Milijardierius ir 23 vaikų tėvas Romanas Avdejevas: „Reikia stengtis, kad kuo mažiau liktų vaikų globos namų“ (I dalis)

Romanas Avdejevas – verslininkas, bankininkas, labdaros fondo „Aritmetika“ įkūrėjas, 23 vaikų tėvas, iš kurių 17 yra globotiniai. Jis papasakojo, kaip nusprendė įsivaikinti ir kaip jo daugiavaikė šeima gyvena dabar.

 

Vaikai nežinojo, kas yra cukrus

„Mane visada domino vaikų, likusių be tėvų tema. Kai pradėjau uždirbti pinigus, pradėjau padėti vaikų globos namuose gyvenantiems našlaičiams. Tai buvo 9-asis dešimtmetis: tada valstybė vaikų globos namams skyrė mažai pinigų. Jų sąlygos buvo prastos, o mes, kaip galėjome, gerinome jų gyvenimą. Iš esmės tai buvo kažkokie materialūs dalykai: mes dovanojome dovanas, padėjome remontuojant, pirkome reikalingą įrangą“, – pasakoja turtuolis.

Anot Avdejevo, atrodė, kad visi buvo laimingi, bet jį persekiojo klausimas: ar visa ši parama iš tikrųjų kažką keičia vaikų gyvenime? Ar parama veiksminga, ar reikia padėti jiems kaip nors kitaip?

Verslininkas tai suprato, kai vienų globos namų vadovybė paprašė jo įrengti virtuvę. „Aš mielai sutikau, nes puikiai suprantu, kad vaikams reikia mokytis savitarnos įgūdžių. Juk gyvendami vaikų globos namuose, jo gyventojai valgo vietos valgyklose, o sulaukę pilnametystės, 18 metų iš esmės nežino, kaip tą padaryti – nemoka skusti bulvių, išsivirti barščių, suplauti indus. Todėl tokia virtuvė pirmiausiai reikalinga norint išmokti šių paprastų įgūdžių“, – įsitikinęs 23 vaikų tėvas.

Kai viskas buvo įrengta, Avdejevas paprašė darbuotojų bendrauti su savo globotiniais  namų aplinkoje, „šeimos“ rate: valgyti ir gerti arbatą kartu su jais toje pačioje virtuvėje.

„Iš pradžių paėmiau globoti dvi mergaites – vienai buvo maždaug 12 metų, o kitai gal 14 metų. Sėdime, kalbamės, įsipylėme arbatos ir tada paklausiau: „Mergaitės, kur yra cukraus?“ O jos atsakė: „O kas tai yra?“ Pirma mintis buvo: „Gerai, kad vaikų globos namuose dirba supratini žmonės, kuriems rūpi vaikų sveikata ir neduoda jiems cukraus“, – sako Avdejevas.

Bet netrukus paaiškėjo, kad yra viskas daug paprasčiau, o iš vien  ir baugino: vaikai nežinojo, kas yra grynas cukrus. Mat jiems visada buvo paduodama jau pasaldinta arbata. Tada verslininkas ir suprato, kad atotrūkį tarp vaikų globos namuose gyvenančių ir šeimose augančių vaikų negalima užpildyti jokiais materialiais dalykais. Vaikų globos namuose vaikai gyvena pagal iš anksto sugalvotą sistemą, kur kiekvienas priima sprendimus ir daro už juos. Taip lengviau ir paprasčiau suaugusiems, bet ne vaikams. Kai jie užauga ir palieka vaikų globos namus, susiduria akis į akį su jiems visiškai nesuprantamu pasauliu.

„Palikę vaikų globos namus, buvę jų auklėtiniai nežino pagrindinių dalykų: kaip susimokėti už butą, kaip bendrauti su žmonėmis, kaip suskaičiuoti pinigus taip, kad jų užtektų bent mėnesiui. Ko gero dėl tos pačios priežasties nemažai palikusių vaikų globos namus laukė liūdnas likimas. Ir kai tai galutinai supratau, nusprendžiau iš esmės keisti šią sistemą. Esu įsitikinęs, kad tik šeimoje galima užauginti visavertį žmogų. Todėl mes visi turėtume stengtis, kad vaikų globos namuose būtų kuo mažiau vaikų“, – sako Romanas Avdejevas.

 

Pirmieji įsivaikinti vaikai – dvynukai – mergaitė ir berniukas

Romanas Avdejevas neslepia, kad su žmona ilgai kalbėjosi apie įvaikinimą, vis galvojo: gali, negali. Nors jie ir nebijojo įsivaikinti, bet buvo daug svarbesnis kitas klausimas – kaip juos priims įvaikiai.. Aišku, ne mažiau svarbu, kad ir naujieji tėvai galėtų priimti svetimą vaiką kaip savo.

„Kartą ilsėjomės viename Italijos slidinėjimo kurorte ir tai, kas nutiko, padėjo išsisklaidyti paskutines abejones. Viešbutyje su mumis prie stalo sėdėjo italų šeima su trimis vaikais, kurių vienas neabejotinai buvo įvaikintas. Tai buvo gana akivaizdu, nes tėvai ir du jų vaikai atrodė kaip paprasti europiečiai, o vienas vaikas turėjo afrikietiškų bruožų ir tamsią odą“, – pasakoja verslininkas.

Anot jo, šis berniukas  išsiskyrė iš kitų ir dėl to, kad jo buvo sutrikusi koordinacija, turėjo intelekto problemų. Valgydamas, berniukas nepataikė šaukštu į burną, išliejo arbatą. „Prisimenu, kaip į tai reagavo jo šeima. Jie kaip įmanydami – veido išraiškomis, gestais, paprasta žmogiška šiluma stengėsi jam padėti, bet berniukas pats turėjo susidoroti su kliūtimis ir elgtis su visais vienodomis sąlygomis. Sėdintys prie gretimų stalų sveiki vaikai iš to juokėsi, bet berniukas buvo malonus, be agresijos. Iškart buvo jaučiama, kad jie iš tikrųjų yra šeima – darni ir laiminga. Žiūrėjau į juos ir nusprendžiau, kad ir aš galiu tai padaryti“, – dalijosi išgyventais įspūdžiais Avdejevas.

Anot jo, su žmona atėjo į „Dinamo“ kūdikių namus. Tai buvo prieš 16 metų. Tada ten buvo pilna vaikų, bet dvynių tik viena pora. Iškart nusprendė, kad jie ir bus jų – berniukas ir mergaitė. Tada jiems buvo mažiau nei metai. Įsivaikino du iškart, nes jiems buvo pasakyta, kad sunkiausia surasti šeimą dvyniams ar broliams ir seserims, nes jų negalima išskirti.

Tuo metu Avdejevų šeima jau buvo ganėtinai klestintys finansiškai, suprato, kad galės su tuo susitvarkyti ir išsirinko būtent dvynius. Jiems gruodį sueis po septyniolika metų – jau pakankamai suaugę. Vienaip ar kitaip, bet nuo jų ir prasidėjo įvaikinimo istorija.

Kartą Avdejevai su trimis vaikais skrido iš Londono į Maskvą. Tai buvo pirmas kartas, kai šeimos galva tikrai bijojo nesusitvarkysiantis su išdykaujančiais trejų metukų vaikais. Bet net tada jis atrado savo įvaikintoms atžaloms keletą žodžių, padėjusių jiems paaiškinti situacijos sudėtingumą ir paprašė pasigailėti vargšo tėčio. Vyras neslepia tada kaip reikiant supanikavęs, bet po šio įvykio nusprendė daugiau nieko nebijoti, nes galintis susitvarkyti ir su daugybe vaikų.

 

Vaiko ugdymas, auklėjimas, švietimas yra svarbiau, nei „blogas paveldimumas“

„Aš nuoširdžiai nesuprantu, kaip reikia pasirinkti vaiką pagal jo akių, plaukų spalvą, išvaizdą ar ūgį. Man šis žodis tiek tada, tiek dabar  rėžia ausį. Mes galvojome tik apie tai, ar galime priimti vaiką tokį, koks jis yra. Ir jei nuspręsdavome, kad „taip“, tada nesvarbu, koks tas vaikas bus. Ypač jei paimate kūdikį į šeimą. Esu tikras, kad viskas priklauso nuo šeimos, kurioje vaikas auga.  Pagrindinis klausimas yra pasirengimas priimti vaiką į savo šeimą. Tai padarius, bet kokiu atveju jis bus jūsų“, – sako Romanas.

Jo manymu, kitas dalykas, jei kalba eitų jau apie paūgėjusius vaikus ar paauglius, tada reikėtų atsižvelgti į vaiko asmenybės ir charakterio savybes. Tokiu atveju šeima turėtų būti derinama su vaiku, o ne atvirkščiai. Vis dėlto daugelį potencialių įtėvių domina vaiko paveldimumo klausimai ir su tuo susijusios baimės. Pavyzdžiui, koks žmogus užaugs iš šio mielo kūdikėlio? Ar jis seks savo biologinių tėvų pėdomis? Ir panašiai.

„Man šis klausimas yra visiškai beprasmis. Kai sutuoktiniai ruošiasi pagimdyti savo vaiką, jie neužduoda šio klausimo: gal jis paveldės blogus genus tolimų giminaičių, kurių jie net nežino. Deja, labai dažnai nežinome savo giminės šaknų ir kad galime paveldėti labai nepageidautinus genus, – sako daugiavaikis tėvas. – Kitas pastebėjimas: jei žmogus užduoda tokius klausimus, greičiausiai jis dar nėra pasirengęs įsivaikinti. Aš dažnai bendrauju su žmonėmis, galvojančiais apie įvaikinimą ir suprantu, kodėl nemažai jų vis dėlto atsitraukė nuo šio žingsnio. Jie nusprendė, kad dar nėra tam pasirengę. Ir tai labai svarbu: geriau iš viso nieko neimti, nei paėmus po kiek laiko grąžinti. Visada yra didelė tragedija grąžinti „netikusį“ vaiką į valdiškus namus“.

Dabar Avdejevai turi 23 vaikus, iš kurių 17 yra įvaikinti.  „Bet aš neskirstau juos į savo ir įvaikintus – jie visi yra mano vaikai. Bet norint suprasti, ar iš tikrųjų su visais elgiuosi vienodai, reikia klausti pačių vaikų ir tų, kurie jau užaugo. Teko praeiti ir vieną sudėtingiausių jų gyvenimo etapų, kai buvo paaugliai su savo šėlstančiais hormonais. Prisimenu, kai aš buvau paauglys, irgi neklausiau tėvų bei skaičiau moralus jiems: „Taip, jūs nuo manęs pavargote! Bet jūs neteisingai auklėjate!“ ir taip toliau. Dabar man gėda prisiminus šiuos teiginius“, – atvirauja Avdejevas.

Didelės šeimos galva sako nežinantis, galbūt vienas jo paauglių panašiai galvoja dabar: „Štai jūs esate ne mano tėvai, o gal tikri tėvai būtų labiau mylėję“.  Bet svarbiausia, anot jo, kad jų įvaikinti vaikai žino, jog yra įvaikinti. Jie to niekada neslėpė ir nesiruošia slėpti nuo niekieno. Visus vaikus priėmė į savo šeimą labai mažus, dar nebuvo ir vienerių metų. Todėl iš pradžių jie tik mylėjo ir rūpinosi jais, o vėliau, kai jau buvo tam pasiruošę, pradėjo pasakoti.

 

Kiekvienas vaikas turėtų žinoti savo likimą ir savo šaknis

„Iš tikrųjų net ne visai taip: aš papasakojau savo pirmiesiems įvaikintiems vaikams jų istorijas, kai jie jau galėjo tai suprasti, bet to neslėpiau ir nuo kitų. Kitaip tariant, norėjome, kad jie visi žinotų vienas apie kitą“. Be to, namuose visi žino, kad vaikas gali patekti į šeimą dviem būdais: iš mamos pilvo arba iš vaikų globos namų. Bet abiem atvejais vaikai nesiskiria vienas nuo kito“, – dėsto savo mintis R.Avdejevas.

Anot šeimos galvos, jie net nekelia to klausimo – įvaikintas ar savas vaikas. „Prieš kiek laiko nutiko juokinga istorija: mes keliavome kempingu su  vyresniais mūsų vaikais. Sėdėjome iki paryčių prie laužo, nes ilgai aptarinėjome kai kurias temas. O ryte vienas sūnų man sako: „Tėte, dabar aš tau papasakosiu anekdotą!..“ Paaiškėjo, kad kai kurie mano įvaikinti vaikai buvo įsitikinę, kad ir mano  vyresni, biologiniai vaikai taip pat yra įvaikinti. mat tarp jų gana didelis amžiaus skirtumas, todėl artimai nebendrauja“, – sako Avdejevas.

Jo įsitikinimu, kiekvienas vaikas turėtų žinoti savo likimą, savo šaknis. Todėl, jei bet kuris į jo šeimą priimtų vaikų norėtų surasti savo biologinius tėvus, jis yra pasirengęs jiems padėti. „Mūsų šeimoje tai nėra uždara tema, mes apie tai diskutuojame, jei jie užduoda tokius klausimus. Kai vaikai paūgėjo, mes patys papasakojome , kaip jie pateko pas mus. Aš gana ramiai paaiškindavau: „Su mama atvažiavome į ligoninę ir pasiėmėme tave. Juk tu buvai ten visiškai vienas, be tėvų“. O po to pamažu leisdavomės į rimtesnius pokalbius. Man ši tema nekelia jokios įtampos“, – pasakoja šeimos galva.

Anot Avdejevo, bet jų visa gausi šeimyna susitinka gana retai, gal kelis kartus per metus. Mat jo vyresni vaikai jau seniai gyvena atskirai, turi savo šeimas ir vaikus.

Užtat nuolat bendrauja su jaunesniais vaikais. Dažnai vakarieniauja su jais. Tiesa, bet pusryčiauja retai, nes kai išeina iš namų į darbą, jie visi dar miega.  O jei ir grįžta vėlai iš darbo, vakarieniauja vieni arba ir su mama.

„Mano vaikai ir aš dažnai iškylaujame. Aišku, ne su visais kartu, o tik su tais, kurie patys to nori, kurie domisi kelionėmis.  Neseniai atostogavome Italijoje, stovyklavome kalnuose, o paskui gyvenome  palapinėse prie jūros. Dar turime savo vasarnamį Lipecko srityje. Ten gerai, netoliese yra karvių ferma, kur vaikai pasisiūlė padėti vietos ūkininkams“, – pasakoja verslininkas.

Anot jo, kitais metais ketina vykti į Olandiją, kur važinės dviračiais. Ten išsinuomos baržą, kurioje galima bus pernakvoti ir plukdys visą jų amuniciją. O jie visą dieną važinės dviračiais. „Dabar yra tokių elektrinių dviračių, kuriais net mažiausi vaikai gali ramiai nuvažiuoti 30–40 kilometrų per dieną. Man svarbiausia, kad būtų sukurti pasitikėjimo santykiai su vaikais. Svarbiausia, negailėti vaikams laiko ir dėmesio, ypač, kai jiems reikia palaikymo“, – įsitikinęs gausios šeimos vedlys.

Vyras neslepia, kad su berniukais jam lengviau užmegzti tokius pasitikėjimo ryšius, nei su mergaitėmis. Su jomis šiek tiek sunkiau, ypač kai tampa paauglėmis, bet tėvas stengiasi. Anot jo, ko gero svarbiau ne kiek laiko praleidžia su jais, o kaip praleidžia laiką su jais. Be to, visada svarbu atrasti laiko vaikui tada, kai jam to labai reikia. „Neturiu nusistatęs išankstinio grafiko, kam ir kiek skirti laiko. Tai yra vienam – penkias minutes, kitam – penkiolika ar daugiau. Tiesiog stengiuosi praleisti daugiau laiko su jais ir tiek. Esu įsitikinęs, kad bendra veikla vienija“, – sako Romanas Avdejevas.

Socialinių tinklų nuotraukos