Ką jaučia moteris po aborto?

Šiuolaikinės moters reakcija į abortą būna įvairi. Vienos jų gailisi dėl to, ką padarė, jaučia liūdesį, apima depresija ir labai išgyvena praradusios kūdikį, kitos –  jaučia palengvėjimą, atsikračiusios nepageidautino nėštumo. Neretai spaudžiant artimiems žmonėms ir aplinkybėms, kuriose atsidūrė moteris, galų gale baigiasi: pasirinkimas padarytas ir nieko nebesugrąžinsi. Emocijos atslūgsta.

Atlikusi abortą, moteris praranda vidinę ramybę

Tačiau iš tikrųjų palengvėjimas būna laikinas ir praėjus kiek laiko įvykdytas „nusikaltimas“ primena apie save. Moteris jaučia kaltę, ją apima savigrauža, neretai pasineria į depresiją. Bet tuo pačiu ji gali ir nesuvokti, dėl ko visa tai vyksta, užspausti savo emocijas ir kentėti, kol viskas praeis.

„Daug moterų, nepaisant to, kokia jų nuomonė aborto klausimais, būtent procedūros metu arba iš karto po jos išgyvena pojūtį, kad  įvykdė nusikaltimą – pakėlė ranką prieš savo kūdikį“, – tvirtina JAV sostinėje Vašingtone Galaudeto universiteto, slaugos ir humanitarinių mokslų mokyklos psichologijos katedros profesorė Teresa Burke.  Anot specialistės, kiekvienai moteriai, nepriklausomai nuo jos amžiaus, auklėjimo ir seksualinės sveikatos, nėštumo nutraukimas – didžiulė psichologinė trauma. Juk kūdikis – dalelė jos. Todėl sunaikindama jį, ji sunaikina dalelę savęs ir tai negali praeiti be pėdsakų. Ir visai nesvarbu, tiki ji ar ne, kad vaisius turi sielą. Todėl abortas nėra toks nekaltas procesas, kaip kad deklaruoja šios procedūros šalininkai. Atlikusi abortą, moteris praranda vidinę ramybę. Nes aborto kaina gali būti labai didelė: pirmiausiai slopina motinystės instinktą, be to gali daugiau neturėti vaikų. Dirbtinis nėštumo nutraukimas sukelia negrįžtamus pokyčius moters sąmonėje.

Dabar, kai visuomenėje gana atvirai aptarinėjamos nėštumo nutraukimo pasekmės, galime tiesiai šviesiai pasakyti, kad abortų skaičius dėl to nemažėja.  Kai kurios moterys, norėdamos pateisinti savo poelgį, kartais kaltina dėl aborto gydytojus, giminaičius, draugus, kurie nepalaikė sunkią valandą, neišsaugojo, neatkalbėjo, nepaaiškino, kas jų laukia po to.

Vis dėlto daug moterų pirmiausiai kaltina save. O prie jos išgyvenimų dar prisideda ir sąžinės kančios. Nusprendusi nutraukti nėštumą, ji neretai iki paskutinės akimirkos nesuvokia, kam ryžtasi ir kokią kainą teks mokėti ateityje. O kai šis priminimas ateina ir atsikleidžia, jau nieko nebegalima pakeisti.  Motinos nenori net sau prisipažinti, kad jos nė su niekuo nepasitarusios, savo nuosprendžiu  atėmė iš savo būsimo kūdikio galimybę pamatyti šį pasaulį.

Žmogaus gyvenimas prasideda nuo tos dienos, kada jis pradėtas

Jausdama didžiulę kaltę, moteris dažnai nesiryžta dalintis savo išgyvenimais ne tik su savo artimais žmonėmis, bet apskritai su aplinkiniais. Nes net ir ta moteris, kuri tikėjosi palaikymo, retai jo sulaukia. Paprastai giminaičiai ir draugai neskuba jai padėti. Kadangi jie neišgyveno to, ką išgyveno nelaiminga motina, „savo rankomis“ nužudžiusi kūdikį. Ir jie įsitikinę, kad nebereikia save daugiau kankinti, o greičiau pamiršti visa tai. Bet artimieji nesupranta svarbiausio dalyko: aborto paliko skausmo – tiek fizinio, ypatingai dvasinio, neįmanoma pamiršti. Jis išlieka širdies gilumoje, kai  norisi graudžiai verkti, bet ašarų nėra.

Žinia, žmogaus gyvenimas prasideda nuo tos dienos, kada jis pradėtas. Bet moteris ryžtasi nutraukti užsimezgusią gyvybę, įtikinusi save, kad tai, ką ji sunaikins, dar nėra kūdikis.

Tokia jos  „tiesa“  ar įsitikinimas prasilenkia su motinos prigimtimi. Nepaisant to, emociniai išgyvenimai po aborto gali tęstis ilgus metus, pakeičiančius jos gyvenimą, kurie atsispindi ne tik moters elgesyje, bet ir jos charakteryje.  Mat pirmiausiai abortas pakeičia moters pojūčius: jos moralumą, jos seksualumą, jos moterišką prigimtį.  Juk nutraukti nėštumą, tai reiškia prarasti savo kūdikį arba bent galimybę jį turėti. Šį praradimą moteris gali suvokti arba nesuvokti.

Mėgindama atsikratyti kaltės, baimės ir išgyvenimų, ji pradeda slopinti savo jausmus ir prisiminimus apie padarytą abortą svaigalais, neapykanta vyrams arba palaidu gyvenimo būdu, dažnai keisdama sekso partnerius. Tačiau šis praradimas, kaip ir bet kuris kitas, dažniausiai būna negrįžtamas. Todėl daug sunkiau jį išgyventi.

Jei moteris nutraukia nėštumą, gali būti, kad ji nužudo būsimą Beethoveną

Vis dėlto yra nemažai argumentų, padedančių atsisakyti aborto. Bene labiausiai žinomas jų – Beethoveno argumentas.

Kompozitorius Ludwigas van Beethovenas buvo aštuntas vaikas šeimoje. Didžio kompozitoriaus motina Maria Magdalene Kaverich sirgo sifiliu, todėl jos 7 vaikai turėjo įgimtų ligų ir defektų. Įsivaizduokite, kaip principingas abortų priešininkas diskutuoja su žmogumi, kuris sako, kad tai moteriai reikia būtinai atlikti abortą dėl prastų jos sveikatos tyrimo rezultatų. Bet čia priešininkas  užduoda savo oponentui klausimą: „Tarkim, jūs pažįstate moterį, kuri jau turi 7 vaikus. Du iš jų – akli, trys – kurti, vienas – protiškai atsilikęs, dar vienas – nevaikšto. Ji pati serga sifiliu. Ar jūs patarsite jai atlikti abortą ir negimdyti aštuntojo vaiko?“ Taigi, trumpai atsakius, jei Ludwigo van Beethoveno motina būtų buvusi nėščia šiais laikais, jai būtų primygtinai rekomendavę atlikti abortą.

Kaip įprasta tokiais atvejais, abortų šalininkas atsakytų teigiamai: “Taip, tokioje situacijoje reikia būtinai atlikti abortą“. Užtat po to abortų priešininkas su piktdžiugiška šypsena, ironiškai būtų pranešęs: „Sveikinu, jūs ką tiktai nužudėte Ludwigą van Beethoveną“.  Po to bet koks oponento atsakymas būtų buvęs nebesvarbus. Svarbiausia, kad tokį argumentą pateikęs principingas abortų priešininkas būtų įvaręs jį į kampą ir  priverstų pajusti kaltės jausmą. Sutikite, taip paprastai sunaikinti didį kompozitorių – ne juokas.

Beje, ir Beethoveno tėvas sirgo sifiliu.  Nors jis, skirtingai nei jo trapi ir nuolat ligota žmona, sveikata nesiskundė.  Bet jo gana stiprų organizmą alino besaikis girtuokliavimas.

Mums visiems labai pasisekė, kad moteris nenutraukė nėštumo ir pasaulis gali amžiams mėgautis genialaus kompozitoriaus muzika.

Pritaikius šį modelį prie dabartinės situacijos, išeina, jei moteris nutraukia nėštumą, gali būti, kad ji nužudo būsimą Beethoveną, vadinasi, atima galimybę pasauliui mėgautis jo dieviška muzika. Pratęsus šią grandinę, galima pasakyti, kad nutraukus nėštumą, jūs, tikėtina, sunaikinsite dar vieną Shakespeare‘ą, Einsteiną ar Socrate‘ą.

Bet gali nutikti ir priešingai – nutraukus nėštumą, pasaulis lengviau atsikvėps, nes ką tiktai išvengė naujo Hitlerio ar Stalino gimimo.  Bet tai ne vienintelė problema.

Aukščiausiasis sukūrė žmogų ir įkvėpė jam nemirtingą sielą

Žvelgiant iš etikos pozicijos, didžiausia problema – pasekmizmo arba konsekvencializmo (angl. Consequentialism)  moralinė teorija, teigianti, kad kiekvieno poelgio arba veiksmo moralumas priklauso nuo pasekmių. Todėl morališkai teisingi yra tie poelgiai, kurių pasekmės yra geros.

„Beethoveno argumentas“ taip pat susijęs su šiuo teiginiu.

Taigi, moterys, pagalvokite prieš atsikratydamos kūdikiu. Gal kuris nors ir kada nors būtų sukūręs šedevrą arba gavęs Nobelio premiją. Bet pagalvokite ir tada, kad kūdikio teisė gyventi nepriklauso nuo nieko.

Žinomas filosofas Аristotelis rašė apie įvairius draugystės tipus. Viena jų – draugystės dėl naudos.  Tokios draugystės pagrindas – padaro gera kitam, padeda jam sunkioje valandoje, palaiko tik dėl to, kad jis užima aukštas pareigas, yra turtingas, žinomas, populiarus.  Tai yra santykių vertė nustatoma pagal tai, kiek jie yra naudingi. Akivaizdu, kad „Beethoveno argumentas“  priklauso santykiams dėl naudos kategorijai.

Pagal šią teoriją išeina, kad žmogaus teisė gyventi priklauso tik nuo tikėtinos galimybės, kad jis bus talentingas ir populiarus. Pavyzdžiui, genialus mokslininkas, atradęs vaistus nuo vėžio. Ar gydytojas, sugebėjęs išgydyti nepagydomą ligą.

O jei pažiūrėjus iš karto į ateitį dar negimus sūnui ir pamatysite, kad jis sėdi per dienas įbedęs akis į kompiuterį ir nieko daugiau neveikia.  Arba – mergaitei, kuri būdama paauglė pradės rašyti tokius eilėraščius, kurių niekas nenorės skaityti?

Asmenybės vertę lemia tai, ką sukūrė Dievas. Todėl visi tie teiginiai: „O gal, o jeigu, kas jei“ – nieko verti. Dievas sukūrė šį berniuką ar šią mergaitę ir įkvėpė į juos nemirtingą sielą. Ir būtent tai  lemia kiekvienos asmenybės vertę ir orumą. Svarbu ne tai, ką galėjo ar negalėjo pasiekti, bet kas jis yra ir kas yra jo Kūrėjas. Sąmoningai atimti nekalto kūdikio gyvybę – nusikaltimas. Ir  visai nesvarbu, ar tas jau paaugęs vaikas parašys simfoniją ar neparašys.

Vytautė Jogailaitė