Paskutinė asmenukė, pasibaigusi didžiule tragedija: trys paauglės žuvo po artėjančiu traukiniu (vaizdo įrašas)

Kelsea Webster (15), Essa Ricker (15) ir Savannah Webster (13) negirdėjo garsinio signalo, kai artėjančio traukinio priekiniai žibintai sukūrė aureolę paskutinėje jų asmenukėje, rašo up.com.

Paspaudus traukinio garso signalą, nebuvo jokios reakcijos

2011 metais spalio mėnesį 15  metų Essa Ricker ir Kelsea Webster bei 13 metų jos sesuo Savannah susiglaudusios įsiamžino asmenukėje, bet netrukus buvo nublokštos po artėjančio kito taukinio plieniniais ratais ir tiesiog sutraiškytos.

Bet kiek prieš tai trijulės akyse  buvo matyti jaudulys, kurį išdavė ir jų plačios šypsenos, kai artėjantys traukinys pleveno jų šviesius plaukus vėjyje, kol jos pozavo asmenukei – visiškai nesuprasdamos ir net nejausdamos, kad iš kitos pusės artėja traukinys. Tuo tarpu viršutinėje dešinėje nuotraukos pusėje matyti  pirmojo traukinio žibintai.

„Jos  tada buvo savo mažame pasaulyje“, – prisiminė į rytus važiavusio „Union Pacific“ traukinio lokomotyvo mašinistas Michaelas Andersonas, paspaudęs traukinio garso signalą, kad atkreiptų merginų dėmesį, tačiau nebuvo jokios reakcijos. Net  jokio mirktelėjimo.

Traukiniams, važiuojantiems 55 mylių (88.51 km.)  per valandą greičiu, gali prireikti daugiau nei mylios (1.60 km.), kad jie visiškai sustotų po avarinio stabdymo. Panika, sumaištis ir baimė apėmė lokomotyvo mašinistą, kai traukinys lėkė link merginų maždaug 39 mylių (62.76 km.) per valandą greičiu.

„Matėme jas maždaug 12 sekundžių, kol jos dingo iš mūsų akiračio, o stabdomas traukinys toliau riedėjo į priekį. Su siaubu žiūrėjome, kaip artėjome, – sakė traukinio konduktorius Johnas Andersonas, prisimindamas, kaip jis ir Michaelas šaukė, tarsi tai galėjo padėti sustabdyti tai, ką jie žinojo, kad tuoj nutiks.

Traukinys pagaliau sustojo maždaug už ketvirtadalio mylios. Pirmoji mergina, kurią jis pamatė, buvo tiesiog suplėšyta į gabalus. Taip pat buvo aišku, kad  ir antroji mergina nebegyva. Bet netikėtai  Johnas išgirdo 13-metę Savannah  vaitojančią, kuri buvo nusviesta prie geležinkelio pervažos. Ji buvo smarkiai sužalota, bet gyva.

„Pasakiau jai, kad viskas bus gerai, ir ji šiek tiek nurimo, – sakė Johnas, kuris laikė mergaitę už rankos, kol atvyko paramedikai. – Tikėjausi, kad pavyks ją išgelbėti. Kažkodėl tikrai maniau, kad pavyks, bet deja…“.

Johnas sugrįžo namo vėlų nelaimės vakarą. Vyras nepajėgė išmesti iš galvos matyto kraupaus reginio. Johnas neslepia norėjęs prisigerti, kad pabėgtų nuo tų minčių, bet, laimei, geras žmonos sprendimas įtikino jį to nepadaryti.

Tačiau šią baisią žinią buvo priverstos išgirsti ne tik nukentėjusiųjų  šeimos, bet ir priverstos išgyventi staigią, skaudžią netektį. Tai, kas nutiko su Essa, Kelsea ir Savannah, sukrėtė ir pribloškė jų šeimas, draugus ir bendruomenę.

Traukinių brigados taip pat aprauda  tragiškai žuvusias paaugles. Juk jie tapo katastrofiškų avarijų liudininkais. Šiuos darbuotojus neretai ištinka toks stiprus šokas, kad prireikia nemažai laiko, kol pavyksta su tuo susidoroti. Ne vienam iš jų prireikia ne vienerių metų, o kai kurie niekada negrįžta į darbą.

Kai traukinio avarijose nukenčia vaikai, traukinių brigados, dispečeriai, vadovai ir visi jų darbo padaliniai sunkiai susitaiko su tuo. Johnas ir Michaelas patys  augina paaugles dukteris,  todėl jų pečius taip pat prislėgė ši tragedija. Abu vyrai matė tą patį vaizdą, todėl ir jų reakcijos tokios pat.

Vienaip ar kitaip, bet tiek konduktorius Johnas Andersonas, tiek inžinierius mašinistas Michaelas Andersonas desperatiškai bandė atkreipti  Kelsea, Essa ir Savannah dėmesį.  Todėl vyrai išgyvena ir dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti traukinio, kol partrenkė paaugles.

Naktimis kamavo ryškūs ir nuolatiniai košmarai

Michaelas ir Johnas, grįždami namo nesikalbėjo. Pastarojo žmona namuose taip pat daug nekalbėjo. Tiesiog sėdėjo su juo tylėdama ir neuždavinėjo jokių klausimų. Visus juos slėgė nepaaiškinamas širdies skausmas, kai lokomotyvų mašinistai, sėdintys vairuotojo sėdynėje ir prie valdymo pulto, mato savo akimis, kaip partrenkia mergaites. Michaelas neslepia paskutinę akimirką matęs jų šviesius plaukus, besiplaikstančius  vėjyje, ir bejėgiškai stebėjo, kaip įvyksta neįsivaizduojama tragedija. Jis visą dieną apie tai galvojo, o naktimis kamavo ryškūs ir nuolatiniai košmarai.

„Tai, kas nutiko, buvo labai  baisu, ir aš turėsiu tai nešioti su savimi visą likusį gyvenimą, – sakė Michaelas. – Aš nežinau, ką Johnas matė tą  tragediją, ir nenoriu žinoti“.

Solt Leik Sičio rajono ligoninės gydytojai nustatė, kad 13 metų Savannah buvo lūžę daugiau nei tuzinas kaulų, buvo vidinis kraujavimas, susidarė kraujo krešuliai ir sunki smegenų trauma. 13-metės sužalojimai buvo per dideli ir ji mirė praėjus trims dienoms po avarijos.

Po šios tragedijos gyvenimas  apvirto aukštyn kojomis ir jų tėvams, kurie palaidojo tris paaugles, dar visai neseniai besišypsančias su plačiomis šypsenomis ir šviesia ateitimi. O dabar tyliai gedėjo savo vaikų.

Geležinkelininkų  bendruomenė pasitiko vyrus, grįžusius į darbą. Bendradarbiai palaikė ir pabrėžė, kad nelaimė įvyko ne dėl jų kaltės. Johnas nusiramino, kalbėdamas su bendradarbiais, o tai pamažu atpalaidavo nelaimingo atsitikimo stiprų gniaužtą jo viduje. Michaelas apskritai nekalbėjo apie avariją, todėl jo kolegos geležinkelininkai gerbė  tokį sprendimą ir nelindo jam į akis.

Beje, jis  neseniai tapo pagalbos savanoriu, padedančiu apmokyti įgulas, patyrusias traumuojančius incidentus.

Paklaustas, ką pasakytų paaugliams, galvojantiems apie asmenukes ar kokias nors nuotraukas šalia geležinkelio bėgių, Michaelas atsakė: „Pasakyčiau jiems laikytis atokiau nuo tokios pavojingos vietos. Kad pagalvotų apie skausmą, kurį sukeltų jų šeimoms, jei įvyktų tragedija. Tai taip pat kenkia traukinio įgulai, pirmiesiems gelbėtojams ir daugeliui jus mylinčių žmonių. Niekas neturėtų to patirti ir tikiuosi, kad žmonės rimtai pagalvos apie saugumą geležinkeliuose ir pasidalins tuo su savo artimaisiais“.

Geležinkelių kompanija „Union Pacific“ išleido du animuotus „YouTube“ vaizdo įrašus, raginančius žmones nedaryti asmenukių prie geležinkelio bėgių, kaip dalį 2016 metais rugpjūčio mėnesį pradėtos geležinkelio saugos kampanijos.

„Nelaimingo atsitikimo, nusinešusio mano dukterų gyvybes, buvo galima išvengti ir tai puikiai parodo, kaip arti gali būti traukinys jo negirdėdamas, – sakė Kelsea ir Savannah mama Jayna Webster. – Niekas neturėtų to patirti ir tikiuosi, kad žmonės rimtai pagalvos apie saugumą geležinkeliuose ir pasidalins ja su savo artimaisiais“.

Be to, „Union Pacific“ geležinkelių saugumo kampanija ragina pėsčiuosius ir vairuotojus būti atsargiems šalia geležinkelio bėgių. Jie patalpino  „YouTube“, „Pandora“ ir „Facebook“ pranešimų rinkinį, skirtą rizikingam elgesiui, kuris prisideda prie nelaimingų atsitikimų, įskaitant antrąjį vaizdo įrašą, kuriame klausiama: „Ko vertas tavo gyvenimas? Viename, pavadintame „Komandanto valanda“, vaizduojamas paauglys, lenktyniaujantis, kad parvyktų grįžti namo prieš komendanto valandą, ir bandantis įveikti artėjantį traukinį geležinkelio pervažoje.  Dar viename, pavadintame „Interviu“, vaizduojama moteris, svarstanti važiuoti pro geležinkelio užtvarą, kad galėtų laiku atvykti į pokalbį dėl darbo. Pagal kiekvieną scenarijų vairuotojai paspaudžia stabdžius ir sustoja prieš pat traukiniui važiuojant per pervažą. Būtent tą akimirką jie supranta, kad verta palaukti, kol pravažiuos traukinys.

„YouTube“ vaizdo įrašas, up.com nuotraukos