Neįgalieji apie sekso patirtį atvirai: „Mūsų šalyje seksas su neįgaliuoju laikomas iškrypimu ar gailesčio apraiška ir, panašu, kad dauguma tokių moterų visiškai neturi intymaus gyvenimo“ (I dalis, N-18)

Apie žmonių su ribotomis galimybėmis seksualumą ir intymius santykius pas mus nekalbama.

Sėdintys salėje taip pat krizeno, klausydami žinomos lektorės Nyutos Federmesser  pasakojimo apie sekso paslaugų teikimą mirštančiam pacientui.

Kai kuriose šalyse ne vienas tėvas jau dabar domisi, kur  ir kokiu būdu bus galima pasirūpinti intymių paslaugų gavimu savo neįgaliam sūnui. Tuo tarpu kai kuriose kitose šalyse – priešingai – neįgalių mergaičių tėvai tokio klausimo net nesvarsto: juos domina tik viena – kokio amžiaus dukterį galima sterilizuoti? Moterims su negalia dažnai atimama teisė į reprodukcinę sveikatą, o jų seksualumas yra nematomas ir tabu.

 

Visuomenės stereotipai eliminuoja neįgalius  iš intymiosios gyvenimo sferos

„Neįgalumo“ sąvoka apima daugybę fizinių ir psichinių savybių. Intymūs klausimai negalios kontekste yra ypač aktualūs, bet vis dar nėra aiškių atsakymų į visus iškylančius prieštaravimus. Nepaisant to, diskusiją apie negalią ir seksą dažniau veda neįgalūs žmonės, todėl paprašėme pasisakyti tų, kurių nuomonės galiausiai yra lemiamos.

Projekto „Moterys. Neįgalumas. Feminizmas“ bendraorganizatorė,  dailininkė Lena Levina sako, kad jai nustatyta progresuojanti raumenų distrofija, todėl tik elektriniu vežimėliu  galinti judėti po savo butą ir po miestą. Nepaisant to, moteris gali atsistoti, o prilaikoma gali paeiti net kokius penkis metrus. Kasdieniame gyvenime susitvarko pati: jai nereikia pagalbos, atliekant sanitarines procedūras ar gaminant maistą.

Lena neslepia neseniai turėjusi lytinių santykių pagal iškvietimą. Tiesa, prieš tai draugai tempė ją kartu su dvidešimt penkis kilogramus sveriančiu vežimėliu per siaurą įėjimą į ketvirtą namo aukštą. „Prieš kokį dešimt metų aš net nebūčiau galėjusi įsivaizduoti to, nors tada liga dar nebuvo taip stipriai pasistūmėjusi. Kartą aš neturėjau lytinių santykių trejus metus, bet būtent tada pradėjau masturbuotis ir supratau, kaip veikia mano kūnas ir iš ko patiriu orgazmą“, – atvirauja Lena.

Anot jos, kol pradėjo naudotis elektriniu vežimėliu – laisvai judėti, negalėjo normaliai gyventi, mylėti save ir priimti savo kūno. „Taigi, galiu pasakyti, kad flirtuoti sėdint neįgaliojo vežimėlyje yra milijoną kartų patogiau“, – juokaudama sako moteris.

„Kas man svarbu sekse? Kad seksas būtų tik abipusiu sutarimu. Priešingu atveju, tai išprievartavimas“. Ji taip pat nepritaria ir neįgalių vyrų naudojimosi prostitučių paslaugomis.Net ir už pinigus.

„Geras, pilnavertis seksas – ne tik gražus kūnas. Manau, kad geras seksas grindžiamas abipuse simpatija ir, svarbiausia, potraukiu  priešingos lyties atstovui. Nes už bet kokio vežimėlio, baltos lazdelės, šlapimo kateterio, paralyžiuoto kūno yra žmogus“, – samprotauja Lena.

Jos manymu,  visuomenėje susiklosčiusios nuostatos eliminuoja neįgalius asmenis iš intymiosios gyvenimo sferos, tarsi jiems visiškai nereikėtų lytinių santykių. „Natūralu, kad tokiomis sąlygomis daugelis net nekalba apie seksą. Pavyzdžiui, man sekso reikia dėl malonumo, o ne dėl gimdymo.

Moterys, turinčios skirtingų tipų negalią, yra tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti. Bet kuri moteris su negalia turi tokią pat teisę pasirinkti sau patinkantį partnerį, kaip ir sveikieji, – aiškina Lena. – Kai per interviu ir diskusijose manęs klausia, ko reikia, norint suprasti neįgalių moterų seksualinę gyvenimo pusę, atsakau, kad mums pirmiausiai reikia lytiškumo ugdymo, kuris prasidėtų nuo darželio“.

 

Kartu su partneriu atrado abiem malonius ir priimtinus pasitenkinimo būdus

Aktyvistės, organizacijų „Femcooperativ Yo“, „SIS“ įkūrėjos Anios Kisovskajos negalia nuo vaikystės ir iš esmės nematoma! Tai yra visi negalavimai ir trūkumai slypi kūno viduje. Moteris neturi uodegikaulio, dešinės gimdos kaklelio arterijos, bet yra išsivysčiusi hemivertebra – dvi gimdos ir dvi makštys. „Mano svarbiausias negalios ypatumas yra tas, kad neišsivysčiusios galūnės: blauzdos raumenų praktiškai nėra, nešioju tik 32 dydžio batus, todėl greitai pavargstu vaikščioti. Aš negaliu turėti antsvorio, nes tada visiškai nebegalėčiau paeiti. Taip pat turiu problemų su šlapimo pūsle, ji yra labai maža, o raumenys labai silpni, todėl naudoju urologinius įklotus“, – Ania vardija savo negalavimus.

Anot jos, iš pradžių negalia trukdė susirasti tinkamą sekso partnerį, todėl pirmoji seksualinė patirtis  buvo su tokiu pat neįgaliu žmogumi. „Bet tuose santykiuose susiformavo mano seksualiniai norai. Pavyzdžiui, man labiau patinka, kai bučiuojamos, glamonėjamos mano ausys (jos jautresnės už klitorį) ir speneliai. Dabar palaikau monogamiškus santykius ir mes su partneriu atradome abiem malonius ir priimtinus pasitenkinimo būdus. Man patinka, kai seksas nesusitelkia vien ties varpos ir makšties kontaktu, todėl nors dabartinis mano partneris, skirtingai nei pirmasis, nėra paralyžiuotas ir nesiskundžia erekcija, bet mes išmėginome ir kitus malonumo šaltinius. Kartą apie tai kalbėjomės su savo partneriu ir padarėme išvadą, kad toks intymumas mums yra subtilesnis ir labiau praturtintas artumo jausmu, nei tradicinis“.

Pašnekovės tvirtinimu, santykiai su šiuo partneriu prasidėjo nuo audringo sekso, kuriuo kartais  užsiimdavo septynis kartus per dieną tiesiog trindamiesi vienas į kitą. „Tuo metu seksas man buvo būdas bent ką nors pajusti. Tai buvo toli gražu ne pats lengviausias mano gyvenimo laikotarpis, todėl  neretai tai prisimenu slogaus jausmo vedama. Viena vertus, tai buvo puiki patirtis, kita vertus, aš negalvojau apie save, bet norėjau ką nors įrodyti savo partneriui. Pavyzdžiui, kad aš taip pat galiu, kad turiu teisę turėti lytinių santykių. Dabar išgyvename naują santykių etapą, kuris man labiau patinka: tapome ramesni, nebesigėdijame kalbėtis intymiomis temomis, nebijome būti netobuli. Man svarbu, kad mes pagaliau išmokome būti atsargūs, laikytis nusistatytų ribų ir neįsižeisti , jei kas nors nepatiko. Mes susitarėme dėl „formato“ ir laikomės aktyvaus sutikimo principo“, – dalijasi Ania sekso patirtimi.

 

„Geradariai“ kartodavo, kad negalės turėti intymių santykių, nes yra neįgalūs

Anot jos, bet jiedu nuėjo ilgą, dygliuotą kelią, kupiną stereotipų apie vyriškumą ir moteriškumą, apie spontanišką seksą, apie tai, kad neįmanomų dalykų sekse nėra ir neįgaliems žmonėms.

„Iki šiol prisimenu močiutės pasakytus žodžius: „Kas tave tokią ir su tokiomis kojomis mylės?“. Ir šie žodžiai ilgai man nedavė ramybės“, – sako Ania.

Jos teigimu, šapimo pūslės problemos yra dar viena priežastis, kodėl ilgai vengė sekso. „Juk ten viskas yra arti vienas kito. Juokingiausia tai, kad gamta, apdovanojusi mane „lytinių organų rinkiniu“, apdovanojo mane per dideliu jaudrumu ir beveik visada mano orgazmą lydi čiurkšlė. Labai ilgai galvojau, kad tai mano šlapimo nelaikymo pasekmė ir man kiekvieną kartą būdavo baisu ir gėda. Kol galų gale per konsultaciją gydytoja ginekologė paaiškino, kas tai per čiurkšlė. Todėl dabar apie savo seksualines ypatybes galiu kalbėti ramiai, atvirai ir nesigėdydama“, – pasakoja Ania.

Moters tvirtinimu, prisijungusi prie feminizmo idėjų, supratusi, kaip dažnai nuvertindavo save, laikydavo save sekso įrankiu. „Negalėjau atsipalaiduoti, jaudinausi dėl savo išvaizdos, bijojau, kad nepatiksiu partneriui. Juk turiu negalią! O kur dar „geradariai“ draugai, kartodavę, kad negalėsime turėti intymių santykių, nes esame neįgalūs. Ir apskritai geriau negalvotume apie seksą“, – sako Ania.

Pašnekovės teigimu, daug jos pažįstamų negalią turinčių moterų yra įkalintos pagal patriarchalinį modelį: jei nori įrodyti, kad yra pilnavertė, tegul pagimdo vaiką. „Aš asmeniškai nenoriu švaistyti savo paskutinės sveikatos reprodukciniam darbui. Keista, kad vis dar patiriu ginekologų spaudimą, kurie man pasakoja apie gimdymą kaip apie „moters likimą“, nors mano atveju tai padaryti yra tikriausiai net neįmanoma: siauras dubuo, dvigubi lytiniai organai, apatinių galūnių neišsivystymas, silpnas skeletas. … Dabar suprantu situacijos absurdiškumą, bet anksčiau tikrai galvojau apie save kaip apie nepilnavertę moterį ir tikėjau, kad turiu įrodyti priešingai“, – pasakoja Ania.

Jos manymu, tikriausiai neįgalūs vyrai taip pat susiduria su daugybe sunkumų ir stereotipų. Bet jie neturėtų užgožti viso vaizdo, nes pagal JT statistiką neįgalios moterys gyvena daug blogiau, jos dažniau patiria smurtą.

Kai nusprendžiau papasakoti savo istoriją, supratau, kiek dar reikia daug pasakyti apie negalią ir seksą. Vienu metu man pačiai labai trūko informacijos! Mums nuo ankstyvo amžiaus reikia lytinio švietimo, kad mergaitės suprastų, jog jos „nusipelnė“ šilumos, nepaisant to, kad nėra  sveikos kaip kiti vaikai. Kad suaugusiųjų elgesys gali būti netinkamas, tačiau tai nėra jų, mergaičių, kaltė. Labai noriu, kad moterys nenukentėtų nuo stereotipų ir seksizmo, kad jos galėtų pažvelgti į save iš kitos pusės ir priimti savo lytį, kurią visuomenė gali nuvertinti arba pasmerkti“, – sako Ania.

 

Galvojo, kad kūnas neturi erogeninių zonų ir jis tarsi padengtas apelsino žievelėmis

Valentinas yra transseksualus vaikinas, bet dėl negalios pobūdžio, jam neleidžiama operuotis ar gydytis hormonais. Kai Valentinui buvo dešimt metų, į jį atsitrenkė čiuoždamas kitas berniukas  čiuožykloje. Valentinas nugriuvo ir trenkėsi galva į ledą. Po to berniukas išbuvo 18 dienų komoje  ir patyrė dvi kraniotomijas (kaukolės operacijas). Jam buvo diagnozuota spastinė paraparezė, o prieš dvejus metus įdėtas klubo sąnario pakaitalas. Eina su lazda ir lėtai, greitai pavargsta ir dažnai kenčia nuo galvos skausmo. Serga epilepsija, kairioji veido pusė taip pat yra paralyžiuota – tai ypač pastebima, kai reiškia emocijas. Dabar Valentinui trisdešimt penki metai.

„Mano seksualinis gyvenimas prasidėjo nuo dvidešimt dviejų. Mane labai kankino sekso partnerio poreikis, o mano pirmoji patirtis buvo nepaprastai skausminga ir su man fiziškai nemaloniu žmogumi. Tuo metu aš tik džiaugiausi, kad apskritai mergina sutiko miegoti su manimi. Malonumo nebuvo ir man labai skaudėjo dėl nesėkmingo bandymo suartėti“, – atvirauja Valentinas.

Anot jo, maždaug po šešių mėnesių užmezgė santykius su moterimi, kuri buvo dvylika metų už jį vyresnė.  „Ji buvo pirmas žmogus, su kuriuo, nepaisant viso mano kūno  priešinimosi ir atmetimo,  pavyko pasiekti malonumą, padedant oraliniam seksui. Nepaisant to, kiekvieną kartą po sekso man būdavo labai gėda. Deja, bet po dvejų metų mes išsiskyrėme. Po to buvo daug chaotiškų santykių, be emocijų ir prisirišimų. Jaunystėje dar turėjau jėgų nueiti į naktinius klubus, sunkiai dirbti, būti tarp daugybės žmonių ir užmegzti tokius ryšius. Mano partneriai dažniausiai galvojo tik apie savo malonumą, bet dėl mano lyties disforijos ir su negalia susijusių kompleksų man tai tiko“,- dalijasi Valentinas savo sekso išgyvenimais.

„Daugelį metų man atrodė, kad mano kūnas neturi erogeninių zonų ir jis tarsi padengtas apelsino žievelėmis. Orgazmas atsirado tik tiesiogiai stimuliuojant lytinius organus. Paskutiniai santykiai truko šešerius su puse metų, bet aš galvoju, kad tai buvo tik priklausomybė nuo sekso. Šį kartą situacija buvo priešinga: partnerė teikė malonumą tik man, bet neleido man jos liesti. Man atrodė, kad niekas kitas net nežiūrės į mano pusę, todėl turėjau susitaikyti su bejėgio meilužio vaidmeniu šios moters gyvenime, kol pats seksas man tapo kažkuo žeminančiu, įvykstančiu griežtai pagal grafiką ir tam tikru formatu. Galų gale nusprendžiau, kad verčiau būsiu vienas“, – tęsia jaunas vyras.

Be to, anot jo, požiūris į neįgalius vyrus yra visiškai kitoks. Praėjusiais metais, kai buvo neįgaliųjų socialinės reabilitacijos centre, teko susidurti su neįgalių vyrų seksualine ir emocine agresija. Nenorėjo išeiti, todėl turėjo kiek įmanoma vengti priverstinio bendravimo ir slopinti visus pojūčius. Ten teko nutraukti vos užsimezgusius romantiškus santykius su neįgalia moterimi, nes vėl susidūrė su tuo, kad net to neslėpdama, ji bandė panaudoti  jį  tik savo emociniams ir seksualiniams poreikiams patenkinti.

„ Mano negalia buvo nuo vaikystės ir pastebima tik tada, kai pradedu vaikščioti su vasariniais drabužiais. Tada ir matyti, kad mano kūnas yra asimetriškas. Man nesvarbu, jei mane vadina neįgalia, nes mano kūnas ir psichinės savybės visada yra su manimi, aš negaliu jų nuimti ir atskirti nuo savęs. Aš esu biromantiška aseksualė“ – tokiais žodžiais prisistatė muziejininkė Anastasija Kot.

Anot pašnekovės, jos sekso enciklopedija buvo Wikipedia, kur ieškodavo įvairios informacijos. Pavyzdžiui, ar žmones vis dar stebina BDSM ir analinis seksas?

„Pirmą kartą bučiavausi būdama devyniolikos, o pirmoji sekso patirtis buvo su poliamorine pora. Tada buvo keli seksualiniai partneriai, o būdama dvidešimt trejų pirmą kartą užmezgiau santykius su mergina. Mano buvusi mergina buvo pirmoji, kuriai papasakojau, kad vaikystėje patyriau seksualinę prievartą ligoninėje. Ir tai nebuvo koks nors dėdė iš krūmų, jis buvo mano amžiaus. Kai nuo vaikystės susiduri su  prievarta, pradedi kitaip vertinti vyrus, – atvirauja Anastasija. – Jaunystėje labai kentėjau nuo intymumo trūkumo, ir, deja, tai atsispindėjo vieninteliuose romantiškuose santykiuose. Buvau pasirengusi dirbti santykių srityje, tačiau mergina nusprendė, kad jai to nereikia. Man partneris yra geriausias draugas, artimiausias žmogus, matantis tave skirtingomis būsenomis ir nuotaikomis“.

 

bus tęsinys

 

parengta pagal www.wonderzine.com/life/sex/