sniegopilys.lt
Prietarai – tai bruožas, būdingas didžiajai daugumai žmonijos. Dėl jų įvyksta daug baisių dalykų. Paimkite inkviziciją kaip pavyzdį. Atrodytų, kad šie tamsūs laikai jau seniai už nugaros, bet, deja, ne. Prieš kiek laiko įvykęs incidentas yra dar vienas to patvirtinimas, rašo citypeopleonline.com.
Negalėjo sugalvoti nieko geresnio, kaip palikti vaiką gatvėje
Blogiausia, kad ši istorija nėra vienintelė ir plačiai išgarsėjo atsitiktinai. Šeimos kai kuriose Afrikos žemyno vietose dėl tam tikrų priežasčių mažus vaikus kartais painioja su burtininkais arba mano, kad jie yra prakeikti. Dėl šios priežasties jie tiesiog išspiria juos iš namų.
Taigi, berniuką, vardu Hope, iš Nigerijos, jo motina ir tėvas išmetė į gatvę, nes galvojo, kad jis – tai neseniai jų kaime mirusio burtininko reinkarnacija. Todėl jie negalėjo sugalvoti nieko geresnio, kaip palikti vaiką gatvėje, likimo valiai, kad jis „neatneštų jiems problemų“.
Berniukui labai pasisekė, kad humanitarinės misijos atstovė Anja Ringgren Lovén jį pamatė visai atsitiktinai, kai atvyko į šią gyvenvietę pabendrauti su vietiniais. Mažas vaikas atrodė labai išsekęs ir tarsi atsidūrė ant gyvybės ir mirties slenksčio.
Moteris negalėjo praeiti ir jį paėmė. Kaip tik dėl šio vaiko ir panašių į jį, Anja vėliau atidarys įstaigą, kurios tikslas bus saugoti ir globoti likimo gailestingumui paliktus vaikus, supainiotus su „burtininkais“, „raganomis“ ar prakeikimo nešėjais.
„ Berniukui tebuvo 2 metai, kai jis buvo paliktas gatvėje. Ir tai nėra pavienis atvejis. Ko gero, oficiali statistika nesako visos tiesos, manau, kad raganavimu apkaltintų vaikų yra kur kas daugiau. Juk dažniausiai sužinome tik apie išgyvenusias aukas, – sakė Anja Ringgren Loven.
Kai berniuką Hope‘ą išgelbėjo nuo bado, jis kurį laiką praleido ligoninėje. Berniukui prireikė kraujo perpylimo kiekvieną dieną ir kelias savaites, nes jis turėjo per mažai raudonųjų kraujo kūnelių.
Dabar jis yra gana laimingas ir gyvena visavertį gyvenimą
Tada jis atsidūrė Loveno centre ir netrukus buvo rasta šeima, kuri sutiko įsivaikinti berniuką. Visas Hope‘o sveikatos atstatymo procesas buvo lėtas ir truko keletą metų.
Beje, vardą jis gavo ne iš biologinių tėvų, o iš įtėvių, kurie norėjo, kad berniuko vardas būtų siejamas su kažkuo gera. (Hope – liet. „Viltis“).
Hope‘as sunkiai mokėsi kalbėti ir sunkiai bendravo su kitais vaikais. Tačiau su meile, kurią jam suteikė įtėviai, jis sugebėjo judėti į priekį ir po 4 metų pradėjo lankyti mokyklą. Nepaisant to, kad berniukas turėjo sveikatos problemų, dabar jis yra gana laimingas ir gyvena visavertį gyvenimą.
Manau, kad daugelis iš jūsų turi klausimų šalies valdžiai: kaip jie tai leido? Dabartiniai Afrikos šalių teisės aktai tokią praktiką kategoriškai draudžia, tačiau tai niekam netrukdo, ypač kalbant apie atokius kaimus.
Ten iki šiol vaikai tiesiog paliekami gatvėje, jei įtaria, kad jie tapo piktųjų burtininkų reinkarnacija. Problema opiausia Nigerijoje, kur kasmet užregistruojama dešimtys tokių atvejų.
Tikėjimas burtininkais Afrikos šalyse liečia ne tik vaikus, kuriuos jie laiko „atgimstančiais nekromantais“, bet ir kitokio amžiaus žmones.
Pavyzdžiui, 2009 metais Gambijoje buvo suimta grupė žmonių, kurie gyventojams siūlė psichotropinį gėrimą, kuris esą išlaisvino juos nuo piktųjų dvasių.
„Twitter“, „Facebook“ nuotraukos
