Tyrimas: kaip po klinikinės mirties keičiasi žmonių gyvenimai

„Man, kaip psichiatrui, įdomiau ne paaiškinti  klinikinės mirties faktą, o jo poveikį ir kaip jis keičia žmogaus gyvenimą. Psichiatrai ir psichologai turi atlikti kruopštų darbą, kad žmonės pakeistų savo požiūrį į mirtį. Nes po tokių patirčių žmonės akimirksniu visiškai transformuojasi – ir tai kelia nuostabą“, – sakė Virdžinijos universiteto psichiatras, daktaras Bruce‘as Graysonas, tyrinėjantis paranormalius reiškinius.

Norėjo išsiaiškinti, ką pacientai patiria gulėdami mirties patale

Dr. Graysonas pateikė pavyzdį, kai alkoholikas, nuolat smurtavęs prieš savo žmoną, atsidūręs ties mirties slenksčiu, visiškai pasikeitė: jis nustojo gerti, nustojo smurtauti. O praūžus uraganui „Katrina“ net nuvyko į Naująjį Orleaną padėti aukoms.

Klinikinę mirtį žmonės patiria ir išgyvena skirtingai. Bet yra keletas bendrų bruožų. Žmonės mato mirusius artimuosius, angelus ar kitas antgamtines būtybes, jaučia lengvumą ir euforiją, o savo fizinį kūną mato iš išorės. Be to, mirties patalo vizijos suteikia ramybės jausmą

Islandijos universiteto psichologijos profesorius daktaras Erlenduras Haraldssonas ištyrė paranormalumą, atlikęs JAV ir Indijos gydytojų ir slaugytojų apklausą, norėdamas išsiaiškinti, ką pacientai patiria gulėdami mirties patale.

Paaiškėjo, kad pacientai dažnai mato mirusius artimuosius, kurie padeda jiems persikelti į kitą pasaulį. Po tokių regėjimų jie miršta ramiai ir be baimės.

Į užtarnautą  poilsį išėjusi Amerikos armijos pulkininkė Diane Corcoran sako per 40 tarnybos kariuomenėje metų  išgirdusi iš kareivių daug pasakojimų apie priešmirtinę būseną.

Tuo tarpu JAV, Vokietijoje ir Australijoje atlikti mokslininkų tyrimai rodo, kad beveik 4–15 proc. gyventojų yra patyrę priešmirtinę būseną ar klinikinę mirtį. Karinis personalas su šiuo reiškiniu susiduria daug dažniau. Dianos Corcoran manymu, nuo 15 proc. iki beveik 50 proc. kariškių patyrė mirties pojūtį.

Anot atsargos pulkininkės, į šį reiškinį reikia atsižvelgti teikiant psichologinę pagalbą kariams, kenčiantiems nuo potrauminio kovinio sindromo.

Įgijusiems klinikinės mirties patirtį, sumažėjo arba visiškai išnyko mirties baimė

Tuo tarpu psichiatras Carlas Gustavas Jungas sukūrė terminą „sinchroniškumas“ – kai galvoje kylanti mintis atsispindi realiuose įvykiuose išoriniame pasaulyje. Be to, tarp jų nėra akivaizdaus priežastinio ryšio.

Dr. Bernardas Batemanas, tyrimų apie sutapimus autorius, skiria sinchroniškumą prie keistų sutapimų.

Jo teigimu, kai kurie žmonės tokius sutapimus laiko ženklais iš viršaus. Kiti mano, kad tai tik nelaimingas atsitikimas ir nesureikšmina jų.

Tačiau Jungas naudojo tokius sutapimus, norėdamas padėti žmonėms apmąstyti savo vidinę būseną. Dr. Betmenas taip pat mano, kad sutapimų tyrimas gali būti naudingas psichologijos srityje.

Bet klinikinės mirties patirties poveikis psichologinei būklei gali būti įvairus.

Knygoje „Sąmonė anapus kūno: įrodymai ir pamąstymai“ surinkti moksliniai tyrimai apie klinikinę mirtį ir keliones „išėjus iš kūno“.

Taigi, buvęs Prinstono universiteto anomalijų laboratorijos stažuotojas ir vienas šios knygos autorių Nelsonas Abro, rašo: „Beveik visiems žmonėms, įgijusiems klinikinės mirties patirtį, sumažėjo arba visiškai išnyko mirties baimė… Beveik visi tokią patirtį turintys žmonės (98 proc.) pradėjo tikėti gyvenimu po mirties“.

Anot jo, žmonės, patyrę klinikinę mirtį po bandymo nusižudyti, po to dažniausiai nebando daugiau… Didžioji dauguma žmonių (pagal vieną tyrimą – 80 proc.), išgyvenę klinikinę mirtį, išsiugdo norą rūpintis kitais ir įgauna naują gyvenimo prasmę.