sniegopilys.lt
Pėstieji yra tokie pat judėjimo dalyviai, kaip ir vairuotojai, ir rizikuoja gauti baudą, jei bus sučiupti pažeidę Kelių eismo taisykles. Neretai pėstieji pažeidžia taisykles eidami per kelią. Dažniausias variantas – neteisingai elgiasi sankryžose. Kitaip tariant, daugelis bėga per jas įstrižai, norėdami sutrumpinti laukimo laiką.
Pėstieji yra ne tik tie, kurie neturi automobilio
Tikriausiai visi žino, kad pėstieji privalo eiti per pėsčiųjų perėją, o jei jų nėra, sankryžose išilgai šaligatvių arba kelkraščių.
Jeigu matomumo zonoje nėra sankryžos, važiuojamosios dalies kraštą stačiu kampu leidžiama kirsti vietose, kuriose nėra skiriamosios juostos ir tvorų, kur tai gerai matoma į abi puses.
Kirsti sankryžą įstrižai galima tik retais atvejais, kai turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirmasis yra žymenų buvimas ne griežtai statmenai, o įstrižai tarp priešingų sankryžos kampų. Šie ženklai rodo žmonių trajektoriją ir tuo pačiu primena vairuotojams, kad pėstieji neis tiesiai.
Pėstieji yra ne tik tie, kurie neturi automobilio. Kiekvienas vairuotojas turi išlipti iš mašinos ir savo tikslą pasiekti pėsčiomis. Todėl kiekvienas turėtų žinoti, kaip teisingai pereiti sankryžą. Juk reikia pripažinti, kad po kelerių metų vairavimo, nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių, apmaudu gauti baudą už netinkamą gatvės kirtimą.
Taigi, pėsčiuoju laikomas asmuo, esantis ant pėsčiųjų tako ar dviračiams skirtame take. Nesvarbu, kokiu tikslu ir kur žmogus juda. Taip pat pėstiesiems priskiriami asmenys, vairuojantys dvirates transporto priemones (mopedus, motociklus ir kt.), moterys su vaikiškais vežimėliais. Tai pačiai kategorijai priskiriami žmonės su negalia, judantys vežimėliuose. Tie, kurie važinėja riedučiais ar paspirtukais, taip pat iš esmės laikomi pėsčiaisiais. Į jų skaičių neįtraukti tik kelio sankasą remontuojantys darbininkai.
Pėsčiųjų takas – žemės juosta arba bet kokio statinio (estakados, tilto ir kt.) paviršiaus dalis, skirta vaikščioti. Tokios komunikacijos gali būti išdėstytos lygiagrečiai važiuojamajai kelio daliai arba susikerta su ja. Sankryžose įrengtos pėsčiųjų perėjos.
Pėsčiųjų perėja – važiuojamosios dalies fragmentas, kuriame žmonėms leidžiama pereiti į priešingą važiuojamosios dalies pusę. Draudžiama kirsti važiuojamąją dalį ten, kur nėra pažymėtos pėsčiųjų perėjos.
Jei kelyje nėra žmonių, vairuotojas neturėtų sustoti prieš pėsčiųjų perėją. Vairuotojas privalo ne tik sulėtinti greitį, bet ir sustoti tik tuo atveju, jei žmogus jau užlipo ant pėsčiųjų perėjos . Kai kurie pėstieji stovi šaligatvio pakraštyje ir pradeda laukti, kol kas nors sulėtins greitį. Žinoma, toks elgesys yra teisingas. Mat pirmiausia reikia įvertinti atstumą iki artėjančių automobilių. Jei transportas jau arti, vairuotojai gali nespėti sustoti. Todėl reikia palaukti palankesnio momento. Tokiu atveju turėtumėte žiūrėti ir į kairę, ir į dešinę. Ne mažiau svarbu įvertinti ir greitį, kuriuo automobiliai juda. Net jei automobilis yra toli, jis per kelias sekundes gali būti šalia pėsčiųjų perėjos, jei važiuoja greitai.
Negalima sustoti pėsčiųjų perėjoje, net jei transportas yra toli
Tik jokiu būdu nešokite į pėsčiųjų perėją, kad greičiau patektumėte į kitą pusę. Pamatęs tokį pėsčiąjį, vairuotojas gali sutrikti. Vairuotojo pasąmonė jam pasakys, kad vyksta kažkas neįprasto. Jis gali smarkiai paspausti stabdžių pedalą ir išprovokuoti avariją. Beje, pėsčiasis turėtų judėti, nekeisdamas trajektorijos.
Negalima sustoti pėsčiųjų perėjoje, net jei transportas yra toli. Kartais dėl kokių nors priežasčių perėjimas negali būti užbaigtas. Tokiu atveju reikia sustoti ties linija, einančia važiuojamosios dalies viduryje. Prieš atnaujinant judėjimą, svarbu įsitikinti, kad nėra pavojaus.
Ypač reikia būti budriems kertant kelią, kurį sudaro keturios ar daugiau eismo juostų. Jei automobilis sustojo prieš pėsčiųjų perėją, tai dar nereiškia, kad gretimoje eismo juostoje nieko nebus. Didelis automobilis riboja vaizdą tik tiems, kurie artėja ta pačia kryptimi. Todėl iš už sunkvežimio gali staiga iššokti „lengvasis automobilis“ ar motociklas. Pereinant gatvę reikia atidžiai žiūrėti už bendro transporto, prieš tai šiek tiek sulėtinus ėjimo greitį.
Jei prie pėsčiųjų perėjos yra šviesoforas, reikia vadovautis jo signalais. Šiuo atveju viskas paprasčiau: raudona šviesa draudžia pereiti, žalia – leidžia. Daugelyje šalių šviesoforai turi švieslentes su skaičiais, rodančiais, kiek sekundžių žmogui liko laukti. Neturėtumėte pradėti eiti per pėsčiųjų perėją net jei liko tik dvi ar viena sekundė. Priešingu atveju, tai gali baigtis administracinio protokolo surašymu. Be to, visada yra rizika pakliūti po skubančio vairuotojo ratais.
Pėstieji turėtų vadovautis transporto priemonėms skirtais signalais. Žinia, galima kirsti kelią degant žaliai šviesai automobiliams, važiuojantiems lygiagrečiai trajektorijai.
Vairuotojas gali būti išsiblaškęs ir nepastebėti draudžiančio šviesoforo signalo. Todėl bet kurioje situacijoje reikia apsidairyti ir įsitikinti, kad prie pėsčiųjų perėjos neprivažiuoja transporto priemonės. Avarijos atveju, žinoma, kaltas bus tas, kuris sėdi prie vairo. Tačiau vargu ar tai palengvins sužeistam pėsčiajam gyvenimą.
Ne tik eisme dalyvaujantys vairuotojai įgyja nemažai pareigų. Kelių eismo taisyklių vaikai pradedami mokyti pradinėse klasėse. Taip yra todėl, kad kiekvienas eismo dalyvis turėtų žinoti savo pareigas, teises ir atsakomybę. kelių eismo taisyklių laikymasis yra sveikatos ir gyvybės išsaugojimo garantas.
“YouTube” vaizdo įrašas
