Ką gali užmušti nikotino lašas? (vaido įrašas)

1665 metų gegužės 3 dieną buvo atliktas pirmasis žinomas eksperimentas su gyvūno nužudymu nikotino lašeliu. Tik tai buvo ne arklys, o katė.

Europa dar nepažino tabako, kai indai pastebėjo, kad pypkes valyti nesaugu. Vamzdelyje kaupiasi vadinamosios „tabako sultys“ – dervingas kondensatas, kuriame gausu nikotino. Jei į ją pateks valymo adata, atsitiktinis šios adatos dūris gali būti  ir mirtinas, rašo researchgate.net.

Tabako lapuose yra nervus paralyžiuojančios medžiagos

1665 metais Toskanos kunigaikščio dvaro gydytojai Florencijoje distiliuodami tabako lapus gaudavo „tabako aliejaus“. Šis skystis dar nėra grynas nikotinas, tačiau jis yra pagrindinis jame esanti nuodinga medžiaga. Italai išsiuntė savo gaminį žymiausiems Europos mokslininkams, kad šie įvertintų nuodingą injekciją.

Londone panašūs eksperimentai buvo rodomi visiems skirtose viešose paskaitose. Demonstracijos dalyvis, teismo gydytojas Danielis Coxas, nusprendė nesušvirkšti eksperimentiniam gyvūnui, o užlašinti ant jo liežuvio tabako aliejaus. Objektu pasirinkta sveika, gerai maitinama katė. Mirtis ištiko beveik akimirksniu nuo vieno nuodų lašo. Gyvūnėliui nedelsiant buvo atliktas skrodimas ir stebėję tai pamatė, kad katės vidaus  organai pažeisti nikotino, ypač širdis. Masyvesnis šuo, kuriam buvo taip pat užlašintas lašelis „Florentino aliejaus“, išgyveno, tačiau jis vėmė ir kurį laiką negalėjo pajudėti. Tapo aišku, kad tabako lapuose yra nervus paralyžiuojančios medžiagos.

Tačiau salėje  sėdėję rūkaliai negalvojo atsisakyti savo įpročio. Jie uždavė gana moksliškus klausimus: ar nuodai suyra lapams degant? Kokia yra mirtina dozė žmogui? Kiek pypkių  surūkius per dieną prasideda rizika – gal tabakas mažomis dozėmis nekenkia sveikatai?

Atsakymas į pirmąjį klausimą tapo įmanomas tik po to, kai 1809 m. buvo gautas chemiškai grynas nikotinas. Deja, paaiškėjo, kad degant tabako lapui nuodingas alkaloidas nevisiškai suyra ir kartu su dūmais patenka į rūkančiųjų plaučius.

Mirtina nikotino dozė pradėta nustatyti atliekant eksperimentus su gyvūnais: katei ir triušiui užteko vieno lašo, šuniui – dviejų, arkliui – aštuonių. Sunkumai kilo su ožkomis: tos, kurios visą gyvenimą reguliariai  maitindavosi tabako lapais, atlaikė ir 4 lašus. Tai yra jos prisitaikė prie nuodų. Pagal analogiją, rūkančiųjų dozė, apsinuodijus nikotinu, yra daug didesnė nei nerūkančiojo.

Šių eksperimentų aprašymas 1850 metais patraukė belgų grafo Bokarme‘o akį. Jis buvo vedęs gražią vaistininko Funios dukrą. Bet  žentas kraitį gana greitai iššvaistė. Tada uošvis mirė. Po vedybinių kivirčų Bokarme‘as išvyko daugybei dienų medžioti. Antroji Funios dvaro pusė buvo palikta grafienės 30 metų broliui, luošiui Gustavui, kuris galėjo vaikščioti tik su ramentais. Grafas  tikėjosi, kad jis ilgai neištvers. O Gustavas, priešingai, paskelbė apie sužadėtuves. Ir tada pilyje pradėjo virti darbai.

Bokarme‘as netikru vardu išvyko į Gentą pasikonsultuoti su chemijos profesoriumi. Jis melavo, kad Pietų Amerikoje jo giminaičiai turėjo asjendą – didelio ploto nuosavos žemės sklypą, kurį užpuolė nuožmūs indėnai, iš pasalų paleisdami tabaku užnuodytas strėles. O dabar jam žūtbūt reikia ištirti nikotino savybes. Profesorius paaiškino, kaip gauti šią medžiagą.

Per dešimt dienų Bocarme‘as prisirinko kalną tabako lapų ir paruošė stiklinę gryno nikotino. Po sėkmingų nuodų bandymų su katėmis ir antimis Gustavas buvo pakviestas apsilankyti. Jo sesuo nuviliojo jį nuo stalo į tuščią židinio kambarį, kur Bokarme‘as nuvertė luošį iš kojų. Bet Gustavas,  net ir nukritęs ant nugaros, galėjo atsimušti, nes mojavo abiem rankomis ir abiem kojomis. Be to, buvo ginkluotas ramentu. Pusė nikotino išsiliejo ant šio ramento ir ant grindų, kol galiausiai grafas ir jo žmona (Gustavo sesuo) užlaužė giminaičio rankas ir į burną įpylė šarminių nuodų.

Belgų chemikui Jeanui Serve‘ui pavyko atskleisti grafo Bokarme’o kėslus ir, ruošdamas savo teismą, atvėrė naują erą kriminalistikos moksle, sukurdamas augalų alkaloidų aptikimo jais apsinuodijusių žmonių organizme metodą.

Anksčiau ar vėliau kažkas nukentės – atmintis, plaučiai ar inkstai

Nedorėliui nepavyko paslėpti veido nubrozdinimų ir velionio burnos nudegimų. Buvo įtariama žmogžudystė. Manoma, kad apnuodijus sieros rūgštimi. Tyrėjo prašymu Gustave‘o Funy vidaus organus ištyrė chemikas Jeanas Serve‘as. Versija su rūgštimi iškart dingo, o kai chemikas pabandė ant liežuvio nužudytojo skrandžio turinio ekstraktą – tokie tada buvo analitinės chemijos metodai – pajuto tabako skonį. Tada jis viską suprato, išskyrė nikotiną iš vidaus organų ir ant grindų prie židinio rado nuodų pėdsakų. Žandarai sode iškasė eksperimentinių gyvūnų palaidojimo vietas ir pilyje rado laboratorinių stiklinių indų slėptuvę. Grafas Bokarme‘as neišvengė  giljotinos. Tačiau, jo gražuolė žmona egzekucijos išvengė, nes žiuri nenorėjo nukirsti moteriai galvos.

Taigi, nepastebimai apnuodyti žmogaus nikotinu tapo neįmanoma. Bet ar Bocarme‘as nepersistengė? Jis sunaudojo beveik pusę puodelio nuodų, nors buvo manoma, kad užtenka vieno lašo.

Po kiek laiko jaunas Paryžiaus gydytojas Gustave‘as Lebonas nusprendė eksperimentuoti su savimi. Viskas, ką jis patyrė laižydamas nikotino lašą nuo stiklinės, buvo nepakeliamas tabako skonis burnoje ir laikinai padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis.

Taigi klausimas dėl mirtino nikotino lašo buvo uždarytas. Tačiau rūkaliai vis tiek norėjo žinoti, kiek cigarečių per dieną gali sau leisti, kad išvengtų pasekmių sveikatai. Le Bonas, stebėdamas keletą pacientų, suprato, kad anksčiau ar vėliau kažkas nukentės – atmintis, plaučiai ar inkstai.

Paaiškėjo, kad tarp žmonių  negalima išvesti lygybės ženklo. Vienas gali surūkyti 20 cigarečių per dieną be matomų pažeidimų iki senatvės, o kitas gali surūkyti daugiausiai tris. Tereikia ištirti rūkančiųjų masę ir apskaičiuoti statistinę tikimybę. Kuo daugiau Le Bonas gilinosi į statistiką, tuo labiau jis nutolo nuo siauros rūkymo problemos. Jo darbo rezultatas – knyga „Minios psichologija“, kuri buvo išleista 1895 metais. Jei pasaulyje yra knygų, kurios pakeitė pasaulį, tai ši knyga viena iš jų.

Le Bonas atrado kolektyvinę nesąmonę. Fizinė ir intelektinė žmonių nelygybė slegia daugelį, tačiau būna momentas, kai skirtumo praktiškai nejaučiame: jei atsiduriame minioje. Izoliuotas individas gali susivaldyti ir slopinti savo refleksus, o minia kuria nebaudžiamumo iliuziją. „Štai kodėl kvailiai, neišmanėliai ir pavydūs žmonės taip mėgsta žalingus įpročius – ten jie laisvi nuo savo menkavertiškumo ir bejėgiškumo jausmo. Pasikeičia idėjos ir jausmai: šykštuolis minioje tampa ekstravagantišku, skeptikas – tikinčiu, sąžiningas – nusikaltėliu, o bailys – didvyriu“, – rašoma knygoje.

“YouTube” vaizdo įrašas