Ar buvo bent menkiausia galimybė, kad Edgaras Allanas Poe peržengė gėrio ir blogio ribą ir nusprendė įvykdyti tikrą nusikaltimą, kad sukurtų naują genialų kūrinį? Skaitytojai bijojo sužinoti atsakymą į šį klausimą. En.wikipedia.org nuotrauka

Graži tabako pardavėja, vardu Marie Roget, buvo dievinama visame Manhetene. Ji galėjo gyventi ilgą ir laimingą gyvenimą, bet likimas nusprendė kitaip. Kai mergina buvo rasta negyva, niekas negalėjo tuo patikėti. O kam reikėjo jos mirties? Kol policija nesėkmingai bandė rasti įrodymų, bylą „perėmė“ Edgaras Allanas Poe. Tačiau užuot išaiškinęs nusikaltimą, jis atidarė „Pandoros skrynią“ – skaitytojams ėmė kilti įtarimų, kad pats rašytojas yra susijęs su tuo, kas nutiko šiai gražuolei.

 

Ne vienas vyras svajojo laimėti Mary širdį

„Gražios moters mirtis neabejotinai yra pati poetiškiausia tema pasaulyje“, – kartą sakė detektyvo žanro krikštatėvis Edgaras Allanas Poe. Pagrindiniams jo kūrinių veikėjams dažnai tekdavo tirti paslaptingas gražuolių mirtis. Dažniausiai tai buvo išgalvotos istorijos. Tačiau vieną dieną Edgaras Allanas Poe (netikėtai visiems) savo naująjį romaną sukūrė remdamasis autentiška byla – „merginos su cigaru“ nužudymu, kuris iki šiol išlieka vienu garsiausių neišaiškintų nusikaltimų Niujorke. Kūrinys sulaukė didžiulės sėkmės, o tada skaitytojams kilo niūrūs įtarimai: iš kur rašytojas žino tokias neįtikėtinas šios paslaptingos žmogžudystės detales? Ar jis pasikliovė tik savo vaizduote ir literatūriniu talentu, ar… aprašė nusikaltimą, kurį įvykdė savo rankomis?

Mary Cecilia Rogers buvo graži mergina, gyvenusi su savo motina  mažame Hobokeno miestelyje, vakariniame Hadsono krante 1840 metais. Jai buvo tik 17 metų, kai mirė jos tėvas, todėl Mary pradėjo dirbti, kad padėtų savo šeimai. Ji įsidarbino tabako parduotuvėje (dėl to  ir gavo slapyvardį – „mergina su cigarais“) Niujorko „Liberty Street“  gatvės kampe ir greitai tapo vietos įžymybe. Pamatyti gražuolę Mary į parduotuvę ėmė veržtis ne tik smalsūs miestiečiai, bet ir žinomi aktoriai, rašytojai. Augo klientų srautai, didėjo pelnas. Tabako parduotuvės savininkas Johnas Andersonas negalėjo būti labiau laimingas, kad jam pasisekė gauti tokį lobį kaip Mary. Jis pats bandė merginai pasipiršti, bet nieko neišėjo.

Johnas Andersonas nebuvo vienintelis vyras, svajojęs laimėti Mary širdį. Jos dėmesio daugelį metų beviltiškai siekė jaunas advokatas Alfredas Crommelinas. Jis dažnai apsistodavo nedideliame Rogersų šeimai priklausančiame viešbutyje ir akylai stebėdavo gražią merginą, įėjusią į šeimininko kambarius. Netrukus jis sužinojo, kad jos vardas yra Mary ir pradėjo aktyviai rodyti jai dėmesį. Merginos motina visiškai pritarė Alfredo kandidatūrai ir primygtinai rekomendavo dukrai už jo tekėti. Tačiau jauna gražuolė ryžtingai atstūmė perspektyvų džentelmeną  ir tai labai nuliūdino jos mamą. Nepaisant to, atstumtas vyras elgėsi kaip džentelmenas: nurijęs nuoskaudą sutiko likti šeimos draugu ir dažnai padėdavo Mary bei jos mamai ir naudingais patarimais, ir finansinėmis paslaugomis.

Tiesą sakant, Mary mylėjo tik vieną vyrą – Danielį Payne‘ą. Jis dirbo medžio drožėju, tačiau bėda ta, kad jis turėjo nekontroliuojamą priklausomybę nuo alkoholio. Bet, kaip sakoma, širdžiai neįsakysi.

1841 metų birželį Danielis pasipiršo savo mylimajai, ir ji sutiko. Mary motina ne juokais įsiuto, o beviltiškai mylėjusį advokatą apėmė siaubinga neviltis. Santykiai Rogersų šeimoje labai pablogėjo – motina ir dukra ginčijosi kone kasdien. Tik po mėnesio konfliktas baigėsi šalių susitaikymu, Mary pažadėjus, kad neskubės tuoktis.

Netrukus po to Mary netikėtai apsilankė pas Alfredą. Jo nebuvo namuose, todėl mergina paliko raštelį, kuriame pasiūlė pamiršti ankstesnius nesutarimus ir atnaujinti bendravimą. Alfredas neatsakė.

Tada Mary atsiuntė jam dar kelis laiškus, kurių kiekvienas buvo beviltiškesnis nei ankstesnis. Galiausiai ji Alfredui prisipažino, kad  labai reikia pinigų, nes atsidūrė „nepaprastoje padėtyje“. Kai buvęs gerbėjas vėl nekreipė dėmesio į jos žinią, Mary neliko nieko kito, kaip kreiptis į  Johną Andersoną. Tabako parduotuvės savininkas mielai paskolino reikiamą sumą savo mylimai darbuotojai ir jau kitą dieną, sekmadienį, liepos 25-ąją Mary prapuolė.

Tos nelemtos dienos rytą mergina pasakė sužadėtiniui, kad ketina aplankyti savo tetą Jane. Jaunuoliai susitarė susitikti vakare Brodvėjaus gatvės kampe. Danielis atėjo paskirtu laiku, bet jo mylimoji, panašu, vėlavo. Prasidėjo perkūnija, todėl vyras nuėjo į artimiausią užeigą, kur praleido kitas dvi valandas. Bet Mary taip ir nepasirodė. Būsimas jaunikis bandė nuvyti blogas mintis ir, įsitikinęs, kad mergina liko pas tetą, kol oras pagerės, parėjo namo.

 

Tyrėjai nusprendė pirmiausiai pasikalbėti su velionės sužadėtiniu

Kitą dieną Danielis nuėjo į darbą, bet jį kankino kažkokia bloga nuojauta. Per pietus jis nuvyko pas Mary tetą, bet ši nustebusi pasakė, kad dukterėčia net neplanavo jos aplankyti tą sekmadienį. Susijaudinęs Danielis nuėjo į būsimos nuotakos namus. Paaiškėjo, kad Mary mama taip pat jos nematė ilgiau nei parą. Tuo pat metu moteris atrodė nepaprastai abejinga. Galbūt ji prisiminė, kaip 1938 metais Mary jau  buvo vieną kartą „dingusi“, palikusi keistą raštelį. Bet po kelių dienų gyva ir sveika grįžo namo, linksmai pasakodama apie tai, kaip aplankė draugę Brukline. O gal Mary mama žinojo dar ką nors, bet nenorėjo apie tai kalbėti?..

Iki liepos 26-osios vakaro Danielis pasikalbėjo su visais sužadėtinės artimaisiais ir draugais, tačiau nieko naujo taip ir nesužinojo. Iš nevilties jis nusprendė kreiptis pagalbos į žurnalistus.

O kitą rytą laikraštis „The Sun“ išspausdino žinią, kad dingo viso Manheteno numylėtinė – ta pati „mergina su cigarais“. Liepos 27-osios popietę apie tai kalbėjo jau visas miestas. Šis įvykis sulaukė tokio visuomenės atgarsio, kad įsikišo policija ir pradėjo ieškoti liudininkų. Daugelis prisiminė, kad savaitgalį jie matė Mary prie kažkokios Frederikos Loss ūkio. Tada policininkai nuvyko į Naująjį Džersį pasikalbėti su ūkio savininku. Ponia Loss iš karto pareiškė, kad niekada nebuvo susitikusi su Mary Rogers. Tačiau po ilgo tardymo ji vis dėlto prisipažino, kad vieną naktį ji išgirdo riksmus, sklindančius iš krūmynų prie savo ūkio. Tačiau ji negalėjo įvardyti nei laiko, nei tikslios įvykio datos.

O liepos 28 dieną keli vyrai, išėję pasivaikščioti palei Hadsono krantus, ir rado moters kūną. Atpažinti buvo beveik neįmanoma dėl ilgo buvimo vandenyje karštu oru. Tačiau atvykę koroneriai iš karto pastebėjo keletą keistų detalių. Pirma, aplink velionės kaklą buvo audinio juostelė, kuri visiškai nebuvo surišta „damų mazgu“. Tokius tvirtus mazgus dažniausiai darydavo arba jūreiviai, arba plėšikų būriai, tuo metu siautėję Niujorke. Tačiau nustatyti, ar mirties priežastis buvo smaugimas, nepavyko. Antra, ant merginos veido buvo didelė, kone pajuodusi mėlynė, o nuo kairiojo skruosto iki peties buvo matyti gilus įbrėžimas. Kai kurie pažeidimai matėsi ir pilvo apačioje.

Policija iškart įtarė, kad tai nelaimingosios Mary Rogers kūnas. Atpažinti buvo pakviesti dingusios artimieji ir draugai. Ir stebėtina, kad pirmasis asmuo, atėjęs identifikuoti palaikus, buvo Alfredas Krommelinas. Vos pažvelgęs į kūną, jis apsipylė ašaromis: taip, be jokios abejonės, tai buvo Mary.

Iš karto kilo daug klausimų. Kur buvo Mary savo mirties išvakarėse? Ar ji pažinojo savo žudiką, ar tapo atsitiktine nusikaltėlio auka? Ir, galiausiai, iš kur tokie keisti sužalojimai ant mirusios kūno? Žurnalistai siekė išsiaiškinti tiesą. Laikraščiai „The Sun“, „The Herald“ ir „Tribune“  savo pirmuosiuose puslapiuose įdėjo Mary Rogers nuotraukas bei skelbė visas naujienas apie tyrimo eigą. Žurnalistai priekaištavo koroneriams „dėl aplaidumo, atliekant savo darbą“ ir kūrė savo teorijas apie tai, kas galėjo nutikti mirusiai merginai.

Net Niujorko gubernatorius Williamas H. Sewardas neliko abejingas ir paskelbė 750 JAV dolerių atlygį už bet kokią informaciją, kuri padėtų išaiškinti šį nusikaltimą.

Tuo tarpu policija pradėjo apklausti įtariamuosius. Žinoma, tyrėjai nusprendė pirmiausia pasikalbėti su velionės sužadėtiniu Danieliumi. Gal jis pavydėjo jos ar supyko, kad ji vilkina vestuves, todėl ją nužudė? Tačiau jaunuolis pateikė alibi, kurį patvirtino daugelis liudininkų, o policija pašalino jam visus įtarimus… Bet ne  žurnalistai. Pavyzdžiui, „New-Yorker“ (leidinys, nesusijęs su dabartiniu to pavadinimo žurnalu) ir toliau reikalavo, kad Danielis būtų patrauktas atsakomybėn.

„Yra vienas D. Payne‘o parodymų punktas, kurį verta paminėti. Atrodė, kad jis dvi ar tris dienas ieškojo panelės Rogers – savo nuotakos. Tačiau kai trečiadienio vakarą jam buvo pranešta, kad Hobokene buvo rastas jos kūnas, jis neatvyko atpažinti. Ir vėliau atsisakė ten atvykti, nors anksčiau (prieš atrandant kūną) buvo ten ir klausinėjo apie savo nuotaką. Tai keista ir turėtų būti tinkamai ištirta“, – rašoma teisėsaugos pareigūnų ataskaitoje.

 

Po kelis mėnesius trukusio tyrimo naujų įrodymų ar įtariamųjų neatsirado

Tada įtarimų sulaukė ir tabako parduotuvės savininkas Johnas Andersonas, įkyriai merginęs Mary.  Ir kitas atstumtas gerbėjas Alfredas Crommelinas, kuris taip greitai atsidūrė nusikaltimo akiratyje. Vyrai neturėjo alibi, bet kadangi policija neturėjo įrodymų, patvirtinančių jų dalyvavimą, ir Johnas, ir Alfredas turėjo būti paleisti.

Naujausia tyrimo versija buvo gatvės gaujos užpuolimas. XIX amžiaus viduryje Niujorke vienu metu veikė kelios nusikalstamos grupuotės, iš kurių garsiausios buvo laikomos „Keturiasdešimt vagių“. Tai buvo jaunuoliai iš nepasiturinčių šeimų, apiplėšinėję keltų keleivius, bakalėjos parduotuves ir smukles. Paprastai jie nežudydavo, bet galbūt Mary tapo jų nusikaltimo liudininkė, todėl jie ir nusprendė jos atsikratyti?

Ši mintis dar labiau pasitvirtino vėliau, 1841 metų rugpjūtį, kai fermos savininkės, ponios Loss sūnūs vaikščiodami po mišką aptiko moteriškų drabužių. „The Herald“ pranešė, kad „visi drabužiai akivaizdžiai buvo ten mažiausiai tris ar keturias savaites. Jie jau buvo kiek apsitraukę pelėsiais, o  aplink ir virš jų augo žolė. Šalikas ir apatiniai sijonai buvo suglamžyti, tarsi būtų pabuvoję kovos įkarštyje. Ryškiausias radinys, patvirtinę, kad drabužiai gali būti Mary, tai rasta nosinė su išsiuvinėtais inicialais M.R. (Mary Rogers)“.

Ir staiga ponia Loss prabilo. Moteris staiga prisiminė, kad Mary Rogers ji tikrai matė liepos 25-ąją vienoje sodybos pakraštyje esančioje smuklėje. Anot jos, merginą lydėjo aukštas „tamsiaodis“. Jie užsisakė limonado ir išėjo. Vėliau tą naktį ponią Loss pažadino širdį veriantis riksmas, sklindantis iš miško. Ji išsigando, kad vienas iš jos sūnų pateko į bėdą, ir išbėgo į gatvę. Tačiau riksmai nutilo. Ponia Loss nusprendė, kad kažkoks miško gyvūnas skleidžia keistą garsą, ir grįžo į namus.

„The Herald“ ir kiti laikraščiai buvo patenkinti tokia versija. Po kelis mėnesius trukusio tyrimo naujų įrodymų ar įtariamųjų neatsirado. Atėjo laikas šiai istorijai padėti tašką.

Mary Rogers istorija galėjo nugrimzti į užmarštį, virsti dar viena miesto legenda, tačiau spalį į antraštes vėl sugrįžo pavadinimas „mergina su cigarais“. To priežastis buvo jos sužadėtinis Danielis Payne‘as. Po mylimosios mirties jis praktiškai savo sielvartą paskandino alkoholyje. Spalio 7 dieną, kaip įprasta, jis apkeliavo kelias vietines smukles. O tada nuėjo į vaistinę ir nusipirko butelį opijaus.

Suklupęs, netekęs sąmonės, kiek pagulėjo, o po to atsigavęs nuėjo prie Hudsono krantų, kur buvo rastas Mary Rogers kūnas. Kitą rytą jis buvo rastas negyvas su rašteliu rankose: „Tai atsitiko čia. Tegul Viešpats man atleidžia už mano nevykusį gyvenimą!“.

Ar Danielis tokiu būdu prisipažino padaręs nusikaltimą? O gal jis nužudė, nes mergina sudaužė jo širdį? To mes niekada nesužinosime.

Tačiau paslaptingos Mary Rogers nužudymo negalėjo ignoruoti Edgaras Allanas Poe. Ankstesnė jo apysaka „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ buvo labai populiari, tačiau dabar rašytojui prireikė įkvėpimo naujam kūriniui. Ir jis tai rado Mary Rogers istorijoje. Jis surinko visus laikraščio straipsnius šia tema ir piktinosi, kad policija taip ir nesugebėjo aptikti nusikaltėlio pėdsakų.

1942-ųjų pavasarį rašytojas nusprendė tyrimą „patikėti“ savo apsakymų herojui Augustui Dupinui. Edgaras Allanas Poe savo kūryboje tik šiek tiek pakeitė detales: Mary Rogers tapo Marie Roget, tabako parduotuvės iškabą pakeitė į kvepalų parduotuvės, o Hudsonas virto Sena.

Tačiau visa klasiko aprašyta įvykių virtinė tiksliai atitiko neišaiškintą „merginos su cigarais“ nužudymą. Edgaras Allanas Poe to neslėpė ir pareiškė: „Dėl preteksto parodyti, kaip Dupinas išnarpliojo Marie nužudymo paslaptį, aš iš tikrųjų pradedu labai griežtą tikros tragedijos Niujorke analizę“.

 

Genijaus šlovė jau buvo įsitvirtinusi šio žmogaus asmenybėje

Tačiau lūkesčiai turėjo niūrų poskonį – o jei pats Edgaras Allanas Poe iš tikrųjų buvo kaltininkas? Tokias mintis skaitytojams kėlė tos detalės, kurios buvo minimos jo kūryboje. Detalės, kurių paprasti žmonės nežinojo. Tuo metu velnio talentu apdovanoto genijaus šlovė jau buvo įsitvirtinusi šio žmogaus asmenybėje. Edgaro Allano Poe darbo „dopingas“ dažnai tapdavo alkoholis ir narkotikai. Buvo sakoma, kad „jį žavi tamsiausios ir bjauriausios žmogaus sielos savybės. Nuo jo darbų vienas žingsnis iki tikro nusikaltimo. Be to, rašytojas buvo aukštas „tamsus žmogus“, kuris dažnai lankydavosi Niujorke ir galėjo būti asmeniškai pažįstamas su Mary Rogers. Ar buvo bent menkiausia galimybė, kad Edgaras Allanas Poe peržengė gėrio ir blogio ribą ir nusprendė įvykdyti tikrą nusikaltimą, kad sukurtų naują genialų kūrinį? Skaitytojai bijojo sužinoti atsakymą į šį klausimą.

Ir tada staiga atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo (ypač Edgaras Allanas Poe). 1842 metais lapkričio 6 d. vienas iš ponios Loss sūnų netyčia sužeidė motiną šūviu iš medžioklinio šautuvo. Moteris neteko daug kraujo. Kitas dešimt dienų ji gulėjo savo lovoje, o skausmingus išgyvenimus lydėjo  haliucinacijos ji tvirtino, kad ją kankina Mary Rogers dvasia, ragindama pasakyti tiesą apie tai, kas nutiko. Galiausiai ponia Loss pakvietė žurnalistus ir nerišliai sumurmėjusi laužytomis anglų ir vokiečių kalbomis, atliko paskutinį išpažintį. Gruodžio pradžioje jis buvo paskelbtas laikraštyje „New York Tribune“. Pasak ponios Loss, iš tikrųjų Mary Rogers į Hobokeną atvyko „su jauna gydytoja, kuri įsipareigojo pasirūpinti jos priešlaikiniu gimdymu“ (neteisėtu abortu). Mergina mirė per operaciją, po kurios ponios Loss sūnūs įmetė kūną į upę ir išbarstė drabužius, kad suklaidintų policiją.

Edgaras Allanas Poe įsiuto – jam teko skubotai perdaryti „Marie Roget paslapties“ pabaigą. Redakcija vis atidėliojo paskutinės dalies išleidimą, o skaitytojų susidomėjimas jo darbais pradėjo blėsti po sensacingo ponios Loss pareiškimo. Ūkio savininkės sūnūs buvo apkaltinti Mary Rogers nužudymu (įkalčių slėpimu), tačiau dėl tvirtų įrodymų trūkumo byla jiems buvo nutraukta. Vienintelis dalykas, kurį policija galėjo jiems „prikabinti“, buvo mirštantys ponios Los liudijimai. Netrukus visuomenė nustojo domėtis šia istorija ir ieškoti atsakymų į neatsakytus klausimus.

Kai 1849 metais mirė Edgaras Allanas Poe, tačiau valdžia nepriartėjo prie Mary Rogers žudikų sučiupimo. O po 40 metų mirė kitas tų įvykių dalyvis – tabako parduotuvės savininkas Johnas Andersonas. Per teismo posėdžius dėl jo testamento iškilo dar viena įdomi detalė, vėl „prikėlusi“ pamirštą „merginos su cigarais“ istoriją.

1887 metais laikraštis „The New York Times“ citavo mirusiojo advokatą, sakiusį, kad „Johnas Andersonas pasiūlė 5000 JAV dolerių Edgarui Allanui Poe, kad šis parašytų Marie Roget istoriją ir nukreiptų visuomenės dėmesį nuo jo paties asmens, nes daugelis jį (Johną) laikė žudiku“.

Niekas nežino, ar Andersono pasiūlymas buvo priimtas, ar atmestas. Iki šiol tai tik vienas iš dešimčių nepatogių klausimų apie paslaptingą Mary Rogers žmogžudystę, kuri taip ir liko neišaiškinta.

parengė Vytautė Jogailaitė

“YouTube” stopkadrai, en.wikipedia.org nuotraukos

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą