Penkios frazės, kurios gali akimirksniu sugriauti vaiko ir patėvio santykius

Ko gero reta moteris susimąsto, kad neatsargūs žodžiai gali visam laikui sugadinti jos vaiko ir naujojo vyro – patėvio santykius. Mes peržiūrėjome kai kuriuos forumus, kur skaitytojai dalijosi prisiminimais ir pasakytomis frazėmis, po kurių patėvis tapo priešu.

Žinia, tėvų ir vaikų konfliktas visada yra įtempta situacija. Ko gero situacija būna dar labiau įtempta, jei kalbėtume ne apie vaiko tėvą, bet apie jo patėvį! Tokiu atveju net ir nedideli susirėmimai ir kivirčai gali sukelti rimtą konfliktą tiek su vaiku, tiek su suaugusiaisiais.

Jūsų dėmesiui pateikiame penkias istorijas, iliustruojančias, kaip patėviui nereikia kalbėtis su vaiku. Atkreipkite dėmesį, kad mes neatsižvelgėme į atvejus, kai patėvis muša vaikus ar juos žemina – toks požiūris apskritai nepriimtinas. Bet šio situacijos gali nutikti bet kurioje šeimoje.

1. „Man neįdomu, ką tu darai, todėl padarom taip: aš „nematau“ o tu pats susitvarkyk“

„Kai ištekėjau už antrojo vyro, mano sūnui jau buvo 9 metai. Beveik suaugęs. Jis labai mėgo karatė, ir aš tikėjausi, kad naujasis tėtis ir sūnus tokiu būdu ras bendrą kalbą. Bet mums pradėjus gyventi kartu, sūnus tapo uždaras, nelinkęs sportuoti, eiti į treniruote. Ir, kaip vėliau sužinojau iš trenerio, apskritai ėmė  retai rodytis.  Nusprendžiau pasikalbėti su sūnumi: pasirodo, kad naujasis mano vyras sakė, jog karatė jo nedomino, o „ledo ritulys yra sportas!“. Vėliau rimtai pasikalbėjau ir su vyru, aptarėme bendro pomėgio paieškas, tačiau pirminis vaiko įspūdis apie patėvį buvo sugadintas “.

Psichologės komentaras:

„ Akivaizdu, kad tokia aštri (nors ir sąžininga) patėvio reakcija akimirksniu nutraukė galimą emocinį ryšį su vaiku. Tėvystė yra ne tik konfliktų neturintis sugyvenimas greta. Tai visapusiška parama, o moteris pasielgė protingai, perimdama situaciją į savo rankas: bendro pomėgio radimas yra gera išeitis iš šios situacijos.

2. „Turėtum mane vadinti tėčiu“ arba „Dabar aš esu tavo tėtis“

„Mano mylimam vyrui buvo svarbu, kad mano dukra iš pirmosios santuokos jį vadintų tėčiu. Ji jau buvo moksleivė ir palaikė gana artimus santykius su savo biologiniu tėvu – išsiskyrėme, kai jai buvo 4 metai ir aš netrukdžiau jiems bendrauti. Mano dukra pateko į gana keblią situaciją ir aš turėjau pasirinkti, kurią pusę palaikyti. Todėl pasirinkau vaiko pusę, o po kurio laiko vyras nutraukė santykius su manimi. Manau, kad tada priėmiau teisingą sprendimą, nes, akivaizdu, iš mūsų santuokos nieko gero nebūtų buvę“.

Psichologės komentaras:

Kodėl tai neteisinga ir kaip iš tikrųjų turi būti? Pirmas dalykas, kuriuo psichologai pradeda kalbėdami apie patėvio ir vaiko santykius, negalima versti  vaikus vadinti tėčiu iš esmės jiems nepažįstamą asmenį. Šiuo atveju vyras nusprendė elgtis kaip „šeimos galva“, bet mama pasielgė teisingai. Vyro noras nustatyti savo taisykles ir  stengtis  įgyvendinti jas prieš kitų valią, anksčiau ar vėliau, taptų ginčų ir sugadintų ne tik patėvio ir vaiko, bet ir motinos bei dukros santykių priežastimi.

3. „Aš imsiuosi tavo auklėjimo!“

„Kai man buvo 12 metų, patėvis  į mūsų namus atėjo netikėtai ir nelauktai: mama tiesiog pasakė, kad dabar gyvensime kartu. Supratau, kad mama jį mylėjo. Be abejo, norėjau, kad ji būtų laiminga, todėl iš pradžių ramiai klausiau jo dažnų pamokymų: netinkamai išplaudavau indus, daiktus padėdavau ne į tą vietą, per mažai laiko skirdavau mokymuisi ir taip toliau . Maždaug po metų tai pradėjo mane erzinti. Kai bandžiau su juo pasikalbėti apie tai, jis pasakė: „Mama tave apleido, todėl  aš tavęs imsiuosi!“. Tada supratau, kad gerų draugiškų santykių nebus. Taip ir atsitiko: mes vis dar negalime pakęsti vienas kito “.

Psichologės komentaras:

Kodėl tai neteisinga ir kaip turi būti?  Tai vienpusė dominavimo situacija, kuri nebuvo laiku išspręsta, ir šiuos santykius jau sunku išsaugoti. Išmokyti vaiką mokytis buitinių įgūdžių, be abejo, yra tėvų užduotis, tačiau net ir jų pačių tėvelių komentarus vaikai dažnai vertina neigiamai. O ką jau kalbėti apie patėvį? Be to, taip pat kritikuojama mama (sakoma, mama nemoka auklėti).

Pačioje pradžioje  mama ir patėvis turėjo tinkamai aptarti tokius subtilius dalykus, kaip kone jau suaugusios dukters auklėjimą. Galbūt pati mergina galėjo pasikviesti savo tėvus šiam pokalbiui ar bent jau aptarti šį klausimą su mama. Beje, remiantis tyrimais, mergaitės blogiau nei berniukai prisitaiko prie naujojo mamos sutuoktinio ir neretai būna sunkiau palaikyti gerus santykius su nauju tėčiu.

4. „Tavo tėtis yra nevykėlis“

„Pamenu, kad iš pradžių su patėviu viskas buvo gerai: jis dažnai dovanodavo dovanas, mokė plaukti ir visiems sakydavo, kad esu puikus draugas. Tai buvo malonu, ir aš maniau, kad esame draugai. Tačiau vieną dieną jis pasakė: „Tavo tėvas yra nevykėlis, todėl tavo tėvai ir išsiskyrė“. Nežinau, kodėl mama ir tėtis išsiskyrė, bet tada jaučiausi labai įskaudintas. Atrodė, tarsi pats būčiau pavadintas nevykėliu. Kalbėjausi su mama, bet ji pasakė, kad neturėčiau  dėl to imti į galvą. Bet jausmas vis tiek liko nemalonus“.

Psichologės komentaras:

Kodėl tai neteisinga ir kaip turėjo būti? Tiek mama, tiek patėvis iš karto tapo šios situacijos priežastimi. Mama su sūnumi neaptarė jo paties tėvo istorijos. Panašu, kad berniukas savo viziją apie jį kūrė iš savo spėlionių, kurios nebuvo neigiamos ar blogos. Bet patėvis sugriovė vaiko viziją, kurią jis buvo susikūręs.

Viena iš svarbių bet kuriam patėviui taisyklių: jokiu būdu  niekada nekomentuokite motinos ir  vaiko tėvo santykių. Tai yra jų pačių reikalas, net jei, pasak moters, ji buvo gera, o pirmasis vyras yra tikrai nevykėlis. Du skirtingi požiūriai turi teisę egzistuoti visur.

5. „Būdamas tavo metų, aš laimėjau olimpiadą! O tu?“

„Mano patėvis pasirodė mano gyvenime, kai man buvo 14 metų. Sunkus amžius, o dar ir šis visai ne laiku. Ką daryti? Aš tiesiog turėjau priimti mamos draugą. Ir tada viskas prasidėjo. Nepraėjo nė diena, kai jis pastebėjo, kad kažką ne taip ar blogai padariau.  Kad nesimokiau  labai gerais pažymiais, nesu sporto čempionas ir dar neturiu merginos. Dabar man atrodo, kad jis taip elgėsi dėl to, jog pavydėjo mamos man“.

Psichologės komentaras:

Kodėl tai neteisinga ir kaip  reikėjo pasielgti?  Pirmiausiai tai gali būti bet koks kitas palyginimas su savimi. Bet užuot tapęs suaugusiu draugu (kaip turėjo nutikti), vyras pradėjo varžytis su vaiku dėl moters dėmesio. Galbūt jam trūko merginos meilės, tačiau toks bendravimas su vaiku visiškai atėmė jo autoritetą posūnio akyse. Pavydas  gali pasireikšti ir priešingoje situacijoje: kai vaikas tiki, kad mama pradėjo mažai jam skirti dėmesio.

Aprašytu atveju keista, kad mama nepastebėjo šių „varžovų“. Būtent moteris turėjo susodinti visus prie derybų stalo ir pagalvoti apie vienodą dėmesio paskirstymą visiems šeimos nariams.

Šiuo atveju būtent motina yra pagrindinė šeimos vertybių nešėja, todėl jos užduotis neturėtų būti sumažinta tik stebėtojos pozicija: „Kai tarp vaiko ir mano partnerio susiklostys santykiai, tada aš ir  nuspręsiu, ar jis tinka, ar ne šeimos gyvenimui“.

Dar prieš naujam tėvui susitinkant su vaiku, tikslinga aptarti su partneriu, kaip jis mato jo bendravimą su sūnumi ar dukra: kokią dalį jis norėtų užimti auklėdamas, kaip elgsis, jei kas nors bus ne taip. Pavyzdžiui, kad suaugusieji visus savo nesutarimus spręs vieni, o ne vaiko akivaizdoje. Klaidinga būtų manyti, kad vyras geriau supranta berniuko poreikius nei mama. Juk ir berniukai yra skirtingi, berniukų vaikystė – kitokia.

Ir dar vienas svarbus dalykas: pirmas įspūdis neturi būti lemiamas patėvio ir vaiko santykiuose. Juk jei suaugęs vyras yra pasirengęs pripažinti savo klaidą, atsiprašyti – šie santykiai tikrai turi ateitį!