Kodėl žmogus, desperatiškai ieškantis santykių, niekada jų neras?

Milijonai žmonių gyvena iliuzijoje, kad santykiai yra tai, kas išspręs visas jų problemas, įneš harmonijos į vidinį pasaulį ir apskritai pakeis aplinkinę tikrovę. Paprastai jie sako: „Meilė yra vienintelis dalykas, kurio man trūksta. Sutiksiu sau artimą žmogų ir būsiu be galo laimingas/laiminga.

Taip susikuria gerovės iliuziją

Paradoksas tas, kad tas pats žmogus arba išvis nepasirodo horizonte – o to priežastis yra gilūs psichologiniai blokai, kurie tampa neįveikiama kliūtimi kuriant santykius. Tiksliau, pats žmogus nenori turėti partnerio: bijo „sudegti“, suklysti arba dar nepasirengęs ką nors įsileisti į savo gyvenimą. Bet net neturi drąsos sau to prisipažinti.

Arba sutinka vieną, arba kitą, arba trečią, bet laimės kaip nebuvo, taip ir nėra. Tada ir peršasi  logiška išvada: „Nėra vertų“, „Ne likimas“, „Santykiai ne man“.

Tačiau galimas ir trečias scenarijus, kai potencialaus partnerio vis dar nėra, o draugai laimingai susituokę. Todėl noras susirasti bent kažkokius santykius tampa tiesiog neįsivaizduojamai stiprus.

Ir tai yra didelė problema.

Pirma, laikui bėgant žmogus nuleidžia kartelę iki minimumo ir yra pasiruošęs bent su kuo nors būti kartu, nelabai suprasdamas žmogaus savybių. Taip jis susikuria gerovės iliuziją.

Antra, dėl daugybės nesėkmių asmeniniame gyvenime jis puola į neviltį. Ir tai yra pats bjauriausias pagrindas  santykiams kurti, kokį tik galite įsivaizduoti. Ir sau, ir aplinkiniams, nes nė vienam psichologiškai sveikam žmogui neateitų į galvą gyvenimą sieti su beviltišku žmogumi, pasiruošusiu kabintis už šiaudo.

Neviltis matoma elgesyje, kiekviename žmogaus geste. Jis sąmoningai šaiposi santykių ir vienatvės tema, šaiposi iš draugų, kurie yra poroje. Potencialūs partneriai, su kuriais jis bando užmegzti pažintį, tai jaučia ir visiškai pagrįstai nenori tapti gelbėjimosi ratais.

Todėl kita nesėkmė dar labiau pakerta savigarbą ir verčia pasinerti į depresiją. Tampa neapykantos priešingai lyčiai priežastimi.

Santykiai truks neilgai, jei bus sukurti iš nevilties

Bet tada įvyksta stebuklas. Mūsų beviltiškas herojus sutinka vyrą/moterį, kuris sutinka užmegzti santykius. Kas bus iš šios sąjungos?

Santykiai truks neilgai, nes buvo sukurta ne iš nuoširdaus noro, o iš nevilties. Žmonėms nereikia vienam kito, nebent tik dėl statuso. Kai užmezgame santykius, net negalvojame, kad teks bendrauti su žmogumi, kuris, žinoma, turės savų trūkumų, charakterio, asmenybės bruožų. Jis pradeda erzinti, pora ginčijasi, supranta, kad kartu egzistuoti neįmanoma, ir išsiskiria. Žmonės dar kartą įsitikina, kad „visos moterys/vyrai yra vienodi“.

Sąjunga  gali gyvuoti ilgai, bet partneriai nebus laimingi. Kas juos laikys kartu? Tie, kurie nuolat skaito mano straipsnius, jau žino atsakymą. Psichologinė deformacija, kurie nepaleidžia ir verčia auką ir smurtautoją likti kartu.

Ką daryti, jei, kad ir ką sakytume, scenarijus yra neigiamas? Nustokite būti vieniši. Receptas paprastas, tačiau išpildymas itin sudėtingas. Žmogus, kuris nori susirasti širdžiai artimą draugą, turi suprasti, kad santykiai jo viduje neužtaisys spragos, netaps universaliu ingredientu, kurio laimei neužtenka.

Kitaip tariant, jei esate nelaimingas vienas, tada šalia ko nors išliksite toje pačioje psichologinėje būsenoje.

psichologė Angelė Kazlauskienė