sniegopilys.lt
Net nykštukų Ovitzų šeima neišvengė Aušvico koncentracijos stovyklos. Bet ne dėl savo ūgio, o dėl savo tautybės. Tačiau padėjo išlikti šiai šeimai motinos gyvenimo šūkis: kad ir kas benutiktų laikykitės kartu ir mylėkite vienas kitą bėdoje ir džiaugsme“.
Visą laiką laikėsi kaip viena nedaloma šeima
Jos vardas buvo Pearl, o tai reiškia „perlas“. Ji buvo jauniausia iš savo mažųjų brolių ir seserų, perėjusi Aušvicą ir išgyvenusi. Viename iš savo interviu Pearl Ovitz sakė: „Jei manęs kas nors paklaustų, kodėl gimiau nykštuke, turiu pasakyti, kad mano ypatumas ir išskirtinumas yra Aukščiausiojo valia“.
Ovitzų šeimos istorija prasidėjo viename Rumunijos kaime, kur 1868 metais gimė neįprastas berniukas, pavadintas Samsonu. Jo neįprastumas pasireiškė vaikystėje – jis neužaugo, kaip ir visi, ir liko mažo ūgio. Anot mokslininkų, tai yra pseudoachondroplazija arba nykštukiškumas, kuris yra paveldimas. Ką galėjo pasiekti mažas žmogeliukas, gyvenęs Rumunijos kaime? Jis tapo juokdariu vestuvėse. Tačiau be anekdotų jis sakydavo ir moralizuojančius pamokslus – tai nebuvo draudžiama.
Samsonas buvo vedęs du kartus ir su normalaus ūgio moterimis. Pirmoji žmona Brana pagimdė jam dvi dukteris Rosicą ir Frančeską. Jos buvo normalaus ūgio, kaip ir jų motina. Su antrąją žmona Berta susilaukė dar aštuonių vaikų: Avramo, Freidos, Mikio, Elžbietos, Pearlos, kurie paveldėjo tėvo nykštukiškumą, o Sara, Lėja ir Arija buvo normalaus ūgio.
Būdamas 46 metų Samsonas mirė apsinuodijęs maistu, palikdamas Bertą su dešimčia vaikų. Matyt, ši moteris buvo protinga ir stipri – sugalvojo, kokią profesiją suteikti savo nestandartinėms atžaloms. Ir jie visi tapo muzikantais. Susibūrė į orkestrą, kur ėmė groti smuiku, violončele, gitara, akordeonu, cimbolais, būgnais.
Prieš mirtį Berta pasakė vaikams, kad liktų kartu, tarsi suspaustas kumštis, visą gyvenimą. Ir tai, kaip vėliau paaiškėjo, juos išgelbėjo.
Mirė tik vienas brolių, išsiskyrusių su šeima, bet apie tai vėliau.
Europoje šie nykštukai daugiausiai pasirodydavo kaip komikai, cirko artistai. Bet netrukus Ovitzai užėmė laisvą nišą – tapo tikra muzikine grupe ir pasivadino „Liliputų trupe“. Praėjusio amžiaus trečiajame, ketvirtajame dešimtmetyje jie gastroliavo Rumunijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir buvo labai populiarūs. Jie dainavo jidiš (žydų), vengrų, rumunų, vokiečių ir kai kuriomis kitomis kalbomis!
Svarbiausia, visą laiką laikėsi kaip viena nedaloma šeima: vienam iš brolių ir seserų susituokus, jų antrosios pusės iš karto tapdavo Ovitzų šeimos koncertinės trupės dalimi. Jiems reikalai klostėsi neblogai – Ovitzai pirmieji visame rajone turėjo nuosavą automobilį. Jie dainavo, augino vaikus – gimdė normalaus ūgio žmones. Ir bėdų nesitikėjo.
Kai 1939 metais hitlerinė Vokietija pradėjo karą Europoje, Ovitzų šeimyna vis dar laisvai gastroliavo – jų dokumentuose nebuvo nė žodžio, kad jie yra žydų tautybės. Tai juos išgelbėjo, nes žydų persekiojimas jau buvo prasidėjęs.
Ovitzai koncertavo iki 1944 metų pavasario ir slapta laikėsi žydų tradicijų, pavyzdžiui, niekada neplanavo koncertų šeštadienį, sakydami, kad serga, ir švenčia šabą. Bet kai naciai užėmė Vengriją, nebegalėjo nuslėpti savo tautybės. Jiems buvo uždrausta koncertuoti, ant mažųjų muzikantų drabužių buvo prisiūtos geltonos šešiakampės žvaigždės.
1944 metų gegužę Ovitzų šeimos nariai buvo suvaryti į traukinį ir išgabenti į Aušvicą. Vienam brolių pavyko pasprukti, jis atsiskyrė nuo šeimos, bet netrukus buvo sučiuptas ir nužudytas.
Pareikalavo nesiųsti mažųjų į dujų kameras
Likę Ovitzų šeimos nariai buvo atvežti į koncentracijos stovyklą, kur susitiko su „mirties angelu“ – taip vadinosi Josefas Mengele, gydytojas, atlikęs nežmoniškus eksperimentus su Aušvico kaliniais. Jo aukomis tapo dešimtys tūkstančių nekaltų žmonių.
Mengele pasitikdavo kiekvieną traukinį su atvykstančiais kaliniais į Aušvicą. Ir asmeniškai kiekvieną jų apžiūrėdavo ir nuspręsdavo, kuriuos siųsti tiesiai į dujų kameras. Pro jo akis neprasprūdo ir nykštukų Ovitzų šeimos nariai. Bet Mengele pareikalavo nesiųsti mažųjų į dujų kameras, tačiau prasidėjus spūsčiai ir sumaiščiai Ovitzai vis dėlto ten pateko.
Nuogus, kaip ir kitus kalinius, suvarė į kameras. „Kai už mūsų užsitrenkė metalinės durys, pradėjo sklisti dujų kvapas, – vėliau dalijosi atsiminimais Pearl Ovitz. – Bet staiga išgirdome šūksnius: „Nykštukai, kur mano nykštukai?‘. Buvome paleisti, bet nežinojome, kad mūsų laukia dar didesnis siaubas“.
Josefas Mengele su kolega iš Antropologijos ir žmogaus genetikos instituto nusprendė atidžiau patyrinėti Ovitzų šeimyną. Daktaras Mengele stebėjosi, kodėl toje pačioje šeimoje yra tiek daug nykštukinio ūgio žmonių. Jis įsakė patalpinti Ovitzus į specialias kareivines. Ir pradėjo su jais eksperimentuoti.
Iš Ovitzų organizmų buvo paimti dideli kraujo ir kaulų čiulpų kiekiai, išrauti dantys ir plaukai, radioaktyviai apšvitinti, užkrėsti įvairiomis ligomis, patalpinti į ledą ir karštą vandenį, kuriam laikui apakinti, sulašinus specialius lašus į akis. Moteris kankino ginekologai, įleisdami į gimdą deginantį skystį…
Vieną dieną Ovitzai pamatė, kad į stovyklą buvo atvežti dar du nykštukų dydžio žmones, bet juos buvo liepta nužudyti, išvirti, o griaučius sudėti į muziejų.
„Daktaras Mengele buvo kaip kino žvaigždė, labai išvaizdus. Tačiau nė vienas iš jį mačiusių neįsivaizdavo, kokia pabaisa slepiasi už šio gražaus veido. Visi žinojome, kad jis buvo negailestingas ir linkęs į sadizmą. Supykus, jį apimdavo isterija ir galėdavo bet kurį sutraiškyti į gabalus“, – pasakojo Pearl Ovitz.
Ovitzai buvo priversti paklusti Mengelei ir linksminti jį juokeliais bei savo dainomis, pozuoti filmui, kurį gydytojas sukūrė specialiai Hitleriui. Pearl atsiminimais, jis pavadino juos septyniais nykštukais iš Disney animacinio filmo.
Moteris taip pat prisimena, kad monstro gydytojo nuotaika po susitikimo su nykštukais visada buvo puiki. „Jei jis į mūsų kareivines ateidavo prastos nuotaikos, pamatęs mus, iškart nurimdavo. Kai jis buvo pakilios nuotaikos, žmonės sakydavo: „Turbūt jis aplankė mažuosius Ovitzus“, – pasakojo Pearl.
„Specialus gydymas“ padėjo ne tik išsigelbėti patiems Ovitzams, bet ir išgelbėti kitą šeimą. Mat kartu su jais į Aušvicą pateko ir Simonas Šlomovičius su savo artimaisiais, dešimt žmonių. Šlomovičius pasakė Mengelei, kad jie visi susiję su Ovitzais. Nors visi Šlomovičiai buvo normalaus ūgio, bet Ovitzai tai patvirtino. Taip Šlomovičių šeima buvo išgelbėta.
Kai naciams tapo aišku, kad karas greitai baigsis – ir ne jų naudai, Aušvico belaisviai buvo pradėti skubiai likviduoti. Ovitzai taip pat laukė savo eilės, bet 1945-ųjų sausio 27-ąją rusai įsiveržė į stovyklą. Taigi, liliputų muzikantų šeima buvo išgelbėta. Ir ji tapo vienintele šeima, kuri išgyveno Aušvice.
Po išlaisvinimo Ovitzai gyveno sovietų pabėgėlių stovykloje, vėliau buvo paleisti ir pėsčiomis pasiekė gimtąjį kaimą. Septynis mėnesius jie keliavo dideliu karavanu, koncertuodami vietos gyventojams. Tada jie taip pat kartu persikėlė į Antverpeną, o po kelerių metų – į Izraelį.
Haifoje jie vėl pradėjo koncertuoti, kur susirinkdavo pilnos salės. Bet „Liliputų trupė“ pakeitė savo programą: pasiilgę gimtųjų vietų, jie nebedainavo dainų, o vaidino pjeses iš žydų miestelio gyvenimo. 1955 metais šeima paliko sceną.
Dabar nebeliko nei vieno Ovitzo šeimos atstovo, kurie išgyveno mirties stovyklą. Visi broliai ir seserys guli tame pačiame šeimos kapinių sklype.
Pearl Ovitz mirė paskutinė, 2001-aisiais. Jai buvo per 80. Ji, kaip ir kiti jos artimieji, įvairiu metu pasakojo apie nuostabią savo šeimos istoriją. Užsienyje yra išleista knyga apie Ovitzų šeimą, kuri vadinasi „In Our Hearts We Were Giants“.
Tekstas ir nuotraukos holocaustrevisionism.blogspot.ru
