sniegopilys.lt
Aktyvistė, tinklaraštininkė Nadežda Titarenko sako, kad jai stuburo raumenų atrofija, kai visi kūno raumenys pamažu nyksta kartu su sunkia skolioze. Moteris prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio, bet, nepaisant to, nemažai dalykų gali padaryti pati. „Mano darbinės rankos, nors ir silpnos. Aš galiu pasidaryti makiažą, galiu pati pavalgyti, piešti, spausdinti straipsnius“, – teigia moteris.
Suprato, kad daug lubrikantų yra kone svarbiausias dalykas intymiuose santykiuose
Anot jos, pirmoji seksualinė patirtis įvyko, kai buvo šešiolika metų, bet jai nepatiko. „Aš tai dariau dėl savo partnerio, o ne dėl savęs. Tada išbandžiau įvairius sekso būdus ir pastebėjau, kad nė vienas man nesuteikia tokio malonumo kaip masturbacija: tik viena su savimi jaučiuosi saugi ir patiriu malonumą. Analinis seksas man kėlė baisų skausmą ir pasibjaurėjimą. Tada pamaniau, kad kažkas negerai su manimi ir nesupratau, kad daug kas priklauso nuo partnerio. Mano antrasis vyras pasirodė esąs kieto sekso mėgėjas, mes daug ką išbandėme, ypač BDSM. Ištvėriau skausmą, mainais už malonumą, bet psichologiškai tai mane palaužė“, – dalijasi Nadežda sekso išgyvenimais.
Anot jos, kai susipažino su būsimu vyru, pirmiausiai sužinojo, koks yra pasitenkinimo pojūtis. „Supratau, kad myliu švelnų seksą ir kad daug lubrikantų yra kone svarbiausias dalykas intymiuose santykiuose. Mano vyras su manimi ir kūnu elgiasi pagarbiai, meiliai ir bijodamas, o mūsų lytiniuose santykiuose viskas daroma tik abipusiu sutarimu. Žinau, kad jis padės viskuo: ištiesins kojas, nurengs drabužius, nupraus ir patogiau paguldys. Lovoje su juo ištirpsta visi fiziniai apribojimai ir jaučiu visišką savo dalyvavimą šiame procese, – pasakoja Nadežda. – Mano negalia partneriui nėra kliūtis. Bet aš pati dėl savo negalios nusistačiau ribas, susikūriau kompleksus, maniau, kad nesu kažko verta. Tik ilgametis darbas su savimi, motinos priežiūra ir tinkamas partneris padėjo suprasti, kad galiu būti tikra moterimi: mylima, seksuali, laisva, graži. Ir ne kam kitam, o pirmiausiai sau“.
Anot jos, balandžio mėnesį buvau pakviesta kalbėti ES konferencijoje, kur aptarė lytinio švietimo skirtumus Europoje ir Rusijoje. „Jie yra milžiniški. Mūsų šalyje seksas su neįgaliuoju laikomas iškrypimu ar gailesčio apraiška ir, panašu, kad dauguma neįgalių moterų visiškai neturi intymaus gyvenimo. Tačiau seksas egzistuoja ne tik sveikiems žmonėms, bet ir visiems kitiems. Seksas yra ne tik skverbimasis, bet ir viskas nuo šnabždesio iki masažo, nuo bučinio iki miego kartu.
Man svarbu atvirai kalbėti apie seksą ir negalią. Kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria neįgalios moterys: susitikimai su ginekologais, mėnesinės, sauskelnės. Paskutinė tema yra labai aktuali: beveik visos merginos galvoja, kad sauskelnės neleidžia joms būti seksualioms ir aktyvioms. Noriu joms paaiškinti, kad taip nėra, seksualumas nepriklauso nuo to, ką mes dėvime. Kita ne mažiau aktuali tema – sekso žaislai. Aš visada galvojau, kodėl gamintojai negamina žaislų mums? Kodėl neatliekami tyrimai ir bandymai? Ar tai nėra diskriminacija? Juk mes esame tokie patys vartotojai, kaip ir visi kiti“.
Intymius santykius reikia užmegzti tada, kai yra stiprūs jausmai
„Nuo pat gimimo esu visiškai akla, tačiau tai man netrukdė baigti muzikos mokyklą ir universitetą, gauti psichologijos laipsnį. Aš sportuoju, turiu daug draugų. Esu įsimylėjusi ir draugauju su vyru. Aš nematau žmogaus ir nesuvokiu jo vizualiai, tačiau sveiki žmonės taip pat nieko nemato tamsoje ir turi įsijungti šviesą“, – samprotauja Anastasija Milchakova.
Moteris sako negalinti žiūrėti vaizdo įrašų, bet prieinamas garso turinys: padedant šiuolaikinėms technologijoms, tekstai nuskaitomi iš ekrano. „Kartą susidūriau su keliais porno vaizdo įrašais ir supratau, kad pornografija greičiausiai yra žalingas patarimas, nei naudingas. Kartais skaitau erotinę literatūrą, kur gana išsamiai aprašomas siužetas. Manau, kad bet kokie atvirai pateikti veiksmai yra gerai. Apskritai gerai, kad yra tokios medžiagos“, – sako ji.
Dabar Anastasijai dvidešimt penkeri metai. Jauna moteris neslepia gyvenanti seksualinį gyvenimą nuo dvidešimt vienerių. „Stiprūs jausmai paskatino mane intymiai suartėti su mylimu žmogumi. Kadangi pagal išsilavinimą esu psichologė, man pasirodė naudinga turėti ne tik teorinį, bet ir praktinį sekso supratimą“, – teigė ji.
Anastasijos tvirtinimu, bet kuriame žmoguje labai svarbu jo intelektualinis pradas, interesų vienovė, dvasinis artumas. „Man nepriimtinas vienos nakties seksas. Manau, kad intymius santykius reikia užmegzti tada, kai yra stiprūs jausmai. Svarbu viską aptarti ir palaikyti, neprimesti vienas kitam to, kas nėra patogu, taip pat pasirūpinti apsaugos priemonėmis. Nemanau, kad tai tik moters reikalas, abu turėtų būti atsakingi“, – sakė moteris.
Anot jos, neregys žmogus nepaprastai jaučia, jis gali savo partnerį liesti, uostyti. „Aš esu švelnių glamonių ir prisilietimų, apkabinimų ir bučinių šalininkė. Man patinka, kai mes su partneriu glostome vienas kitą, glamonėjame rankomis ir burna, man kunilingas ir minetas yra priimtini. Man fizinis artumas gali trukti kelias valandas: glostome, glamonėjame vienas kitą, po to ilsimės, kalbamės ir vėl pradedame“, – atvirauja pašnekovė.
Kai Anastasija dar mokėsi mokykloje, kai kurie jos klasės draugai jau turėjo seksualinių išgyvenimų, o besimokant universitete, jau kone visi dalijosi savo seksualine patirtimi. „Klausant jų kalbų, tik padaugėjo kompleksų ir jaučiausi dar labiau neįgali, nors ir raminau save, kad nėra nieko blogo, nes meilė aplanko įvairaus amžiaus ir padėties žmones. Aš nenoriu vaikų ir visi mano partneriai žinojo, kad aš nepakeisiu savo požiūrio. Santuoka man bus priimtina tik su žmogumi, kuris taip pat turi sunkią regos negalią: noriu, kad būtume kartu tomis pačiomis sąlygomis ir kad nereikėtų papildomai priklausyti nuo vyro“, – sakė moteris.
Anastasijos manymu, seksualinio artumo patirtis taip pat gali padidinti savivertę. „Iš pradžių mane apėmė netikrumas, galvojau, ar galėsiu patenkinti žmogų, nenuvilsiu jo, ar ir pati pasitenkinsiu? Man visada svarbu suteikti džiaugsmą ir malonumą savo partneriui. Bet įsitikinau, kad svarbiausias dalykas intymiuose santykiuose – seksualinis suderinamumas“, – teigė pašnekovė.
Moteris apgailestauja, kad jos asmeninė sekso patirtis yra greičiau intuityvus veiksmas, o ne išmanymas, kadangi nebuvo lytinio švietimo pamokų mokykloje, bet neabejoja, kad tai labai reikalinga. „Neįgaliesiems ypač trūksta informacijos intymiais klausimais. Sveiki žmonės yra linkę arba išaukštinti neįgalius žmones, laikydami mus superherojais, arba, priešingai, menkinti, kalbėdami apie mus, kaip apie varganus ir likimo nuskriaustus žmones. Tačiau gyvenime mes nesame nei vieni, nei kiti – tik žmonės. Manau, kad asmeninių santykių patirtis, net jei ji yra traumuojanti, prisideda prie asmenybės tobulėjimo ir augimo. Ir kiekvienas žmogus turėtų turėti savo individualią patirtį“, – įsitikinusi Anastasija.
Nesiskundžia gerbėjų stoka, bet trūksta jautresnio empatinio požiūrio
„Mano cistinė fibrozė vis dar nėra blogiausios būklės, todėl mano negalia nėra „matoma“. Yra tik keletas mažų, akivaizdžių detalių, tačiau tai ne iškart atkreipia dėmesį, todėl nesusiduriu su atvira agresija prieš save“, – sako dabar Vokietijoje gyvenanti Jelena.
Moters tvirtinimu, rusų ginekologai yra patys niekšiškiausi gydytojai, nes elgėsi su ja ne kaip su žmogumi. „Kartą jie rado manyje polipus ir ginekologė staiga pasiūlė operacijos metu atlikti ir sterilizaciją. Buvo gana keista, atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymą tai daroma ne taip paprastai. Žodžiu, buvo akivaizdu, kad šio pasiūlymo pagrindas – mano liga. Vaikų neplanuoju, bet norėčiau pati nuspręsti, kaip man elgtis“, – sakė Jelena.
Moters teigimu, jos labai dažna sekso problema yra ta, kad greitai pavargsta, neturi jėgų, todėl partneriams ji atrodo vangi, tingi, frigidiška sekso partnerė. „Nors nesiskundžiu gerbėjų stoka, bet man trūksta jautresnio empatinio požiūrio, ypač jei tai yra seksas už santykių ribų. Ankstesniuose santykiuose mano vaikinas mėgo BDSM ir mes tai praktikavome. Bet jis man suteikė daugiau liūdesio nei malonumo. Kai sergi liga, kuri linkusi sunkėti, labai padidėja kontrolės ir saugumo poreikis. Todėl tokie santykiai, nėra geriausias psichikai pasirinkimas. Net buvau priversta lankytis pas psichoterapeutą, – pasakoja Jelena.
Moteris neslepia, kad nors ir gyvena Vokietijoje, kur neįgaliųjų sąlygos, lyginant su Rusija, skiriasi kaip diena nuo nakties, ir čia dauguma vyrų „nori vaikų“, bet ji kol kas neplanuojanti jų. „Juokingiausia tai, kad dažnai tai yra tam tikra neapsvarstyta klišė, kuri sėdi jų galvose ir kurią jie automatiškai priima patys. Merginos tuo klausimu nėra labai užtikrintos“, – sako Jelena
parengta pagal www.wonderzine.com/life/sex/
