Norvegijoje vaikai nuo mažumės yra spartietiškai auklėjami ir pratinami sportuoti

Apie Norvegijos Karalystę iki šių dienų pasakojamos įvairiausios legendos – neretai labiausiai kontraversiškos. Pavyzdžiui, kaip iš tėvų  be jokio gailesčio atimami vaikai. O interneto svetainėse, ypač specializuotose, atvirkščiai – gausu entuziastingų straipsnių apie tai, kaip visi gyvena gerai ir pradeda sportuoti kone nuo sauskelnių.

Jauniems norvegams nejudri gyvensena negresia dar ilgai

Žinia, slidinėjimas yra vienas pagrindinių Norvegijos simbolių. Kalbama, kad mažieji vikingai pradeda slidinėti anksčiau nei vaikščioti. Žinoma, tai perdėtas dalykas, bet labai nedaug: norvegų vaikai slidinėti pradeda labai anksti. Vaizdžiai kalbant, kai jiems nuperkami  pirmieji žieminiai batukai gyvenime, mažylis gauna mažas slides. Greičiausiai tai yra tradicija nuo tų laikų, kai nebuvo jokio kito būdo patekti iš vieno kaimo į kitą, tik slidėmis.

Medžiotojas apskritai negali apsieiti be slidžių miške, o medžioklė vis dar maitina daugelį norvegų. Beje, vaikai taip pat paimami į medžioklę.

Norvegijoje vaikai aktyviai vedami į sportinius užsiėmimus. Nepaisant to, kad jie visi yra daugiau nei aprūpinti šiuolaikinėmis technologijomis. Bet vietiniai gydytojai vis tiek nepatenkinti, kad naujoji karta juda vis mažiau ir mažiau. Iš tikrųjų jauniems norvegams hipodinamija (sumažėjusi raumenų jėga), nejudri gyvensena negresia dar ilgai. Ko gero tai yra ypatinga norvegų tėvų išmintis: kuo daugiau apkrauti vaiką fiziškai, tada išdaigoms nebeliks nei energijos, nei laiko.

Kokias sporto šakas mėgsta jaunoji norvegų karta? Lyderiai yra slidinėjimas ir futbolas, kuriuos dievina kone visa Norvegija. Taip pat populiarios ir tokios slidžių šakos, kaip biatlonas, slidinėjimas kalnuose laisvu stiliumi, šuoliai su slidėmis ir panašiai.

Norvegijos miestų savivaldybės nuolat rengia varžybas jauniems sportininkams. Vienos populiariausių – „Blink“ slidinėjimo ir biatlono festivalis, kurio programoje vaikai varžosi pirmoje dienos pusėje, o tikros slidžių ir biatlono žvaigždės, olimpiniai ir pasaulio čempionai – antroje dienos pusėje.

Stulbinantis gamtos grožis, ne mažiau nei nafta, Norvegijos turtas. O vaikai nuo mažens mokomi mylėti savo atšiaurią žemę. Pradedant nuo jauniausios darželio grupės, po to mokykloje iki pat pabaigos, kiekvieną dieną, bet kokiu oru, vaikai eina pasivaikščioti. Į miškus, kalnus, laukus, apsirengę neperšlampamais kostiumais, drąsiai lipant per akmenis ar tempiant miško keliuku dviem pedagogams. Retkarčiais grupė sustoja, norėdama ištirti kurį nors akmenį ar krūmą, nes aplink yra tiek daug įdomių dalykų! Taigi vaikai nuo kūdikystės įpranta gyventi harmonijoje su nuostabiu atšiauriu kraštu, kuriame jie gimė ir kur gyveno jų protėviai.

Net ir suslogavę vaikai  toliau lanko sporto treniruotes

Žiūrint, kaip vaikų darželyje šėlsta mažyliai, nori nenori prisimeni savo sovietinę vaikystę. Prisiminus į žemę įkastas senų automobilių padangų „salas“ ar sūpynes iš jų, kelia skausmingą nostalgiją.

Tuo tarpu Norvegijoje, žaidimų aikštelės pagamintos iš padangų. Tai dar vienas paskatinimas auginant vaikus pagarbos gamtai dvasia: nereikia išmesti to, kas gali būti naudojama antrą kartą.

Norvegijoje  vaikai auginami spartietiškai. Čia jie miega miegmaišiuose darželio verandoje, kol neiškrito sniegas. Nėra įprasta eiti pas pediatrą suslogavus ir juo labiau pasiimti nedarbingumo lapelį. Nieko nestebina, kad snargliuoti vaikai  ir toliau lanko sporto treniruotes. Tai nesąmoningas bandymas pripratinti vaiką prie vietinio atšiauraus klimato. Norvegija niekada neatleido savo gyventojų už silpnybes – ir šiais laikais jie tai prisimena ir stiprina savo vaikus. Net tokiu gana žiauriu būdu.

Mergaitę guminiais batukais, pižamos kelnėmis ir marškinėliais vasaros viduryje galima pamatyti ant visiškai sauso asfalto, aišku, ko gero tik Norvegijoje.

Panašu, kad nuo sąmoningo amžiaus pradžios vaikams čia paprasčiausiai nenurodinėjama, ką jie turi dėvėti. Nori nešioti guminius batus saulėtą vasaros dieną? Prašau! Taps karšta – batus pakeis į tai, kas labiau tinka sezonui. Pats. Be tėvų nurodymų. Negalima sakyti, kad visi vaikai čia rengiasi ne taip, kai reikia. Ne. Tačiau iš tėvų nėra jokio spaudimo, o atsakant į tai – didžiulė mažųjų norvegų nepriklausomybė.

Tėvai bendrauja su vaiku kaip su lygiaverčiu

Šioje šalyje vaikai nuo 18 metų beveik visada gyvena atskirai nuo savo tėvų. Todėl jaunajai kartai savarankiškumas ir laisvė būna tarsi įaugę į kraują. Sunku net įsivaizduoti norvegų motiną, kuri ko nors reikalautų iš savo vaiko vien dėl to, kad ji yra vyresnė ir labiau patyrusi. Čia tėvai tik siūlo ir suteikia vaikams galimybę išbandyti, pamėginti ir savarankiškai įgyti patirties.

Visi žino, kad Skandinavijoje vaikai nėra mušami. Be to, nėra įprasta čia kelti net balsą. Teko matyti, kaip mažylis prekybos centre pastatė piramidę iš sausainių pakuočių, bet jo motina ėmė ten pat, parduotuvėje, švelniai ir ramiai aiškinti, kad pakuotės gali suplyšti ir mama turės už jas susimokėti, o tada pinigų žaislui, kurį buvo planuojama nusipirkti, pritrūktų. Norvegų tėvai bendrauja su vaiku kaip su lygiaverčiu, o vaikai, kaip bebūtų keista, neatsikalbinėja ir klauso jų!

Ir dar vienas matytas įdomus nutikimas Oslo metro, kuriuo važiuojant vienas berniukas mėgino užsiropšti ant sėdynės su batais. Ir tuo metu jo motina, nepaprastai švelniai, pasakė pastabą: „Nedaryk to, Oscarai, tu ištepsi sėdynes“. Ir jis ją išgirdo – tikriausiai todėl, kad motina su juo visada kalbėjo vienodai, tyliai ir ramiai.

Galbūt tai lemia ramus šiaurietiškas temperamentas, bet vienas faktas akivaizdus: Norvegijoje pikti tėvai liko tik sostinės parko Gustavo Vigelando skulptūrose.

Ne veltui sakoma, kad visada reikia mokytis iš kitų. Taigi, tikrai verta pasimokyti ir iš norvegų stiliaus, ugdant jaunąją kartą.