sniegopilys.lt
Ar kada pastebėjote, kad dauguma zoologijos sodo gyvūnų patenka į vieną iš dviejų grupių? Kai kurių akys nukreiptos į galvos šonus (tai yra vištos, karvės, arkliai, zebrai), o kitų jos yra arčiau ir priekyje (šiai grupei priklauso beždžionės, tigrai, pelėdos ir vilkai). Patys zoologijos sodo lankytojai – žmonės – akivaizdžiai priklauso antrai grupei. Kokia šio skirtumo priežastis?
Protėvių akys judėjo į priekį, kad galėtų tiksliai įvertinti atstumą
Akių vieta visada yra tam tikras kompromisas. Kai akys yra priešais, kiekviena jų siunčia matomą vaizdą į smegenis, o uždėdamas šiuos vaizdus vieną ant kito, žmogus suvokia gylį. Gyvūnai, kurių akys yra šonuose, nemato trečiojo matmens, tačiau jų vaizdas yra daug platesnis.
Anot mokslininkų, įvairių gyvūnų akių padėtis susiformavo skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurių vėžlių akys yra šonuose, tačiau smegenys apdoroja vaizdinę informaciją taip, lyg jų akys žiūrėtų į priekį. Galbūt taip yra dėl to, kad vėžliams pakėlus galvą iš po kiauto, akys šviesą suvokia tik iš priekio. Bet kodėl mūsų evoliucijos medžio šaka – primatai – turėjo akis priekyje? Tam yra daugybė paaiškinimų.
1922 metais britų oftalmologas Edwardas Treacheris Collinsas rašė, kad ankstyviesiems primatams buvo reikalinga vizija, kuri „leistų jiems tiksliai siūbuoti ir šokinėti nuo šakos ant šakos, griebti maistą rankomis ir nešti prie burnos“. Todėl mokslininkas nusprendė, kad evoliucijos metu jie sukūrė gebėjimą įvertinti atstumą.
Vėlesniais dešimtmečiais Collinso hipotezė buvo ne kartą peržiūrėta ir tobulinta, tačiau jos esmė ilgą laiką nepakito: evoliucijos procese mūsų protėvių akys judėjo į priekį, kad galėtų tiksliai įvertinti atstumą šokinėjant nuo medžio prie medžio. Klaidos kaina, nustatant atstumą tarp medžių, iš tiesų buvo nemaža. „Bausmė už klaidingą apskaičiavimą buvo kritimas iš kelių metrų aukščio į žemę, kurioje gausu mėsėdžių gyvūnų“, – 1991 metais rašė terapeutas Christopheris Tyleris.
Toks regėjimas reikalingas tiems, kurie medžioja naktį
Silpnoji Collinso hipotezės vieta yra ta, kad daugelis medžiuose gyvenančių gyvūnų, pavyzdžiui, voverės turi akis šonuose. Todėl 2005 metais amerikiečių biologas ir antropologas Mattas Cartmillas pasiūlė dar vieną hipotezę, pagrįstą plėšrūnų regėjimo ypatumais, kurie sugeba labai gerai įvertinti atstumą. Pasak Cartmillo, tai leidžia jiems sekti ir gaudyti grobį, ir, nesvarbu, tai būtų leopardas, lekiantis paskui gazelę, vanagas, nagais įsitvėręs į kiškį, ar vienas primatų, griebiančių vabzdį nuo šakos. Mokslininkui šis paaiškinimas pasirodė labai elegantiškas, nes jis leido suprasti kitus primatams būdingus evoliucinius pokyčius. Pavyzdžiui, ankstyvieji primatai medžiodami pasikliovė regėjimu, o ne uosle. Cartmillas nusprendė, kad uoslės pablogėjimas yra šalutinis akių konvergencijos poveikis: nosiai ir nervams, jungiantiems ją su smegenimis, tiesiog liko nedaug vietos, nes visą vietą užėmė akys.
Amerikiečių neuromokslininkas Johnas Allmanas pasinaudojo Cartmillo hipoteze ir ją patobulino remdamasis informacija apie naktinius plėšrūnus – juk ne visi plėšrieji gyvūnai turi akis priešais. Plėtojant šią hipotezę yra prielaida, kad toks regėjimas reikalingas tiems, kurie medžioja naktį. Pavyzdžiui, katėms ir pelėdoms, nes akys, esančios priekyje, geriau suvokia šviesą. Ankstyvieji primatai taip pat medžiojo naktį, ir galbūt dėl šio įpročio, visų jų palikuonių, įskaitant žmones, akys yra priekyje.
Bet amerikiečių neuromokslininkas Markas Changizis turi kitą paaiškinimą. 2008 metais jis paskelbė „Journal of Theoretical Biology“ (JAV) straipsnį „Rentgeno matymas“, kuriame teigiama, kad akys priekyje suteikė mūsų protėviams matyti tankų mišką ir tvirtai persipynusias šakas. Žinia, kiekviena hipotezė turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
