sniegopilys.lt
Mama, tėtis ir vaikas – laiminga šeima? Deja, kartais šios trijulės harmoningi santykiai nutrūksta dėl vieno ar abiejų tėvų, kurie yra atitolę nuo vaiko, elgesio. Taigi, kas yra tėvų susvetimėjimo sindromas, ką jis gali sukelti ir kokios pasekmės laukia vaikų?
Dauguma šeimos elgesio modelių yra nustatyti vaikystėje
„Laimė yra tada, kai tave supranta, didelė laimė yra tada, kai tave myli, o tikroji laimė yra tada, kai yra abipusė meilė“, – sakė didis filosofas Konfucijus. Žinoma, būtų puiku, jei mūsų santykiai su mus supančiu pasauliu vystytųsi kaip abipusė meilė. Bet ne visiems tai pavyksta. Kartais žmogus labai nori pakeisti savo gyvenimą, tačiau vėl ir vėl atsiduria toje pačioje traumuojančioje situacijoje.
Dauguma šeimos elgesio modelių yra nustatyti vaikystėje. Tada mama ir tėtis vaikui atstoja visą pasaulį, iš kurių semiasi žinių: kaip bendrauti su kitais, kaip gauti tai, ko nori, kaip įvertinti tai, kas vyksta ir kaip susieti save su svarbiausiu savo gyvenimo žmogumi – savimi.
Šeimoje vyraujantys santykiai negali neturėti įtakos vaiko pasaulėžiūrai. Taip pat svarbu, kaip tėvai yra su juo susiję ir kaip jie bendrauja tarpusavyje.
Bet neretai būna taip: tėvas grįžta iš darbo vakare, o šeima jo netrukdo. Mama būna pasinėrusi į socialinius tinklus, o vaikai žiūri animacinius filmus.
Gamtoje jauniklis, neįtrauktas į kaimenę, tiesiog mirtų, nes jis neturi iš ko mokytis kaip išgyventi. Tas pats nutinka ir su žmogumi – emociniu lygiu jis jaučiasi atitrūkęs nuo aplinkinio pasaulio. Jei vaikas nemato, kaip jo tėvai bendrauja ir sprendžia problemas, jis neturi iš ko imti bendravimo su žmonėmis pavyzdžio. Todėl tokie vaikai pirmenybę teiks bendravimui su gamta ir naminiais gyvūnais.
Bet būna ir kitas santykių tipas, kai mama yra izoliuota, o vaikas bendrauja tik su tėvu. Tėtis tolsta nuo mamos, demonstruodamas atvirą nepagarbą jai. Toks tėvų elgesys yra vienodai pavojingas vaikams, neatsižvelgiant į jų lytį. Tai reiškia, kad ateityje mergina nesąmoningai slopins savo moteriškumą, nenorėdama tapti taikiniu, kaip mama, o berniukas kopijuos savo tėvo požiūrį ir veiksmus.
Dabar peržvelkime atvirkštinį šių santykių tipą. Tėvas yra izoliuotas, o vaikas bendrauja tik su motina. Tokioje šeimoje auganti mergina laikys save motinos pratęsimu, o tai reiškia, kad ji taip pat negalės pasiekti savo moteriškumo. Kadangi vyro svarba tokioje šeimoje buvo nuolat menkinama, suaugusi dukra negalės užmegzti visaverčių intymių santykių dėl tos pačios priežasties.
Tuo tarpu sūnus užaugs infantilus, artimai bendraudamas tik su mama.
Kai tėvai neskiria vaikui reikiamo dėmesio, jis „greitai užauga“
Bet kai tėvai bendrauja tarpusavyje, tarsi nebūtų vaiko – taip atsitinka, kai labai jauni žmonės sukuria šeimą, o mažylio auklėjimas visiškai patikimas močiutei ir seneliui. Nuo mažumės tėvų trūkumas lemia tai, kad vaikas nesąmoningai pradeda ieškoti globėjo ar mokytojo. Todėl vaiko likimas gali vystytis dviem būdais: jei jį auklėjo seneliai, vėliau jis išsirinks gerokai už save vyresnį partnerį arba visiškai atsisakys kurti šeimą. Kai tėvai neskiria vaikui reikiamo dėmesio, jis „greitai užauga“. Tarsi iš jo būtų pavogta vaikystė ir jis gali bandyti tai kompensuoti kompiuteriniais žaidimais ar azartiniais lošimais, žalingais įpročiais
Yra ir dar vienas šeimos modelis. Tarkim, tėvai konfliktuoja tarpusavyje ir nori skirtis, bet dėl vaiko lieka kartu. Be to, kiekvienas jų pakankamai bendrauja su atžala. Pasąmonėje vaikas jaučia savo kaltę ir jis galvoja: „Per mane tėvai negali jaustis laimingi. Aš dėl visko kaltas“. Bet jis taip pat gali jausti giliai užgniaužtą pyktį savo tėvų atžvilgiu. Beje, iš tokio tipo santykių išauga labai geri derybininkai, diplomatai, mokytojai ir panašiai.
Tarkim, pagrindinė santykių grandis šeimoje yra tėvas. Jis bendrauja tiek su vaiku, tiek su mama, tačiau tarp motinos ir vaiko nėra tokio artimo ryšio. Tai veda prie tėvo idealizavimo. Tokiuose šeimos santykiuose pasąmonės lygiu prasideda motinos ir dukters akistata dėl pagrindinio jų vyro dėmesio.
O tokioje šeimoje užaugęs sūnus rodys lygiai tokį patį požiūrį į visas moteris.
Bet jei jungiamoji grandis šeimoje yra mama – ji bendrauja su vaiku ir vyru, bet vaikas „prieina“ prie tėvo tik per motiną – tokioje šeimoje užaugusi mergina patirs pasąmoningą bendravimo su vyrais apribojimą. Tuo tarpu sūnus ims nekęsti savo tėvo, nes jis suvoks save kaip vienintelį vertą motinos partnerį.
Nors šie išvardinti santykių tipai neaptinkami gryniausiu pavidalu, jie reikšmingai paveikia žmogų suaugus. Vienintelė išeitis iš šios situacijos yra bendravimas ir tarpusavio santykių palaikymas šeimoje, per kurį ir reiškiamos įvairios emocijos bei jausmai.
Mes negalime pakeisti kitų žmonių, juo labiau – savo tėvų. Bet mes visada galime pakeisti savo požiūrį į juos. Kad ir kas buvo šeimoje, bet tėvai savaip mylėjo. Todėl vaikai turėtų stengtis kurti harmoningą savo šeimos įvaizdį. Tai suteiks jiems galimybę palaikyti darnius ir pasitikėjimu grįstus santykius ir su išoriniu pasauliu.
parengta pagal psychologytoday.com
