sniegopilys.lt
Pietų Korėjoje kaimo mokyklos tuštėja. Dėl žemo gimstamumo šalyje nepakanka moksleivių. Norėdami vėl užpildyti klases, pedagogai pakvietė tuos, kurie visą gyvenimą norėjo išmokti skaityti ir rašyti. Pirmaklasė Hwang Wol-geum kiekvieną rytą į mokyklą važiuoja tuo pačiu geltonu autobusu, kaip ir trys jos šeimos nariai: pirmasis jų yra darželinukas, antrasis – trečiaklasis ir trečias – penktokas.
Rajonuose ir kaimo vietovėse lieka vis mažiau ir mažiau vaikų
Poniai Hwang – 70 metų, o klasės draugai yra jos anūkai. Būdama neraštinga visą gyvenimą, ji prisimena, kaip prieš 60 metų jos draugai skubėjo į mokyklą, o ji, pasislėpusi už medžio, verkė, žiūrėdama į juos. Kol kiti kaimo vaikai mokėsi skaityti ir rašyti, ji liko namuose: prižiūrėjo jaunesnius brolius ir seseris, prižiūrėjo galvijus ir kapojo malkas.
Po to ji užaugo, ištekėjo ir užaugino šešis vaikus. Jie visi baigė mokyklą ar net universitetus. Vis dėlto moteriai visada buvo skaudu, kad negalėjo padaryti to, ką sugeba kitos motinos. „Rašyti laiškus savo vaikams yra tai, apie ką aš labiausiai svajojau“, – sakė ponia Hwang.
Šiais mokslo metais ji netikėtai buvo pakviesta mokytis vietinėje mokykloje. Kadangi rajone beveik neliko mokyklinio amžiaus vaikų, o mokykla visais būdais stengėsi užpildyti klases.
Mat pastaraisiais dešimtmečiais gimstamumas Pietų Korėjoje smarkiai sumažėjo. Tyrimo duomenimis, 2018 metais vienai moteriai gimė mažiau nei vienas vaikas – tai vienas žemiausių rodiklių pasaulyje. Jaunos poros masiškai išvyksta į didelius miestus, ieškodamos geriau apmokamo darbo. Todėl rajonuose ir kaimo vietovėse lieka vis mažiau ir mažiau vaikų.
Kaip ir kitose kaimo mokyklose, Daegu pradinėje mokykloje mokinių skaičius irgi kasmet mažėja. Kai devintajame dešimtmetyje šioje mokykloje lankėsi jauniausias ponios Hwang sūnus, 42 metų Chae Kyong-deok, kiekvienoje klasėje buvo 90 mokinių. Dabar mokykloje mokosi tik 22 mokiniai, įskaitant vieną ketvirtos ir penktos klasės mokinį.
„Šiais metais mūsų rajone įvyko baisus dalykas. Mes vaikščiojome po kaimus ieškodami, kad bent vienas vaikas ateitų mokytis į pirmą klasę, bet mes neradome nė vieno“ – sakė mokyklos direktorius Lee Ju-youngas.
Todėl Lee Ju – youngas ir vietiniai gyventojai, norėdami išsaugoti 96 metų mokyklą, ir nusprendė, o kodėl neįrašius į klasę pagyvenusius žmones, kurie visada norėjo išmokti skaityti ir rašyti? Taip ponia Hwang ir dar septynios moterys nuo 56 iki 80 metų tapo pirmosiomis moksleivėmis. Šiuo metu dar keturi žmonės parašė prašymus pradėti mokytis kitais mokslo metais.
Niekas neabejoja, kad miesto ateitis priklauso nuo mokyklos. Jauni žmonės išsibėgios, jei jų vaikai neturės kur mokytis. „Kas norės čia sukurti šeimą, jei rajone nebus mokyklos?“, – retoriškai klausė 40 metų Noh Soon-ah, kurios vyras, vienas ponios Hwang sūnų. Jis prieš penkerius metus metė darbą automobilių detalių gamykloje ir su visa šeima persikėlė į miestą ir ėmėsi vadovo pareigų tėvo įkurtoje įmonėje. „Vaikai išsineša juoką, gyvybę ir energiją į miestus“, – galvoja vyras.
Jaučiasi daug laimingesnė, kai pradėjo eiti į mokyklą
Jau praėjusį mėnesį ponia Hwang pradėjo lankyti užsiėmimus. Kaip ir daugelis pirmokų, pirmąją mokslų savaitę ji liejo ašaras. Bet tai buvo džiaugsmo ašaros. „Negaliu patikėti, kad tai iš tikrųjų vyksta su manimi. Aš visada svajojau nešioti mokyklinį krepšį su knygomis ir sąsiuviniais“, – sako ponia Hwang. Kartu su ja vienoje klasėje mokosi ir 64 metų Kim Mae-ye bei 75 metų Park Jong-sim.
Daegu pradinė mokykla Kampuso miestelyje, įsikūrusioje netoli jūros, kadaise klegėjo nuo moksleivių balsų. Bet dabar mokykla atrodo kaip išmirusi. Nors greta pušynas, kvapnūs rožių krūmai, bet smėlio dėžės ir žaidimų aikštelės ištuštėjusios.
Dviejų aukštų mokyklos pastate vaikai ir močiutės keičia batus į šlepetes ir vaikšto koridoriais, išpuoštais žaliuojančiais augalais vazonuose.
Ponia Hwang ir dar dvi močiutės, pasiryžusios išmokti skaityti ir rašyti, daug dirba jau pirmoje klasėje. Laikydamos pieštukus rankose, jos dainuojančiai išvardino korėjietiškos abėcėlės 14 priebalsių ir 10 balsių, kai jų mokytojas, 24 metų Jo Yoon-jeongas, vieną po kitos užrašė raides ant baltos lentos. Jis diktavo senolėms tokius žodžius, kaip „teta“, „žvejys“, „meškėnas“, o močiutės uoliai juos rašė iš lėto ir kiek kreivoka rašysena.
Tarp rašymo pratimų, per trumpas pertraukėles, mokytojas užtraukė linksmą dainą ir pravedė šokių mankštą žavingoms kikenančioms močiutėms. „Mano amžiuje nėra nieko blogo! Mokykloje labai smagu“, – sako ponia Hwang.
„Mano mama tapo daug laimingesnė, kai pradėjo eiti į mokyklą. Šypsena nuolat puošia jos veidą“, – sako Hwang sūnus Kyong-deokas.
Pagrindinė Kandžino rajono, kuriame gyvena ponia Hwang, buvusi pramonė – keramikos dirbinių gamyba, bet ji nunyko dar aštuntajame dešimtmetyje. Kadangi Korėjos virtuvėse keramikinius indus pradėjo keisti plastikiniai. Sparčiai senėjantys vietos gyventojai dabar pragyvena augindami braškes ir šilkmedžius arba rinkdami austres, kriaukles ir aštuonkojus per potvynius atsiradusiose seklumose.
75 metų Park Jong-sim savo kaime net tapo aštuonkojų žvejybos čempione. Tačiau dabar ją labiau jaudina, kaip neatsilikti nuo mokslų. Garbaus amžiaus moteris žvilgteri į užrašų knygelę ir kartais nusiima skaitymo akinius – jos akys pavargusios, todėl turi retkarčiais nušluostyti ašaras. Teisingai tarti žodžius – jai taip pat nėra lengva užduotis. Norėdama daugiau išlavinti ranką ir patobulinti savo rašyseną, ji atsibunda prieš aušrą. „Neraštingumas buvo didžiausia pažeminimo priežastis. Mano atmintis, rankos ir liežuvis nebeveikia taip, kaip norėčiau, – prisipažįsta ponia Park. – Bet aš tikrai išmoksiu rašyti prieš mirtį“. Anot jos, daugelis nesupranta, kaip ji jautėsi eidama į vyriausybės kanceliariją, kur jos paprašė užpildyti formą. Ir vienintelis dalykas, kurį ji galėjo padaryti, tai parašyti savo vardą.
Siekia pasivyti prarastą laiką
Po tėvo mirties mokykla tapo ponios Park didžiausia svajonė. Tuomet jai suėjo 8 metai. Vaikystę ji praleido rinkdama rudus dumblius, augindama šilkaverpius ir pjaustydama kininių dilgėlių stiebus, naudojamus tekstilės gaminiams.
Prieš dešimtmečius korėjiečių šeimos paprastai skirdavo santaupas tik sūnų mokymui. Mat galvojo, kad mergaitės liks namuose ir prižiūrės jaunesnius brolius ir seseris, kol jų tėvai dirbs lauke.
Ponia Hwang pasakojo, kad jos tėvas susirado naują žmoną po to, kai motina pagimdė penkias dukras, bet nei vieno sūnaus. Bet pamotė atsisakė leisti mažąją Hwang Wol-geum į mokyklą ir juokėsi pamačiusi, kaip tėvas mokė dukterį pažinti raide ir bandė kartu skaityti. Dėl savo neraštingumo vėliau ji patyrė daugybę pažeminimų gyvenime. Siųsti siuntinius paštu visada buvo problema, nes ji nemokėjo rašyti.
Prieš keletą metų ji su vyru, 72 metų Chae Jan-ho, atvyko pas sūnų į Seulą. Ir triukšmingame metro jie pasiklydo ir atsiskyrė. Ponia Hwang negalėjo perskaityti nė vieno iš ženklų ir jautėsi bejėgė, kol nepažįstamasis padėjo jai surasti kelią atgal.
Užtat dabar ponia Hwang ir jos klasės draugai siekia pasivyti prarastą laiką. Viena jų pasakojo, kad teko palikti penktą klasę dar 1970 metais, kai turėjo tapti namų tvarkytoja turtingoje šeimoje, kad galėtų kažkaip palaikyti savo šeimą materialiai.
„Jos labai nori mokytis, – sako mokytoja Jo apie savo garbaus amžiaus moksleives. – Tai turbūt vieninteliai mokiniai, prašantys papildomų namų darbų“.
Skirtingai nei kitose klasėse, šioje yra sofa ir šildomas čiužinys. Per pertraukas vyresnio amžiaus moterys atsisėda ant šilto čiužinio ir pasikiša kojas po šiltomis antklodėmis. Močiutės taip pat turi ir specialų krepšį su saldainiais – dalijasi jais su antraklasėmis, kurios kartais ateina jų aplankyti.
Ponia Hwang sako jautėsi kalta, nes visą braškių rinkimo sezoną ji praleido mokykloje. Norėdama tai bent kažkiek kompensuoti, ji atsikėlė ketvirtą ryto ir padėjo vyrui, sūnui ir dukrai skinti braškes, prieš einant į mokyklą.
Ji jau turi planą, kaip pakeisti savo ateitį. „Aš ketinu kandidatuoti į kaimo moterų draugijos prezidente. Žmonės dažnai manęs prašydavo iškelti savo kandidatūrą, bet aš visada atsisakydavau. Tai darbas tiems, kurie moka skaityti ir rašyti“, – sako ponia Hwang.
Šaltinis: „New York Times“
Nuotraukos: „Instagram“
