sniegopilys.lt
Maždaug nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų Danija yra viena iš labiausiai klestinčių šalių pasaulyje, turinti nuostabią gamtą ir kone aukščiausią pragyvenimo lygį visose srityse. Ir sunku patikėti, kad būtent ten gimė viena žiauriausių XX amžiaus moterų nusikaltėlių, kuri nežmoniškai elgėsi su jai patikėtais kūdikiais.
Į nusikalstamumo kelią ji žengė būdama 10 metų
Dagmar Overbye gimė 1887 metais ūkininkų šeimoje. Tačiau šeima gyveno gana skurdžiai, todėl mergaitės vaikystė prabėgo įtemptoje atmosferoje – tėvai dažnai ginčydavosi dėl pinigų, o ji pati buvo priversta dirbti nuo mažumės, kas jai niekada nepatiko. Tuo pat metu Dagmar visada norėjo sau tik geriausio. Į nusikalstamumo kelią ji žengė būdama 10 metų – pradėjo vogti visur, kur tik galėjo: parduotuvėse, turguose, net iš draugų.
Mergaitė nelankė mokyklos, o visą savo laisvalaikį praleido gatvėje, būtent vogdama ir „tobulindama“ savo įgūdžius. Tačiau ji dar buvo vaikas ir, žinoma, vieną dieną buvo pagauta nusikaltimo vietoje. Tuo metu Dagmar buvo 12 metų, todėl ji buvo išsiųsta į vaikų pataisos įstaigą, kur ir išmoko rašyti bei skaityti.
Po 3 metų, tai yra, kai paauglei suėjo 15 metų, ji buvo paleista ir grąžinta tėvams. Be to, ji paprašė jų padėti susirasti darbą. Tėvai lengviau atsikvėpė ir džiaugėsi, nes manė, kad dukra pasitaisė ir pasirinko teisingą kelią. Padėdavo atlikti ūkio ir buities darbus namuose.
Tačiau 1909-aisiais Dagmar buvo sučiupta su draugais dėl labai didelės vagystės, o tada paaiškėjo ir kiti jaunos moters panašūs pastarųjų kelerių metų įvykdyti nusikaltimai. Tai yra, darbas jai buvo tik savotiška priedanga. Taigi, Dagmar vėl buvo teisiama, tačiau šį kartą dėl savo amžiaus jau buvo uždaryta į įprastą kalėjimą.
Išėjusi į laisvę Dagmar Overbye vienoje įstaigoje įsidarbino indų plovėja. Tačiau laisvalaikiu turėjo daug ryšių su įvairiais vyrais, kol pastojo. Užbėgant įvykiams už akių, galima pasakyti, kad moteris buvo ne vieną kartą susituokusi ir pagimdė penkis vaikus, tačiau išgyveno tik 2. Bet kas nutiko likusiems, yra didelė paslaptis. Nors … jos gyvenimas sukelia tam tikrų minčių šiuo klausimu…
1914 metais Dagmar Overbye persikėlė į Kopenhagą, Danijos sostinę – savotišką didžiulių galimybių miestą moteriai iš provincijos. Būtent ten ji sugalvojo savo planą, nuo kurio šaltkrėtis atsiranda ant odos.
1916 metais Dagmar įdėjo skelbimą į laikraštį, kuriame parašė, kad ji yra patyrusi auklė ir yra pasirengusi prižiūrėti naujagimius, jei staiga tėvai dėl kokių nors priežasčių negali ar nenori to daryti. Iš pradžių į skelbimą niekas neatsiliepė, bet paskui prasidėjo…
Pati pirmoji tariamos auklės Dagmar Overbye „klientė“ buvo jauna moteris, ne santuokoje pagimdžiusi vaiką. Ką tuomet jaunai moteriai reiškė susilaukti nesantuokinio vaiko? Tai reiškia paniekinti save ir niekada neturėti trokštamo vyro. Ši moteris Dagmar atidavė savo vaiką, taip pat ir nemažai pinigų jo išlaikymui. Moterys susitarė, kad Dagmar užaugins berniuką, apskritai padarys iš jo vyrą. Po to mama ramia širdimi išvyko ir nebegrįžo – taip atsikračiusi nepageidaujamo vaiko, tikėjosi sėkmingai susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Na, Dagmar, žinoma, tiek metų nesiruošė nieko auginti. Tą patį vakarą ji nugalabijo kūdikį ir kurį laiką gyveno iš gautų pinigų. O kai baigėsi pinigai, ji vėl padavė skelbimą, ir vėl viskas pasikartojo. Planas buvo labai sėkmingas norinčioms atsikratyti nepageidaujamo vaiko.
Todėl į Dagmar kreipėsi tos moterys, kurios susilaukė vaiko ne santuokoje, taip pat tos, kurios pagimdė vyrui esant kokioje nors ekspedicijoje ar karo tarnyboje. Ir šios moterys buvo pasirengusios viskam, kad tik niekas nesužinotų apie jų gėdą. Buvo pasirengusios žudikei mokėti bet kokius pinigus, kad tik ji paimtų jų vaikus. O ji po to paprasčiausiai jų atsikratydavo įvairiais baisiais būdais.
Siekdamos išvengti gėdos, atidavė „auklei“ visam laikui savo vaikus
Reikia pasakyti, kad Dagmar Overbye turėjo labai gerą įtikinimo dovaną. Kai pas ją ateidavo moterys su nesantuokiniais naujagimiais, „auklė“ ryškiomis spalvomis nupiešdavo vaikų ateitį ir palikdavo motinoms nuostabaus, malonaus ir mielo žmogaus įspūdį. Ji kalbėjo apie tai, kad visi vaikai gaus tinkamą išsilavinimą, o paskui per draugus padės jiems įsidarbinti „šiltose“ vietose. Moterys tuo patikėjo, nes norėjo tikėti.
Tačiau vieną dieną siaubingiems Dagmar darbeliams atėjo galas. Kartą vietovėje, kurioje ji gyveno, įvyko didelė vagystė. Natūralu, kad policininkai iš karto prisiminė Dagmar Overbye, kuri praeityje jau ne kartą buvo įkliuvusi dėl šio nusikaltimo. Todėl moteris ir vėl buvo nuteista 2 metams. Bet, deja, kratos metu jos namuose policija nieko įtartino neaptiko, todėl apie tikruosius šios moters reikalus tuomet taip ir nesužinojo.
1920 metais Dagmar vos išėjusi į laisvę vėl ėmėsi ankstesnės veiklos – moterys vėl ėjo pas ją, siekdamos išvengti gėdos, vėl sumokėjo „auklei“ didelius pinigus, o ji darė savo nešvarius darbus.
Bet, žinoma, toks darbas negalėjo tęstis amžinai. Overbye nepaprastai pasisekė, kad nė viena iš savo kūdikius atidavusių moterų nebesidomėjo savo vaikų likimu. Bet viena vis dėlto pasidomėjo… Labai jauna netekėjusi mergina padavė Dagmar savo naujagimį berniuką, sumokėjo pinigus ir išėjo. Tačiau jos širdis nebuvo rami…
Mergina nusprendė, kad geriau tegul žmonės ją pasmerks, bet jos sūnus bus šalia. Todėl kitą dieną mergina vėl atėjo į Overbye ir pareikalavo grąžinti vaiką. Žinoma, „auklė“ to visiškai nesitikėjo. Ji pradėjo šnekėti kažkokias nesąmones, ir tai merginai sukėlė rimtų įtarimų. Jauna mama iš karto kreipėsi į policiją ir viską papasakojo. Pareigūnai atvyko į Dagmar Overbye namus, atliko kratą ir aptiko užkastų kūdikių kaulelius. Nusikaltėlė buvo nedelsiant suimta. Ji nespėjo nuslėpti kito nusikaltimo pėdsakų.
Tyrimas truko ilgai. Tikslaus aukų skaičiaus dėl suprantamų priežasčių nustatyti nepavyko, nes slapta gimusių vaikų niekas neregistravo. Dažnai apie juos niekas nežinojo, išskyrus motinas ir akušeres. Pati Overbye sakė, kad jai nerūpi, kiek vaikų buvo, nes ji niekada jų neskaičiavo. Anot jos, jų galėjo būti gerokai daugiau nei 20, tačiau policija mano, kad jų buvo mažiausiai 30. Tačiau tai įrodyti buvo neįmanoma. Na, čia iš karto kyla mintys, o kur dingo pačios Dagmar vaikai? Bet tai taip pat nepavyko sužinoti.
Pasakojama, kad Dagmar Overbye niekada neatgailavo, elgėsi iššaukiančiai, o paskui visiškai ėmė apsimetinėti beprote – tai buvo tikras velnias moters pavidalu.
Neaišku, kaip, bet žudikė išvengė mirties bausmės ir buvo tiesiog nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tačiau paskutinius dvejus savo gyvenimo metus praleido beprotnamyje. Moteris mirė 1929 metais, sulaukusi 42-ejų.
Apskritai ši byla sukėlė didžiulį rezonansą Danijoje. Tai buvo tarsi griaustinis vidury giedro dangaus. Vyriausybė priėmė įstatymą, pagal kurį bet kurį vaiką, net gimusį ne santuokoje, privalėjo registruoti. O jei tėvai (na ar vienas iš tėvų) tai nuslėpė, jis turėjo atsakyti pagal įstatymą.
Nesantuokiniams vaikams (ir tiems, kuriuos paliko tėvai) buvo sukurtos specialios įstaigos, kuriose vaikai buvo auginami jau prižiūrimi valstybės. Ši byla dar kartą išjudino visuomenę, sukėlė plačias diskusijas santuokos saitų šventumo, dorovės, moralės ir kitais panašiais klausimais.
Žinoma, žudikė nusipelnė griežčiausios bausmės, bet ar tos mamos, kurios atidavė jai savo naujagimius nėra nusikaltėlės? Tačiau niekas jų nenubaudė.
En.wikipedia.org nuotraukos
