sniegopilys.lt
Genialumą lemia visai ne superintelektas, o kūrybiškumas – gebėjimas pritaikyti vaizduotę, sprendžiant bet kokią problemą, rašo „Science News“.
Domėjimasis
Vienas jų – Benjaminas Franklinas. Praktiškai neturėdamas išsilavinimo ir savamokslis tapo svarbiausiu Amerikos išradėju, diplomatu, mokslininku, rašytoju ir politiku. Jis įrodė, kad žaibas yra elektrinio pobūdžio, ir išrado būdą, kaip jį pažaboti. Jis išmatavo vandenyno srovių temperatūrą ir tapo pirmuoju, tiksliai nustačiusiu Golfo srovę.
Panašiai susiklostė ir Alberto Einšteino likimas. Būdamas vaikas, jis pradėjo kalbėti vėlai. O dėl maištaujančio požiūrio į tuometinę švietimo sistemą jis visai nesutarė su mokytojais.
Tačiau jis suabejojo ir apmąstė visas gautas žinias, apie kurias gerai parengti klasikinio išsilavinimo šalininkai niekada nebūtų pagalvoję.
O lėtas kalbos įgūdžių vystymasis vaikystėje suteikė jam galimybę su susidomėjimu stebėti kasdienius reiškinius, kuriuos kiti laiko savaime suprantamu dalyku. Vėliau Einšteinas apvertė mūsų supratimą apie visatą aukštyn kojomis, plėtodamas reliatyvumo teoriją ir kvantinę teoriją. Norėdamas tai padaryti, jis suabejojo pagrindine Izaoko Niutono aprašyta idėja: laikas juda nuosekliai, sekundė po sekundės, o jo eiga nepriklauso nuo stebėtojo.
Arba pagalvokite apie Steve‘ą Jobsą. Jis, kaip ir Einšteinas (kuris grojo smuiku), tikėjo grožio svarba. Jis manė, kad menai, tikslieji mokslai ir humanitariniai mokslai turi būti tarpusavyje susiję. Žinoma, kad metęs mokyklą Jobsas užsirašė į kaligrafijos ir šokių pamokas, o vėliau išvyko į Indiją ieškoti dvasinio nušvitimo.
Smalsumas
Tačiau bene iškiliausiu genijumi galima laikyti Leonardo da Vinci. Jis mąstė ir kaip menininkas, ir kaip mokslininkas, kurio dėka sugebėjo vizualizuoti teorines koncepcijas. Jo paties žodžiais tariant, jis buvo patirties ir eksperimento pasekėjas. Labiausiai įkvepiantis jo bruožas buvo smalsumas.
Tūkstančiai puslapių dienoraščių, likusių po jo, pilni jį dominančių klausimų. Pavyzdžiui, jis norėjo sužinoti, kodėl žmonės žiovauja, kaip sukurti kvadratą, kurio plotas lygus apskritimui, dėl ko užsidaro aortos vožtuvas, kaip žmogaus akis suvokia šviesą ir kuo ji gali būti naudinga piešiant. Jis nusprendė ištirti karvės placentą, krokodilų nasrus, žmogaus veido raumenis ir mėnulio šviesą.
Da Vinci norėjo žinoti viską, ką galima žinoti apie viską, kas yra, įskaitant kosmosą ir mūsų vietą jame.
Jo smalsumas dažnai buvo nukreiptas į dalykus, apie kuriuos paprasti žmonės galvoja tik vaikystėje. Pavyzdžiui, kodėl dangus yra mėlynas.
Kai kuriuos žmones galima laikyti genijais tam tikroje srityje, pavyzdžiui, Leonhardą Eulerį matematikoje, Mocartą muzikoje. O Da Vinco talentai ir pomėgiai apėmė daugybę disciplinų. Jis nulupo lavonų veido odą, tyrinėdamas raumenų struktūrą, o paskui nutapė garsiausią pasaulyje šypseną. Jis apžiūrėjo žmonių kaukoles, eskizavo kaulus ir dantis, kad autentiškai pavaizduotų šv.Jeronimo kančias.
Da Vinci buvo genijus, bet ne tik todėl, kad buvo protingas. Dar svarbiau, kad jis buvo universalaus proto įsikūnijimas. Žmogus, kurio smalsumas apėmė viską, kas jį supa.
