sniegopilys.lt
Sunku sutikti žmogų, kuris nežino, kas yra saldu ir juo labiau nėra jo ragavęs. Kokį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka cukrus ir kodėl žmonės tampa priklausomi nuo jo? Kodėl žmogus pasiruošęs pasiduoti „saldžiajai nelaisvei“ – pasakoja psichologė, psichoterapeutė ir neuropsichologė Valentina Biriukova.
Vaiko nereikia mokyti pamėgti saldumynus
Kodėl žmonės taip mėgsta saldumynų skonį? Atsakymas slypi evoliuciniame žmogaus išgyvenimo mechanizme. Anot neuropsichologės, domėjimasis saldumynais mums yra genetiškai įgimtas pagal tam tikrus instinktyvius refleksinius modelius. Todėl vaiko nereikia mokyti pamėgti saldumynus. Jis jau tam būna pasiruošęs, nes gauna iš mamos pieno. Mat gliukozė piene turi strateginę vertę: psichologinę (pririšimo ryšiai, mažina nerimą ir stresą), hormoninę (oksitocinas, cholecistokininas, prolaktinas) ir biocheminę (anesteziją, skausmą malšinantį, skausmą malšinantį vaistą). Taip pat pieno skonis keičiasi priklausomai nuo mamos mitybos, todėl vaikas susipažįsta su kitų skonių maistu, kuris vėliau paruošia jį savarankiškam maitinimui.
Cukraus pėdsakai saldumynų evoliucijoje gali turėti keletą priežasčių: ankstyvas atsiskyrimas nuo motinos arba jos netektis. Dėl to kompensacijos ieškojimas kaip skonio išbandymas viskam, sustojus ties saldumu, nes aštrumas ar kartumas instinktyviai kelia pavojų.
Kadangi natūraliame mechanizme viskas vyksta cikliškai, praeina ir vaikystė. Paprastai augančiam vaikui cukraus, kaip maisto ir įmanomo darbo, poreikis baigiasi kaulų augimo ciklu ir hormoniniais pokyčiais. Jei suaugusiam žmogui poreikis ar priklausomybė neprarandama, tuomet susiduriama su biocheminėmis, hormoninėmis ir psichologinėmis priežastimis.
Biocheminė priežastis – pagrindinis mitybos (išgyvenimo) poreikis yra kalorijos. Nesvarbu, ką valgote, svarbiausia, kad tilptumėte į savo mitybos poreikius. Stiprų alkio jausmą išgyvenantis žmogus iš tikrųjų siekia sotumo, o dažniausiai tai būna tiesiog riebus, o gal ir nesaldus maistas. Štai kodėl dietologai priešinasi užkandžiavimui, kuris sukelia insulino šuolius (netikrą sotumą, sukeliantį persivalgymą).
Cukrus yra paprasti angliavandeniai, kurie greitai numalšina alkio jausmą ir lengvai kaupiasi kaip riebalų atsargos. Šios saldumynų savybės padėjo senovės žmonėms išgyventi. Cukrus suteikė emocinio pakilimo jausmą, pagerino pasirengimą pavojui ir šalčiui. Papildomas svoris išgelbėjo nuo hipotermijos ir suteikė energijos atsargų.
„Natūralūs spąstai yra tai, kad smegenys bijo mirti iš bado ir siekia kuo greičiau patenkinti šį poreikį greitais angliavandeniais. Kai tik suvalgysite porciją sudėtinių angliavandenių, skaidulų ir baltymų, nebenorėsite saldumynų“, – teigė neuropsichologė Valentina Biriukova.
Hormoninės priežastys, kai saldumynų mėgėjai turi genetinį ir rasinį polinkį. Priežastis slypi TAS1R3 gene, kuris yra atsakingas už cukraus kiekį, kurį žmogus laiko priimtinu sau. Europiečiai labiausiai linkę į saldumynus, o azijiečiai ir afrikiečiai yra mažiau jautrūs saldžiajai nelaisvei.
Poreikis pasaldinti gyvenimą kyla iš santykių su tėvais
Saldumynų suvokimo ir poreikio skirtumas kyla iš teritorinės zonos ir jos galimybių. Taigi, pavyzdžiui, šiaurinėse platumose saldaus skonio maisto praktiškai nebuvo, priešingai nei karštose šalyse, kur visur augo saldūs vaisiai.
Psichologinės priežastys: pažeidus kontaktą su savimi žmogus negali atpažinti tikro noro gyventi „saldų“ gyvenimą. Poreikis pasaldinti gyvenimą kyla iš santykių su tėvais. Dažnai būtent dėl emocinės tėvų nemeilės ar žiaurumo vaikas kompensacijos siekia saldumynais. Suveikia hormoninės ir biocheminės reakcijos į cukrų, žmogus tampa šiek tiek ramesnis. Tačiau cukraus veikimas yra trumpas, o dopingo poreikis didėja, todėl atsiranda priklausomybė.
Iš tikrųjų cukrus tik numalšina tikruosius norus ir poreikius, užmaskuodamas neveiklumą ir vangumą.
Kaip matote, cukrus ir nepagydoma priklausomybė yra skirtingos sąvokos. Iš tikrųjų cukrus yra gana koreguojamas ir modifikuojamas, nes yra skonio sąnaudų ir priklausomybių produktas. Tai reiškia, kad kiekvienas gali susikurti savo sveikos mitybos formulę.
„Tačiau cukrų neįtraukus į racioną šviežių/atšildytų/fermentuotų uogų ar vaisių pavidalu – didelė sveiko žmogaus klaida. Juk cukraus demonizavimas jau yra psichologinį nukrypimas“, – teigė neuropsichologė.
Anot jos, požiūris į saldumynus turėtų išlikti meno fazėje: arba tiesiog grožėtis, arba išmintingai pasiduoti pagundai, pirmenybę teikiant tik kokybiškiems gaminiams.
Tačiau jei cukrus yra vienintelis dalykas, dėl kurio jaučiatės gerai, tuomet pats laikas permąstyti ne tik mitybą, bet ir tai, iš ko susideda jūsų gyvenimas. Juk jokie saldainiai neišspręs intymumo, seksualinio pasitenkinimo, emocinės brandos ir apskritai sveikatos stygiaus.
