sniegopilys.lt
Vaikai dažnai priima sprendimus, kurie suaugusiems nėra akivaizdūs, o dėl mažo ūgio vairuotojai jų gali net nepamatyti. Mes pasakysime, kodėl nuo darželio reikia kalbėtis su vaiku apie elgesio kelyje taisykles.
Vaikai dažnai išbėga į kelią ir nesižvalgo
Kaip vaikai elgiasi kelyje? Vaikai mąsto kitaip nei suaugusieji ir skirtingai reaguoja į situacijas. Trumpai tariant, jie nesuvokia pavojaus. Tai ypač pastebima jų santykiuose su tėvų automobiliais: juk mama ir tėtis negali pakenkti, tad baimintis dėl savo automobilių nėra prasmės. Bet tai apgaulinga situacija.
Kitas pavojus susijęs su fizika: iki mokyklinio amžiaus pradžios daugumai vaikų susiformavo vadinamasis „tunelinis regėjimas“ – vaikas tiesiog nemato, kas vyksta jo šone, nes akių periferija nėra išvystyta taip, kaip suaugusiojo. Todėl vaikai dažnai išbėga į kelią ir nesižvalgo. Be to, ikimokyklinukai negali susikoncentruoti ties keliais dalykais vienu metu – jiems svarbus vienas dalykas, o visa kita – kaip per miglą.
Pavojingiausios vietos vaikams pėstiesiems yra gyvenamieji rajonai, pėsčiųjų perėjos, pakelės, Be to, žaidžiant važiuojamojoje dalyje už gyvenviečių gali įvykti tragedija. Gyvenamuosiuose rajonuose mažas vaikas vairuotojui gali būti nematomas dėl stovinčios transporto priemonės arba atbuline eiga išvažiuojant iš stovėjimo vietos. Taip pat vaikui svarbu labai atsargiai elgtis pėsčiųjų perėjoje. Pasitikėjimas, kad ši kelio atkarpa saugi, yra klaidingas, nors vairuotojas ir tikisi ten pamatyti pėsčiąjį. Tiesą sakant, net pėsčiųjų perėjoje netikėtai į važiuojamąją dalį įėjus pėstiesiems, automobilį vairuojantis žmogus ne visada gali spėti sulėtinti greitį. Būtent todėl bet kuris pėstysis turi laikytis kelių paprastų taisyklių.
Pėsčiasis, važiuojamąja kelio puse už gyvenvietės ribų, turi eiti prieš eismo kryptį, kad matytų, kas vyksta važiuojamojoje dalyje. O naktį ir esant nepakankamam matomumui pėsčiasis turi būti matomas ir naudoti šviesą atspindinčius elementus. Tačiau pavojingiausias dalykas – vaikų negebėjimas numatyti eismo situacijų. Pavyzdžiui, vaikas pėsčiųjų perėjoje mato greitai jo kryptimi judantį automobilį. Suaugęs žmogus jo vietoje greičiausiai šoks į šoną. Vaikas bėgs tiesiai po mašina.
Anot psichologų, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai turi silpnai išvystytą gebėjimą numatyti ar laukti, kada prasidės įvykis, kuris turėtų įvykti. Kitaip tariant, vaikas neturi pakankamai patirties apskaičiuoti, kokiu greičiu važiuoja automobilis ir ar jam užtenka atstumo saugiai stabdyti. Be to, vaikai apskritai yra impulsyvesni, todėl dažnai daro neapgalvotus dalykus – bėga per kelią netinkamoje vietoje arba degant raudonam pėsčiųjų šviesoforo signalui, netikėtai išbėga į važiuojamąją dalį, vejasi kamuolį ir panašiai. Todėl būtina kalbėtis šia tema su ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikais, o visų pirma tai turi padaryti tėvai.
Pagrindinis dalykas, kurį reikia atsiminti, kai pradedate mokyti vaikus apie saugų eismą, yra tai, kad tėvai turėtų rodyti tik tinkamą pavyzdį. Vaikai kaip kempinė sugeria savo tėvų elgesio modelius, o paskui daro tą patį. Jei mama ir tėtis kerta kelią netinkamoje vietoje, kodėl vaikas turėtų elgtis kitaip? Pirmas patarimas banalus, bet pats svarbiausias: rodykite gerą pavyzdį savo vaikams.
Geriausia informaciją perteikti žaismingai
Tėvai nuo mažens turėtų aiškinti savo vaikui pagrindinius saugaus eismo principus. Pavyzdžiui, jau vaikystėje turi žinoti, kad prieš kertant kelią reikia žiūrėti iš pradžių į kairę, o po to į dešinę, tada vėl į kairę, taip pat, kad stotelėje esantį autobusą reikia apeiti iš galo. Svarbu stiprinti prevencinį darbą ugdymo įstaigose, kur vaikams pasakojama, kaip elgtis šalia važiuojamosios dalies. O žinias geriau „šlifuoti“ edukacinių ir pramoginių programų pagalba.
Nepilnamečiui pėsčiajam ypač svarbu paaiškinti, kaip elgtis kieme, kur vaikai praleidžia daug laiko žaisdami. Dabar žaidimų aikšteles turi beveik visi, tačiau ne visi kiemai perėjo į „kiemo be automobilių“ formatą. Paaiškinkite vaikui, kad kieme taip pat gali būti pavojingų situacijų, todėl nereikia žaisti šalia vietų, kur pravažiuoja automobiliai. Svarbiausia vaikui įskiepyti, kad kelias prasideda ne nuo važiuojamosios dalies, o jam išėjus iš įvažiavimo. Geriausia jam informaciją perteikti žaismingai – taip vaikai geriau įsimena informaciją.
Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, galite vaikščioti su juo iš namų į mokyklą ir išsiaiškinti galimas eismo situacijas, kurios gali kilti jo kelyje: kirsti nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, laukti transporto stotelėje ir taip toliau. Būtina paprastais žodžiais paaiškinti vaikui, kad einant per tą ar kitą tako atkarpą verta būti atsargiam.
Vasarą dauguma vaikų tampa pradedančiaisiais vairuotojais, bet ne automobiliais, o dviračiais ir paspirtukais, dalis – mopedais ir motoroleriais. Patikėdamas vaikui tokį „žaislą“, tėvas prisiima atsakomybę už jo elgesį kelyje, todėl taip pat nuodugniai paaiškinkite savo sūnui ar dukrai, kad dviratis ar paspirtukas yra labiausiai neapsaugotos transporto priemonės iš visų.
Vaikai, važinėjantys dviračiu ar paspirtukais, turi būti kelis kartus atsargesni, nes patys tampa grėsme pėstiesiems. Iš pradžių geriau parodyti, kaip tinkamai judėti dviračių takais ir šaligatviais, paaiškinti, kad reikia gerbti pėsčiuosius, taip pat nevažiuoti į važiuojamąją dalį.
Taip pat svarbu paaiškinti, kad pėsčiųjų perėjoje dviračiu važiuojantis žmogus nėra pėstysis, todėl norint saugiai pereiti kelią, reikia nulipti. Nepamirškite, kad privalote naudoti apsaugines priemones: dviračio šalmus ir kelius bei alkūnes apsaugančias nuo sužalojimų.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sužalojimai keliuose yra pagrindinė vaikų nuo 5 iki 14 metų mirties priežastis. Ir, kaip pabrėžia PSO, kiekvienos iš šių mirčių buvo galima išvengti. Teisingo pavyzdžio rodymas yra lengviausias būdas pagerinti situaciją. Tapkite savo vaiko draugu ir rodykite gerą pavyzdį savo elgesiu. Stenkitės nepažeisti kelių eismo taisyklių ir paprastai paaiškinkite, ką reikia daryti, kad nepatektumėte į PSO statistiką.
“YouTube” vaizdo įrašas
