
Norisi įtikti visiems. Jūs visada greitai atleidžiate skriaudėjui. Tau svarbiau ne gauti, o duoti – tik tada tau atrodo, kad esi kažko vertas. Esi labai geras žmogus, net per geras. Bet kodėl tada kiti to neįvertina? Vaizdžiai kalbant, žaidžiate žaidimą, kuriame leidžiate kitiems laimėti. Žaidžiate žaidimą, kurio nenorite žaisti, nežinote, kaip žaisti, o dar blogiau – net nežinote, kad žaidžiate. Ir šiame žaidime visada esate nevykėlis. Išvada: geriausių žmonių nevertina kiti žmonės, rašo „Psychology Today“.
- Jam gaila savęs, kai pažeidžia kas nors jo ribas. Užuot klausęs savęs: „Kas vyksta su mano santykiais“? Jis sumažina savo poreikius, nes per daug myli.
- Nejaučiu, kada jie pirmą kartą užbėgo jam „už akių“. Vaikystėje nesulaukė didelės pagarbos ir nuo to laiko niekas nepasikeitė. Kol situacija neperžengia visų įmanomų ribų, laiko, kad tai normalu. Ir tada paaiškėja, kad per vėlu.
Jis visada patiria stresą, piktas, pavargęs… Visa tai rodo, kad jis priklauso „toksiškų“ žmonių kategorijai, tačiau jei jis vis dar yra šalia jūsų, tai irgi ženklas, kad ribų nėra.
- Iš karto atleidžia. Kai pagaliau supranta, kad yra negerbiamas, pagalvoja: „Jie nenorėjo“. Ir automatiškai atleidžia. Arba bent jau juos įtikina, kad tai, ką jie padarė, yra blogai.
- Renkasi tarp santykių ir savigarbos. Nori meilės. Tai sveikas noras. Visi nori meilės. Bet nenori nė minutės būti vienas ir saugo savo santykius nuolat nuolaidžiaudamas.
- Užuot veikęs, pradeda įtikinėti, kad yra kažko vertas. Primena, kad yra geras draugas, vyras/moteris, pateikia pavyzdžių, kaip kitais rūpinasi. Tai yra didžiausia bendros priklausomybės klaida: bando pakeisti tai, ką žmonės galvoja apie jį, o ne rūpintis savimi. Ir tai neveikia.
Vienintelis būdas parodyti kitam, kad esi kažko vertas – būti kažko vertas. Ir yra tik vienas būdas tai padaryti – pačiam tuo patikėti. Kai žinai savo vertę, tada nieko nereikia įrodinėti.
- Tiki, kad tas, kuris ją/jį myli, niekada neįžeis. Mato pasaulį, pilną malonių žmonių, ir niekada neateina į galvą, kad kažkas, kas jį, ją myli, gali tyčia norėti įskaudinti. Gyvena pasakų ir fantazijų pasaulyje, kuris tam tikru momentu dėl nežinomos priežasties virsta košmarų pasauliu.
Tačiau nežino vienos paprastos tiesos: vien todėl, kad myli ką nors iš visos širdies, dar negarantuoja, kad su juo/ja elgsis gerai.
Dar turi išmokti svarbaus dalyko: visada turi apsisaugoti nustatydamas savo ribas, kad ir kaip mylėtų.
- Mano, kad kiti jaučiasi ir mąsto kaip jis. Jo tikslas santykiuose yra grynas ir nekaltas: mylėti, padėti, saugoti. Ir nuoširdžiai (bet neteisingai!) mano, kad visi aplinkiniai turi tokius pačius tikslus kaip ir jis. Iš tikrųjų pasaulyje yra daug savanaudiškų, korumpuotų, gudrių žmonių. Ir vis dėlto iki šiol ignoruoja įspėjamuosius ženklus. Net patys maloniausi žmonės pasaulyje neatsisakys jumis pasinaudoti, jei suteiksite jiems galimybę.
- Nenori nieko įžeisti, net jei jie jį įžeidžia. Labai atsargus santykiuose. Atsargiai juda ir stengiasi niekam neužlipti ant kojų. Nenori niekam pakenkti, net savo skausmo kaina. Net stengiasi juos pateisinti dėl to, kad jį įskaudino. Slepia tai ir apsimeta, kad viskas gerai. Net neateina mintis į galvą, kad jei kas nors elgiasi taip, lyg visai jiems nerūpėtumėte, vadinasi, jiems tikrai ir nerūpi.
- Aklas tiesai ir netiki, kad kas nors gali ar nori jį įžeisti.
- Jam reikia kitų įvertinimo. Nuo pat vaikystės jautė, kad su juo kažkas negerai. Jam reikia, kad kiti jam pasakytų, kad su juo viskas gerai, nes pats sau negali to pasakyti. Taip pat nori, kad pripažintumėte klydę jį įžeidę. Tai yra, pasirodo – jam reikia kito žmogaus, kad pasakytų, jog nenori jo įžeisti. Ir kaip manote, ką jis pasakys?
- Labai empatiškas žmogus: 100 proc. empatija kitiems ir 0 proc. sau. Kai kas nors jį įžeidžia, jam gėda dėl jo. Jis prisiima atsakomybę už kitų žmonių jausmus, net kai jie įskaudina jo. Tai kelias į dangų, bet jis veda tiesiai į pragarą.
- Automatiškai galvoja, kad visi teisūs, o jis klysta. Nes pirma mintis, kuri jam ateina į galvą, kai kas nors jį įžeidžia, yra: „Tikriausiai klydau. Ką aš blogai padariau?“.
- Jį kaip magnetas traukia narcizai ir egoistai, nes leidžia save išnaudoti. Jei reiktų rinktis filmų scenarijus, kuriuose vaidintų, tai būtų vampyras, geriantis kraują, nekalta auka, padėjusi galvą ant kapojimo bloko, kerpama avis… Aukos elgesys jam patogus.
- Nežino, kas yra pagarba. Jam atrodo, kad reikia gyventi teisingai, norint rasti save ir savo meilę, nepaisant visų padarytų klaidų. Mintis, kad gali būti santykiuose, kur visi gerbia, „tiesiog taip“, nieko dėl to nedarant, jam yra svetima.
- Myli visus ir gaili jų, kai jie jį įžeidžia. Emociškai yra labiau prisitaikęs prie kitų nei prie savęs.
- Neapsisprendžia pats. Klausia kitų, ar tai, ką jie padarė jam, yra gerai. Prieš darydamas ką nors savo naudai, ieško sutarimo ir kompromiso. Galvoja, kad kol nesulauks patvirtinimo iš kito, nieko negali nuspręsti. Jis ieško patvirtinimo iš žmogaus, kuris jo negerbia, kad jis pasakytų, kad negerbia jo… Tiesą sakant, tai vadinama bejėgiškumu.
- Niekada neatsiriboja nuo kitų dėl šių priežasčių:
Nori įtikti kažkam kitam;
Nenori komplikacijų;
Nežino, ko jam pačiam reikia, ir apie tai negalvoja;
Nežino, kaip tą padaryti;
- Jaučiasi kaltas, kai negali kitam duoti visko.
- Nepatogiai jaučiasi lygiuose santykiuose. Jis turi tik duoti. Tada jaučiasi kažko vertas.
- Bijo likti vienas, nes mano, kad santykiai su kitais yra daug svarbesni nei santykiai su pačiu savimi. Nežino, kad tą akimirką, kai neleis kitam žmogui valdyti savo emocijų, apims vidinė ramybė.
sniegopilys.lt




