypsosi Avdejevas.

Anot jo, vaikai bendrauja tarpusavyje, vyresni padeda jaunesniems, jaunesni paklūsta vyresniems.

Išlaidos vaikams turi būti pagrįstos

„Bet mes neskubame pirkti vaikams naujausio modelio išmaniojo telefono ar kompiuterio. Vaikas turi būti supažindintas su šiuolaikinėmis technologijomis, bet mano galva, telefono gali prireikti tik norint paskambinti mamai. Taip, esu priverstas pirkti išmaniuosius telefonus vyresniems vaikams, kad jie nesijaustų atstumti. Nors, mano manymu, tai nereikalinga. Tai nepateisinamas pinigų švaistymas man ir jiems. Žinoma, kai perku telefoną dovanų kurio nors vaiko gimtadienio proga,  stengiuosi išrinkti naujausią modelį. Noriu, kad ir mano vaikas turėtų geriausią. Ką padarysi – tai yra gyvenimas“, – samprotavo turtuolis.

Čia pat Romanas leidosi į savo vaikystės atsiminimus, kai jo tėvai tiesiog negalėjo sau leisti daug pirkti. Be to, tais laikais nebuvo ir iš ko rinktis. „Galbūt mano prisiminimuose šie žaislai apaugę legendomis ir atrodo kitaip, bet aš juos puikiai atsimenu ir iki šiol vertinu. Prisimenu, „Vaikų pasaulyje“ konstruktorių už 10 rublių. Tyrinėjau instrukciją, paveikslėlius, detales ir nusprendžiau, kad  norint surinkti kraną, reikia antro konstruktoriaus. Tada tėvas paaiškino: „Neracionalu pirkti antrą konstruktorių, nes trūksta tik vienos dalies. Padarykime tai kartu“. Jis iš darbo parnešė kažkokį geležies gabalą, paėmė grąžtą ir pagamino trūkstamą dalį. Taip mes ir surinkome kraną“, – dalijasi savo vaikystės atsiminimais Avdejevas. Vyras sako beveik ir nežaidęs su tuo kranu, bet jam įstrigo atmintin ir buvo labai svarbus pats įgyvendinimo procesas. O jei būtų nusipirkęs antrą konstruktorių, šio momento ir nebūtų buvę.

Romanas prisipažįsta, kad jį visada piktina, kai kiti sako: „tėvai turėtų“. „Viskas priklauso nuo galimybių: daugelis tėvų negali nupirkti automobilio savo vaikui. Tai nereiškia, kad jie yra blogi žmonės.  Mano galva, pirmiausiai vaikams reikia visiškai ko kito – žinių, puikaus išsilavinimo ir kad jie ne tik nuolat tobulėtų, bet ir siektų didelių tikslų. Kalbant apie mašiną… Vidutinės klasės automobilis, kainuoja ne daugiau kaip 800 tūkstančių rublių (11.354.61 Eurų – red.). Kažkada  nupirkau „Žigulius“ savo vyresniems vaikams. „Žiguliai“ taip pat nenukrenta iš dangaus!“, – sako Avdejevas.

Anot jo, svarbu ugdyti vaikų atsakingą požiūrį į bet kokius dalykus. „Arba štai kitas pavyzdys: kartą atvykus į kolegiją, kur sūnus mokėsi, paaiškėjo, kad jis pamiršo savo pakaitinius drabužius Maskvoje. Todėl visą savaitę, kiekvieną vakarą jis turėjo išsiskalbti savo drabužius. Vaikų nereikia saugoti nuo smulkių rūpesčių, jiems nereikia kurti šiltnamio sąlygų, nes kai būna pernelyg globojami, po to, susidūrus su sunkumais, neatlaiko jų“, – įsitikinęs šeimos galva.

Avdejevų šeimoje yra daug vaikų. Bet sutuoktiniai nė nemėgina slėpti, kad vyresniųjų išaugtus drabužius nešioja jaunesnieji. Žinoma, perka ir naujus. Tačiau šitaip formuojamas pagarbus požiūris į daiktus. „Pagarbus“ yra  vienas dažniausiai skambančių žodžių Avdejevų šeimoje.

Kai vaikai pradėjo lankyti pirmą klasę, suprantama, tėvai pradėjo duoti jiems kišenpinigių. „Asmeniškai aš to nedaryčiau, nes, mano manymu, per anksti. Juk vaikas dar nėra suformavęs poreikių. Tuo tarpu vyresniems vaikams reikia kišenpinigių, kadangi jie lanko būrelius, eina į ekskursijas su klase. Bet visi tėvai duoda vaikams pinigų nedidelėms išlaidoms padengti. Todėl duodame ir mes. Nors stengiamės apsiriboti minimaliu kiekiu, kuris leidžia vaikui nejausti diskomforto“, – sako Avdejevas.

Anot jo, vienaip ar kitaip, bet įsigyta prekė pirmiausiai turėtų patikti vaikui. Ne vienas jų taupo tėvų duodamus kišenpinigius, norėdamas nusipirkti kurį nors daiktą. „Kai drabužėliai perkami kūdikiui, kvaila būtų su juo apie tai diskutuoti, nes jis dar nesugeba to įvertinti. Bet kai tik vaikas pradeda svajoti, mes atsižvelgiame į tai. Labai svarbu išklausyti ir užmegzti dialogą su vaiku. Bet mes pirmiausiai aptariame ne prekės kainą, patinka ji ar nepatinka, bet reikia ar nereikia jį pirkti. Kartais pateikiame argumentus, sakome: „O gal lukterkime dar, pagalvokime, nes …“ , – dėsto savo požiūrį Avdejevas.

Verslą perėmęs žmogus ar vaikai niekada to neįvertins

„Bet mes stengiamės paaiškinti vaikams, ką galime padaryti ir ko negalime. Reikia kalbėti, įtikinti, paaiškinti. Kodėl mes, suaugusieji, dažnai nepagarbiai vertiname vaikus? Ar vaikas yra neprotinga būtybė? Žinoma, viskas turėtų būti gražu, patogu. Bet dažnai tėvai perka žaislus, norėdami pradžiuginti savo atžalas, nors iš tikrųjų vaikams šių dalykų visai nereikia‘, – tęsia Avdejevas.

Anot jo, vienaip ar kitaip, bet negalima vaikus lepinti pinigais arba nusipirkti jų meilę tokiu būdu.  „Vadovaudamasis savo ir žmonos šeimos tradicijomis, manau, kad šis požiūris neteisingas. Visada galima užsidirbti papildomų pinigų. Viskas priklauso nuo to, ar vaikas yra tam pasiruošęs. Du  mūsų 14- mečiai vaikai per moksleivių atostogas atliko „praktiką“ banke – jie dirbo su dokumentais. Jiems buvo sumokėtas pagrįstas atlygis ir galėjo elgtis su savo uždirbtais pinigais, kaip norėjo“, – sako tėvas bankininkas.

Jo įsitikinimu, tai labai svarbi patirtis. Nors ir ne visi vaikai, bet ne vienas jų tuo rimtai susidomėjo: dvi savaites eina į darbą, traukiniu vyksta į Maskvą. Nes žino, kad nepriklausomybė yra gyvenimo dalis. Jie žino, kur iš anksto nusipirkti traukinio bilietus. „Aš to išmokau savo laiku. Tai kodėl mes manome, kad mūsų vaikai neturėtų to sugebėti? Mano manymu, tai nesąžininga vaikų atžvilgiu.

Šeimos finansinės tradicijos yra auklėjimo pagrindas“, – teigė Avdejevas.

Jo manymu, bet kurios tradicijos – jei jos laisvai priimamos, yra absoliutus gėris, jei tradicijos yra įvedamos, tai yra absoliutus blogis. „Mūsų šeima gyvena pagal tradicijas. Niekas iš mūsų neprašo dviejų dviračių. Pagal tradiciją visi turi vieną dviratį. Mano vaikams buvo nupirkti išmanieji telefonai – vieniems iš paskutiniųjų klasėje, nes tokia yra šeimos tradicija. Todėl jie itin vertina ir brangina savo telefonus“, – sako šeimos galva.

Neseniai gausi Avdejevų šeimyna leidosi į kelionę plaustu Dono upe. Plaukė pasroviui tiesiogine šio žodžio prasme. Išsirengę į užsienio keliones, žinoma, taip pat stengiasi atsipalaiduoti ir pailsėti. „Tačiau Rusijoje logistikos požiūriu patogiau – vis tiek esame ne du, o 30 žmonių: vaikai, aš, žmona, močiutė, senelis, anūkas, dviejų vyresnių sūnų žmonos, auklė ir taip toliau. Mūsų plaustas yra gana didelis, ant jo telpa daug mūsų, nors ir ne visa šeima“, – juokiasi Romanas.

Gali į valias gėrėtis besikeičiančiu kraštovaizdžiu ir maudytis, valgyti, atsipalaiduoti. „Prisimenu, vienos tokios kelionės metu vaikai pasakė, kad kažkurio klasioko tėtis nusipirko „Ferrari“. Jie sakė, kad tai geras automobilis, jiems tai patinka, o berniukui pasisekė, kad jo tėtis turi „Ferrari“. Man taip pat patinka šis automobilis, jis yra gražus. Bet aš neturiu „Ferrari“. Svarbiausia, mano vaikai niekada neklausia, kodėl turėdamas daug pinigų, nenusiperku šio prabangaus automobilio. Manau,

kad vaikas turi išmokti gerbti kitų žmonių poreikius. Kokie jie bebūtų“, – sako Avdejevas.

Ir čia pat vyras vėl leidosi į prisiminimus. „Būdamas  gal 10–12 metų bandžiau pavogti purškiamą dažų skardinę, nors jos man visai nereikėjo. Iš tikrųjų tokio poelgio vaikystėje priežastis sunku suprasti, bet aš tai padariau ir buvau pagautas. Pardavėja pasakė, kad iškvietė miliciją bet kol ji važiavo, aš turėjau padirbėti sandėlyje. Iki vakaro aš jiems padėjau, o paskui jie mane tiesiog paleido. Išeinant pasakė, kad neįduos manęs milicijai. Man buvo labai gėda! Man iki šiol vis dar gėda. Taip ir kiekvienas vaikas turi suprasti, kad ne tiek žodžiai yra svarbūs, o patirtis, išmokta kaip pamoka“.

Anot jo, bet jei vaiko patirtis yra tik teigiama, tai nėra patirtis, tai yra kažkoks žaidimas. „Būdamas 14 metų aš nusipirkau pirmąjį dviratį ir gatvėje iš manęs jį atėmė. Tada atrodė, kad jau buvau gana senas – mokiausi aštuntoje klasėje: bandžiau pasipriešinti, neatiduoti, bet nesugebėjau, neužteko jėgų. Mano galva, patirtis turėtų apimti ir neigiamus dalykus. Tačiau neverta juos provokuoti. Provokacija visada yra neigiamos situacijos sukūrimas“, – sako Avdejevas.

Anot verslininko, vaikai nepaveldės nei jo verslo, nei pinigų. Vaikas turi patys susikurti savo gyvenimą. Be to, pašnekovo manymu, modernus verslas yra suprojektuotas taip, kad jei žmogus turi gabumų ir talentą, jis pats jį sukurs. Verslo perėmimas yra iš esmės neteisinga sąvoka. Pirmiausiai dėl to, kad jį perėmęs žmogus ar vaikai niekada to nesupras ir neįvertins. „Akivaizdu, kad tai nėra ateitis, kurios norime savo vaikams. Taip, aš suprantu atsakomybę ir įsipareigojimus, tačiau nesu pasirengęs viską daryti dėl vaikų, nes tai nenaudinga. Mano vaidmuo auklėjime yra padėti, o ne pakeisti vaiką tam tikrose gyvenimo situacijose“, – teigė Romanas Avdejevas.

Socialinių tinklų nuotraukos