Vokiečių pasipriešinimo ikona – prieš įvykdant egzekuciją ji pasakė: „Saulė vis dar šviečia“

Sophie Magdalena Scholl buvo vokiečių studentė ir antinacių politinė aktyvistė, veikusi  pasipriešinimo grupėje „Baltoji rožė“ nacistinėje Vokietijoje. Ji buvo nuteista už valstybės išdavimą po to, kai Miuncheno universitete kartu su broliu Hansu platino antifašistines proklamacijas. Ji buvo vadinama vokiečių pasipriešinimo ikona.

Ši organizacija patiko daugeliui merginų

1943 metais vasario 18 d. Sophie Scholl ir jos brolis atvyko į Miuncheno universitetą, norėdami išplatinti ten antifašistinius lapelius. Juose buvo informacijos apie nacių armijos pralaimėjimą Stalingrado mūšyje – šiuos duomenis valdžia slėpė nuo gyventojų, siekdama išvengti demoralizacijos.

Mergina mėtė lapelius nuo baliustrados į universiteto kiemą, kai  ją pamatė kiemsargis. Po to  ji su broliu buvo sučiupta, tardoma keletą dienų, o paskui nuteista mirties bausme. Pasibaigus karui Sophie Scholl vardu buvo pavadintos mokyklos, gatvės ir aikštės visoje Vokietijoje. Už marmuro skulptūros dabar sunku įžvelgti, kokia buvo mergina, kurios gyvenimas tragiškai užgeso sulaukus 21 metų.

Sophie gimė 1921 metais gegužės 9 d. Linos ir Roberto Schollų šeimoje pietų Vokietijoje. Jos tėvas kurį laiką buvo net Forchtenbergo miesto, kuriame jie gyveno, meru. Merginos mama, prieš sukuriant šeimą, buvo diakonė. Tėvai buvo atkaklūs pacifistai. Sophie užaugo su trimis broliais ir seserimis jaukiame mažame Švabijos miestelyje – su knygomis, muzikiniais vakarais ir ilgais pasivaikščiojimais. 1932 metais šeima persikėlė į Ulmą – Robertas Schollas ten įsidarbino apskaitos įmonėje.

Netrukus po nacionalsocialistų atėjimo į valdžią Vokietijoje 1933 metais, Inge ir Hansas Schollai (vyresnė Sophie sesuo ir brolis) tapo Hitlerio jaunimo nariais. Į organizaciją pateko ir jauniausia Sophie – šeimos tėvą visa tai labai nuliūdino.

Laikui bėgant, Sophie netgi vadovavo vienai iš Hitlerio jaunimo merginų grupių. Tai yra, ji tapo būrio vade. Ši organizacija patiko daugeliui merginų, ir ji nebuvo susijusi su nacių ideologija. Panašu, kad merginos pirmą kartą tapo matomos valdant naciams. Jos galėjo laisvai žygiuoti per miestą. Tai buvo kažkas ypatingo, nes anksčiau jos dažniausiai likdavo šešėlyje.

Kartą Sophie pasipiktino, kad du jos klasiokai žydai nebuvo priimti į Hitlerjugendo organizaciją. Todėl ji pakvietė juos atidaryti savo klubą. Jie mezgė spalvingas kepures ir norėjo jas nešioti mokykloje. Mokyklos valdžia tam nepritarė, tačiau atrodo, kad ši istorija puikiai parodo Sophie – mergina buvo spontaniška ir empatiška bei norėjo pasiekti teisingumo.

1936 metais Sophie pasiūlė surengti Heinricho Heine‘s eilėraščių skaitymus vokiečių mergaičių, kurios priklausė tai pačiai Hitlerjugendo organizacijai, narių renginyje Ulme. Heine buvo uždraustas Goebbelso dar 1933 metais kaip žydų kilmės rašytojas. „Kas neskaitė Heine‘s, tas nežino vokiečių literatūros“, – sakė penkiolikmetė Sophie. Per kažkokį stebuklą jai tada pavyko pravesti skaitymo renginį.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Schollų šeima pradėjo atvirai kritikuoti nacių režimą. 1937 metais. keturi broliai ir seserys – Sophie, Hansas, Werneris ir Inge Schollai buvo suimti gestapo, įtariant dalyvavimu antinacistinėje veikloje.

Namuose buvo atlikta krata, paimti dienoraščiai, žurnalai ir knygos. Sophie buvo paleista (jai buvo 16 metų), o jos broliai ir sesuo keletą savaičių buvo suimti.

Kita svarbi detalė – Sophie Scholl buvo gana religinga. Ji nuo gimimo nebuvo ryžtinga pasipriešinimo kovotoja, o ieškanti mergina, tikinti teisingumu ir tuo, kad Dievas neleis blogio. 1942 metais, kai karas jau buvo toli pažengęs, ji rašė, kad norėtų „kovoti su Dievu prieš Hitlerį“.

Sophie Scholl nuo pat pradžių buvo prieš karą pagal pacifistines savo šeimos tradicijas. Tai, beje, komplikavo santykius su jos mylimuoju Fritzu Hartnagelu, kuris buvo karininkas. Ji jautėsi kaip nacių režimo nusikaltimų bendrininkė. Apie šiuos nusikaltimus ji sužinojo iš savo brolio Hanso ir iš Fritzo (abu jie buvo Rusijos fronte ir matė, kaip buvo šaudomi karo belaisviai ir civiliai). 1942 metais spalį  mergina savo dienoraštyje rašė, kad ji buvo „nekalta, apimta kaltės“.

Sophie puikiai piešė ir net svarstė galimybę studijuoti meną. Ji studijavo muziką, grojo pianinu ir mėgo lankytis koncertuose. Ji taip pat mėgo šokti, ypač fokstrotą. Bet tada nusprendė pasukti kitu keliu.

Platino lankstinukus, raginančius žmones priešintis nacizmui

1942 metais Sophie Scholl įstojo į Miuncheno universitetą. Studijuoti ji pasirinko biologiją ir filosofiją. Jos brolis Hansas jau buvo to paties universiteto studentas – grįžęs iš fronto studijavo medicinos fakultete. Jis supažindino Sophie su savo draugų ratu, kurie kartu lipo į kalnus, žygiavo ir, žinoma, aptarė politinę situaciją.

Vienas iš artimiausių Hanso draugų buvo Aleksandras Schmorellas – jis taip pat buvo fronte ir taip pat matė fašistinės armijos nusikaltimus prieš civilius gyventojus. Nuo 1942 metų birželio Hansas Scholl ir Aleksandras Schmorellas nusprendė Miunchene ir jo apylinkėse spausdinti ir slapta platinti lankstinukus, raginančius žmones priešintis nacizmui. Skrajutės buvo pasirašytos „Baltoji rožė“ – tai jų grupės pavadinimas.

Sophie buvo vienintelė mergina „Baltojoje rožėje“. Kai vieną naktį jos brolis su draugais nuėjo ant namų sienų rašyti šūkių, jos su savimi nepasiėmė. Hansas manė, kad tai per pavojinga merginai. Kitą dieną Sophie išėjo viena ir prisegė skrajutes prie stovinčių automobilių. Tai buvo jos reakcija į lyčių stereotipus: jei nepasiimsi manęs su savimi, aš sugalvosiu savo planą.

Net ir tardoma po suėmimo 1943 metais ji reikalavo tos pačios bausmės ir gydymo, kaip ir jos brolis. „Jokių nuolaidų merginoms“, – sakė ji.

Pirmieji „Baltosios rožės“ lapeliai buvo skirti gydytojams, mokytojams, smuklininkams. Jie buvo išsiųsti paštu. Minint universiteto 470 metų jubiliejų, Miuncheno gauleiteris Giesleris įžeidinėjo studentus. Sakė, kad merginos yra palaidos ir geriau joms teikti paslaugas, nei mokytis, Be to, tarp  studentų nėra tikrų vyrų, kurie galėtų padėti joms pastoti. Tai sukėlė ažiotažą.

Todėl „Baltoji rožė“ nusprendė, kad laikas kreiptis į bendramokslius ir surengti masinę akciją. Štai kodėl Sophie ir Hansas atnešė į universitetą skrajutes. Nors jie bandė elgtis atsargiai, vis tiek buvo pastebėti ir jie buvo sulaikyti.

Pirmosiomis valandomis po apklausos atrodė, kad Sophie ir jos brolis gali būti paleisti. Jie sutartinai išsakė versiją, kodėl į universitetą atvyko su lagaminais – sakė, kad paskui  būtų važiavę pas tėvus į Ulmą pasiimti daiktų. Tačiau vėliau jų namuose atlikta krata tik padėjo rasti naujų įrodymų, todėl jų dalyvavimo, ruošiant atsišaukimus, neįmanoma buvo paneigti.

1943 metais vasario 22 dieną vyko teismas,  kur jie buvo apkaltinti valstybės išdavyste.

Kartu su Sophie ir Hansu buvo teisiamas ir grupės narys Christophas Probstas – jis buvo trijų vaikų tėvas ir prašė teismo pasigailėjimo. Teisėjas atsakė, kad vaikams nereikia tėvo – tėvynės išdaviko. Hanso ir Sophie tėvai nebuvo įleisti į teismo salę. Jų mamoms buvo pasakyta, kad ji turėjo geriau auginti savo vaikus.

Prokuratūros paklausta, ar Sophie gailisi dėl savo poelgio, ji atsakė: „Vis dar tikiu, kad padariau viską, ką galėjau dėl savo žmonių. Todėl aš neturiu gailėtis to, ką padariau, o už visas savo veiksmų pasekmes esu atsakinga. Visi trys suimtieji buvo nuteisti mirti pakariant. Nuosprendis turėjo būti įvykdytas tą pačią dieną. Paskutiniai Sophie žodžiai, ištarti prieš egzekuciją buvo šie: „Saulė vis dar šviečia“.

Kaip kiti reagavo į savo bendrakursių egzekuciją? Netrukus po to universitete įvyko susirinkimas, kuriame susirinkusieji džiaugėsi, kad visi išdavikai buvo sugauti. Sophie ir Hansas teismo dieną buvo pašalinti iš universiteto in absentia. Iš viso nebuvo  jokio protesto. Galbūt sesuo ir brolis pervertino savo amžininkus. Iki nacių režimo žlugimo buvo likę beveik dveji metai…

2021 metais Vokietijoje buvo minimas Sophie Scholl šimtmetis. Buvo paskelbtos kelios naujos jos biografijos. Bet, ko gero, vienas įdomiausių jos jubiliejui skirtų projektų yra „Instagram‘o“ puslapis, kuriame nuo 2021 metų gegužės mėnesio publikuojamos jos laiškų, dienoraščių ištraukos, pasirodė ir nuotraukų – štai ji (tai yra modelis kuri vaidina ją) paskelbia asmenukę su savo broliu iš universiteto, o štai tikras jos portretas iš baudžiamosios bylos. „Šis pasakojimas man davė daug daugiau nei visi  istorijos vadovėliai kartu sudėjus“, – parašė vienas komentatorius.