sniegopilys.lt
Kai kurie žmonės ne tik traukia žiūrėti siaubo filmus, bet ir gali patirti psichologines reakcijas, panašias į terapiją – nerimo sutrikimų gydymo metodą. Anot mokslininkų, filmai, kurie šiandien kelia siaubą, rytoj gali pagerinti jūsų baimės reakciją ir palengvinti nerimą bei stresą, rašo nationalgeographic.com.
Tai padeda pirmiausia suprasti, kaip mūsų kūnas apdoroja baimę
Straipsnyje aprašomas atvejis: mergaitei buvo septyneri, kai mama mirė nuo narkotikų perdozavimo. Vėlesniais metais mergina kovojo su pernelyg didele baime ir nerimu dėl jos mirties. Po to įtikino save, kad vieną dieną ir ji mirs. Tačiau vengė daugelio dalykų, kuriuos darė draugai, pavyzdžiui, mokymosi važiuoti dviračiu, nes tai atrodė pernelyg rizikinga.
Tada vidurinėje mokykloje radau išsigelbėjimą vietinėje vaizdo įrašų parduotuvėje. Su draugais išsinuomojo mažo biudžeto 1987 metų filmą „Return to Horror High“ ir šiek tiek mažiau nei dvi valandas žiūrėjo pro išskėstus pirštus, kaip pabaisa kankina ir žudo žmones. Po to žiūrėjusieji pajuto du dalykus: pasididžiavimą, kad pavyko peržiūrėti filmą iki galo, ir tiesioginį palengvėjimą, nuspalvintą euforijos. Anot jų, tai buvo geriausia katarsio forma. Keletą ateinančių tos merginos gyvenimo dešimtmečių siaubo filmai padėjo susidoroti su tragedijomis ir kliūtimis, įskaitant skyrybas ir kitų artimųjų mirtis.
Poveikis yra pagrindinis principas to, kas vadinama ekspozicijos terapija – verčia susidurti su baime kaip būdu ją įveikti.
„Kontroliuojamos baimės patirtys, tokios kaip siaubo filmų žiūrėjimas, gali turėti teigiamą poveikį koreguojant įveikos strategijas“, – sako Orhuso universitete Danijoje literatūros ir žiniasklaidos docentas Mathiasas Clasenas.
Neseniai atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 300 žmonių, rodo, kad siaubo gerbėjams psichologiškai sekasi daug geriau nei žmonėms per emociškai alinančius COVID-19 pandemijos mėnesius.
„Galbūt žmonės sužino apie savo pačių baimės reakcijas ir apie savo emocijų reguliavimą žiūrėdami siaubo filmus“, – sako Clasenas, 2017 metais išleistos knygos „Why Horror Seduces“ autorius. Taigi, nors mažai tikėtina, kad naujausią baisų filmą pamatysime terapeuto kabinete, tačiau atlikti tyrimai, kodėl kai kuriuos žmones traukia baimę keliančios pramogos, atveria langą į naujus būdus, išmokti įveikti baimes.
Kai kalbame apie traumas ir fobijas, tai padeda pirmiausia suprasti, kaip mūsų kūnas apdoroja baimę. Automatinis atsakas yra pažįstama kova arba bėgimas: arba pasiliekame, kad susidurtume su tuo, kas mus gąsdina, arba bėgame, bandydami išvengti pavojaus arba jį aplenkti. Šią reakciją lemia tai, ką gydytojai vadina nervų sistemos neuronų rinkiniu, jungiančiu stuburą ir likusį kūną. Numanomose pavojingose situacijose ši sistema sukelia nevalingą atsaką – padažnina širdies susitraukimų dažnį, padidina kraujospūdį, siunčia papildomą kraują į raumenis – todėl esame pasirengę kovoti su grėsme.
Kai suvokiame, kad grėsmės nebėra arba ji nėra reali, su ja susijusi parasimpatinė nervų sistema ima viršų. Tai padeda mums nusiraminti. Šis instinktyvus atsakas gali padėti pajusti palengvėjimą po to, kai grėsmė praeina. Ir šis palengvėjimas yra dalis to, ką mokslininkai naudoja taikydami ekspozicijos terapiją.
Išsamūs tyrimai patvirtino ekspozicijos terapijos veiksmingumą. Nustatyta, kad tai ypač naudinga gydant nerimo sutrikimus, įskaitant potrauminį streso sutrikimą, fobijas ir kai kuriuos kitus sutrikimus. Pavyzdžiui: jei kas nors turi vorų fobiją, terapeutai privers tą asmenį bent įsivaizduoti tuos voragyvius ar net juos paliesti. Pakartotinai veikiant, baimė atsitraukia.
Tokios kontroliuojamos baimės patirties pranašumas yra tai, kad ji vyksta saugioje aplinkoje. Terapinis siaubo filmų poveikis gali veikti panašiai: 2018 metais atliktas tyrimas parodė, kad siaubo filmų gerbėjams gali patikti bijoti, nes tai padeda jiems įgyti didvyriškumo jausmą arba kontroliuoti savo baimes, kai yra saugios svetainės sofos ar tamsūs kino teatrai.
Dar šeštajame dešimtmetyje Pietų Kalifornijos universiteto medicinos mokyklos profesorius ir Freudo psichoanalitikas Martinas Grotjahnas teigė, kad baisūs filmai yra „savarankiškai taikoma psichiatrinė terapija Amerikos paaugliams“. Šiame tyrime buvo išsiaiškinta, kaip 13 metų berniukui buvo taikoma „siaubo filmų“ terapija. „Šiuolaikinis siaubo filmas paaugliui atlieka daug tų pačių funkcijų, kurias tradicinė pasaka atlieka mažesniam vaikui“, – tuo metu rašė mokslininkai.
Žiūrint baisų filmą, sustiprina teigiamas emocijas
2020 metais mokslininkai atliko tyrimą ir padarė išvadą, kad siaubo filmai yra optimalus baimę sukeliantis stimulas. Tyrimas atskleidė, kad kai kurios žmogaus smegenų dalys apdoroja siaubo filmą taip, lyg grėsmė būtų tikra, o tai paruošia organizmą reaguoti taip pat, kaip jis reaguotų realioje situacijoje – padažnėja širdies susitraukimų dažnis, išsiplečia vyzdžiai, padidėja kraujospūdis.
„Peržiūrėjus siaubo filmą, vėliau apima palengvėjimo jausmas, dažnai jaučiame malonų jausmą“, – sako Temple‘o universiteto žiniasklaidos studijų profesorius Johnas Edwardas Campbellas. Su tuo sutinka ir sertifikuotas psichiatras Zlatinas Ivanovas. Anot jo, pažiūrėjus siaubo filmą, smegenų gebėjimas nusiraminti gali būti malonus neurocheminiu požiūriu, „nes dopamino išsiskyrimas, susijęs su smegenų reakcija „ilsėtis ir virškinti“, pagerina savijautą“.
Kitas galimas siaubo filmų teigiamo poveikio paaiškinimas yra sužadinimo perdavimo teorija, kurią išpopuliarino Alabamos universiteto dekanas emeritas ir informacijos mokslų, komunikacijos ir psichologijos profesorius Dolfas Zillmannas. Remiantis šia teorija, baimė, kurią patiriame susidūrę su kažkuo labai gąsdinančiu, pavyzdžiui, žiūrint baisų filmą, sustiprina teigiamas emocijas, kurias pajuntame vėliau.
Riksmo terapija?
Nors siaubo filmai nebuvo moksliškai įrodyti kaip traumų ar fobijų gydymas, tačiau daugelis tyrinėtojų supranta jų galimybes.
Psichiatrė Leela R. Magavi, Kalifornijoje įsikūrusios bendruomenės psichiatrijos regiono medicinos direktorė, yra siaubo filmų gerbėja, patyrusi katarsinį šio žanro poveikį. „Siaubo filmai galėtų būti naudojami fobijų ir įvairių traumų turinčių asmenų jautrumui sumažinti“, – sako ji.
Sociologė ir knygos „Scream: Chilling Adventures in the Science of Fear“ autorė Margee Kerr atliko preliminarų savanoriškos neigiamos patirties (VANE) tyrimą,tai yra situacijas, tokias kaip siaubo filmo žiūrėjimas ar bėgimas per vaiduoklių namą pramogaujant. 2019 metais atliktame tyrime Kerr ir jos kolegos nustatė, kad euforija, kurią žmonės jaučia po šios veiklos, „gali padėti žmonėms susidoroti su vėlesniais streso veiksniais“, nes sumažina smegenų neurocheminį atsaką į baimę sukeliančius dirgiklius. „Kalbant apie mane: kai užklupo pandemija, iškart pajutau, kad ieškau daugiau baisesnių filmų. Radau vietinę parduotuvę, kurioje prekiaujama naudotais DVD, ir peržiūrėjau siaubo filmus, kuriuos taip mėgau dar mokydamasi vidurinėje mokykloje. Savaitės pabaigoje peržiūriu juos, kad padėtų man atsipalaiduoti“, – sakė Kerr interviu.
Taigi, tokiu būdu žmogaus psichika bando susidoroti su nevaldoma baime. Kai realiame gyvenime viskas labai blogai, o svarbiausia neaišku kaip ir kaip baigsis, tai filme, net nepaisant baimės, kurią tai sukelia, viskas yra valdoma, o pabaiga įvyks greičiau arba vėliau.
Realiame gyvenime dažnai jaučiamės nesaugūs, nes auga netikrumo sukeltas nerimas, o situacijos negalime kontroliuoti. Ir tada mums reikia atsiribojimo, tai yra, gebėjimo atsitraukti nuo savo emocijų. Tai padeda mums susidoroti su nepakeliamomis emocijomis, kurias daugelis iš mūsų patyrė per pastaruosius porą mėnesių.
Kol žiūrime filmus, smegenys nuolatos prognozuoja. Paprastai tai taikoma blogiausiam scenarijui. Susikoncentravimas į tai, kas vyksta filme, padeda šiek tiek nuvertinti tai, kas vyksta realiame gyvenime, ir prognozuoti ateitį šviesesnėmis spalvomis.
„Kai buvau nėščia ir tuo pat metu išgyvenau skyrybas, iš naujo perskaičiau ir peržiūrėjau visą Stepheną Kingą. Jo pasaulyje, žinoma, baisu. Tačiau realybė nebuvo geresnė. Kai pasineriu į siaubo pasaulį, mano galva išsivalo ir galiu ramiau priimti sprendimus. Filmai apie maniakus man primena, kad gyvenime būna ir blogesnių dalykų, ir aš galiu organiškiau atlikti ramiausio žmogaus mūsų didelėje šeimoje vaidmenį“, – teigė mokslininkė.
Kad ir kaip keistai ir paradoksaliai tai skambėtų, tačiau filme kurdami prognozę dėl blogiausio scenarijaus, gyvenime galime numatyti geriausią sprendimą.
