sniegopilys.lt
Tik geri pažymiai, metai iš metų besikeičiantys mokytojai ir nuolatinės taisyklės, nuo kurių negalima nukrypti nė žingsnio – visa tai yra JAV pradinės mokyklos bruožai. Norime pasidalinti kai kuriais savo pastebėjimais su skaitytojais, aprašydami tipišką vietinių pradinukų mokymosi dieną rašo harristigers.org.
Pasakoja apie visos mokyklos planus savaitei
8.40 val. geltoni mokykliniai autobusai vienas po kito sustoja priešais Harriso pradinės mokyklos duris, atvežę vaikus iš viso rajono. Vaikai iškart eina į sporto salę, nes kiekviena diena prasideda taip pat – nuo mokyklos susirinkimo. Visi 476 mokyklos mokiniai susėdę ant mokyklos salės grindų, išsiskirstę į klases, o mokytojai su rytine kava rankose tyliai kalbasi su kolegomis, stovi prie vaikų. Įeina mokyklos direktorius Taisonas Plumley‘is. Pasisveikinęs su visais, jis pasiūlo choru sugiedoti pirmąją Amerikos himno eilutę. Tada praneša dienos naujienas: kas šiandien bus pietums, kieno gimtadienis. Pasakoja apie visos mokyklos planus savaitei, apie laimėjusių klasių pagerbimą ir individualius mokinių pasiekimus įvairiose varžybose. Tada paeiliui kviečia į klases (klasės vadinamos mokytojų vardais, pavyzdžiui, „Mis Braun klasė“, nėra 1A, 2B, 3C) ir vaikai išsiskirsto.
Kažkuriuo momentu suskamba varpelis, bet niekas to nepastebi. Apskritai varpelis reiškia mažai ir suskamba tik du kartus, pažymėdamas dienos pradžią ir pabaigą, tačiau dažniausiai niekas juo nesivadovauja. Visur yra laikrodis, o mokytoja vaikams pasako, kada ir kur jie turi eiti.
„Kai prieš metus atvykau dirbti į Harriso pradinę mokyklą, man atrodo teisinga, kad ryte visa mokykla susiburtų, kad vaikai matytų ir mokytojus, ir vieni kitus. Be to, galime aptarti bendrus reikalus ir problemas, kartu pasveikinti vieni kitus su gimtadieniais. Tai mus vienija ir padeda man, kaip direktoriui, išlikti lyderiu“, – sakė p. Plumley‘is. Daug metų dirbęs pradinių klasių mokytoju, taip pat dirbęs su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, Tysonas Plumley‘is nusprendė tapti direktoriumi. Tam jis įgijo papildomą išsilavinimą, baigė stažuotės kursus ir dabar vadovauja minėtai mokyklai. „Pagrindinis direktoriaus uždavinys, be mokyklos saugumo, yra sukurti tokias sąlygas, kad vaikams ir mokytojams rūpėtų tik asmeniniai pasiekimai ir darbas, o visos kitos problemos turi būti sprendžiamos. Tai liečia ne tik materialines užduotis, įrangą, pastatus, bet ir klimato, draugystės ir pasitikėjimo atmosferos kūrimą. Vaikams, mokytojams ir tėvams turėtų būti malonu ateiti į mokyklą. Svarbu suprasti, kad čia jie ras palaikymo“, – teigė jis.
Mokykla turi penkias vadinamojo darželio paraleles – vadintume jį nuliu, paruošiamąją klasę ir klases nuo pirmos iki ketvirtos. Į nulinę klasę ateina vaikai, kuriems iki rugpjūčio 1 dienos suėjo penkeri.
Po susirinkimo visi seka paskui savo mokytoją į klasę. Mokykloje galioja labai daug elgesio taisyklių: rekomenduojama eiti kartu, išsirikiuojant į eilę, praleidžiant einančius link savęs. Valgykloje galioja elgesio taisyklės, pasivaikščiojant, įlipant ir išlipant iš autobuso, ir jų griežtai laikomasi. Būtent taisyklės užtikrina saugumą ir galimybę leisti vaikams sėdėti ant grindų, kilnoti ir išdėstyti stalus taip, kaip jiems patinka (jei norite, galite eiti su stalu į kampą prie durų arba prie sofos gale kambario, jei tikrai norite būti vienas). Niekas niekada nerėkia ir nebara mokinių, tačiau taisyklės, nurodančios, kaip elgtis, stebi nuo visų sienų. Tai yra švietimo dalis.
„Kažkas iš išmintingųjų pasakė: „Vaikai nemoka skaityti, o mes mokome juos skaityti, vaikai nemoka rašyti, o mes mokome juos rašyti, vaikai nemoka elgtis, o mes juos baudžiame“. Tai netiesa, vienas pagrindinių mokyklos uždavinių – išmokyti vaikus, kaip elgtis tarpusavyje ir su suaugusiaisiais. Ir išmanyti elgesio taisykles: kaip gyventi visuomenėje, kaip bendrauti su kitais žmonėmis“, – aiškino direktorius.
Bėgioti ir rėkti leidžiama tik per pertrauką gatvėje. Likusį laiką mokiniai lieka savo klasėje, tačiau yra pertrauka užkandžiams, galimybė žaisti stalo žaidimus ar tiesiog pabendrauti su draugais.
Mokslų metų pabaigoje moksleiviai jau bus gana atsipalaidavę. Tai ir mokytojų pagerbimo savaitė, kai jie sulauks dovanų ir padėkos raštų iš tėvų ir mokinių. Vaikams taip pat atostogos: nuo trečios klasės gali mėgautis „teminėmis dienomis“ – pavyzdžiui, ateiti į mokyklą su pižama ar su mėgstamo animacinio filmo veikėjo kostiumu. Apskritai, nesant mokyklinės uniformos, kartais jie pasirodo su pižama be jokių teminių dienų. Svarbiausia, kad būtų patogu.
Daugiausiai dėmesio skiria knygų skaitymui
Pravedami testai turėtų parodyti tiek asmeninius mokinio pasiekimus, tiek mokytojo ir visos mokyklos darbą. Pasiekimai tikrinami iš dviejų dalykų: matematikos ir „komunikacijos meno“ (Communication art) – anglų kalbos. Rezultatai taip pat lemia mokyklos finansavimą ir reitingą. Taigi, kiek papildomų specialistų ir paslaugų mokykla gali sau leisti kitais metais.
Testai yra vienodi visai valstybei, kaip ir mokymo programos. Žinoma, mokytojas turi tam tikrą laisvę pasirenkant metodus ir vadovus, tačiau minimumas turėtų būti toks pat. „Mūsų šalyje gana dažnai žmonės keliauja iš vienos valstijos į kitą, o naujoje mokykloje vaikui turėtų būti nesunku įsitraukti į mokymosi procesą, tad „žinių branduolys“ visiems vienodas“, – sakė p. Plumley‘is.
Pastaruosius 10-12 metų pasirodęs bendrojo unifikuoto testavimo klausimas yra dar labai diskutuotinas. Pavyzdžiui, kaip derinti gerų testų rezultatų troškimą su individualiu požiūriu į vaiką, su noru suteikti žinių? Atsakymo kol kas nerasta. „Tai yra mūsų iššūkis, ir tai labai priklauso nuo mokytojo, – sakė Keithas Schulteris, universiteto dėstytojas, prižiūrintis direktorių ir jo stažuotoją. – Mūsų pareiga yra palaikyti mokytojus ir vaikus bei sutelkti dėmesį į vaiko poreikius“.
Mokykloje mokosi 70 naujai į JAV atvykusių vaikų. Jie kalba 17 kalbų, todėl mokykloje dirba mokyklos nebaigusių asmenų specialistė M. Sheets, kurios biurą kasdien po pusvalandį aplanko naujokai. Ji nuolat dirba klasėje, kad padėtų naujiems mokiniams integruotis ir įsijausti į dabartinę programą.
Pasitaiko, kad pagalbos prireikia tiems, kuriems anglų kalba yra gimtoji. „Skaitymas yra ugdymo pradinėje mokykloje pagrindas. Jei nemoka skaityti ir dirbti su informacija, negali mokytis. Vidurinėje mokykloje vaikai turės daug dirbti patys, tam turime užauginti gerus skaitytojus“, – sakė metodininkė Kara Canning.
Jos užduotis – išmokyti mokytojus ir tėvus dirbti su vaikais kaip skaitytojais ir teikti bendrą metodinę pagalbą mokytojams. „Anksčiau JAV buvo sudaromi visiems bendri testai ir klausimai, tačiau vaikai yra skirtingi, jiems patinka skirtingos temos, skirtingos istorijos. Be to, nėra dviejų vienodo lygio mokinių. Mano užduotis – kartu su mokyklos bibliotekininke kiekvienam atrinkti knygas, tokias, kurios gali sudominti, sužadinti atgarsį. Ir įsitikinti, kad jie ugdo savo, kaip skaitytojo, kompetenciją. Šiandien mes neturime vieno tekstų rinkinio visiems. Atrenka juos mokytojas, bibliotekininkas, specialistė kaip aš, jei yra mokykloje. Kai kurie gali niekada neskaityti Šekspyro, – sako K. Canning. – Žinoma, kiekvieną dieną pamokose vyksta ir bendras skaitymas, ir diskusijos su mokytoju. Tačiau kartą per savaitę „bibliotekinėje pamokoje“ stengiamės padėti kiekvienam išsirinkti „jo knygą“. Vasarą visada vysta „skaitytojų“ vasaros stovykla, organizuojama kartu su vaikų biblioteka. Ten mokytojai dirbs savanoriškais pagrindais“.
Tačiau Canning savo darbo rezultatus vertina gana racionaliai ir objektyviai. „Negaliu sakyti, kad mes čia, Misūryje, išmokome skiepyti meilę skaitymui visiems vaikams ir konkuruoti su vaizdo žaidimais. Tai per didelis iššūkis, bet toks yra mūsų tikslas. Pagrindinė mano užduotis dirbti su moksleivių tėvais. Tyrimai parodė, kad kritiškiausias amžius skaityti yra mokantis 2–3 klasėje. Tada vaikai jau moka skaityti, todėl tėvai nustoja skaityti garsiai, vadinasi, diskusijos, pokalbiai apie knygą išnyksta, o vaikai vėliau pradeda atsilikti ugdant skaitymo kompetencijas“, – įsitikinusi metodininkė. Canning visada po ranka specialus vadovas, kuriame pateikiamos rekomendacijos, kokias knygas pasirinkti, kokio amžiaus vaikams, atsižvelgiant į jų pomėgius, ir kokio tipo klausimus bei žaidimo užduotis pasiūlyti.
Žvelgiant į ketvirtą klasę, matosi, kad kol visi mokiniai dirba savo darbus (galbūt ryte rado užduotis dėžutėse, kur mokytojas jas išdėliojo). Vienas vaikų tiesiog individualiai išlaiko savo „skaitytojo testą“, o mokytoja pažymi ne tiek skaitymo greitį, kiek atsakymų į teksto klausimus. Tada apklausos rezultatai bus išsiųsti į K. Canning biurą tolesniam darbui. Šie tyrimai atliekami kartą per mėnesį. Jei vaikui sunku dirbti su tekstu, jis eina atlikti papildomų užduočių į „Harriso skaitymo klubą“, sukurtą padėti tokiems mokiniams, kur su jais dirba atskiras mokytojas. Harriso pradinėje mokykloje jų yra net dvi.
Motyvacija mokytis – ne tik mokyklos reikalas
Mokykloje kiekvienas rytas prasideda rašymo, skaitymo ir kalbėjimo. Po dviejų valandų darbo klasė pereina prie matematikos. Vadovėlių nėra, bet kad tėvai žinotų, kas vyksta mokykloje ir galėtų padėti savo vaikui, kas savaitę į namus siunčiamas trumpas aprašymas, ką vaikai mokosi, su užduočių pavyzdžiais ir patarimais, kaip namuose įtvirtinti žinias.
Mokykla stengiasi labai artimai bendrauti su tėvais. „Supranti, kad motyvacija mokytis – ne tik mokyklos reikalas. Čia galime sukurti sąlygas, galime palaikyti, nukreipti, ieškoti požiūrių į vaikus. Tačiau būtent tėvai dažnai yra pagrindinis veiksnys, skatinantis vaikus, ypač vidurinėje ir aukštojoje mokykloje, kai mokiniai gali pasirinkti sunkumo lygį ir dalykų skaičių, – sakė direktorius.
Jo tvirtinimu, žinoma, kartais vaikai mieliau renkasi minimumą, ypač paauglystėje. Bet tėvas gali pasakyti: „Tu gyveni mano namuose – ir tu turi mokytis“. Kitaip tariant, yra „patarėjas“, kuris įvertins vaiko gebėjimus vidurinėje ir aukštojoje mokykloje.
„Mano tėvai man sakė: „Jei nesimokysi, tapsi šiukšlių surinkėju, – juokėsi J. Plumley‘is. – Nežinau, gal šiukšlių surinkėjai ne taip blogai gyvena, nebuvo galimybės patikrinti. Mokytojai negali to pasakyti vaikams, jie bus atleisti (juokiasi), o tėvai dažnai yra gana kategoriški“.
Jam pritaria ir Chrisas Halamas, atliekantis mokyklos direktoriaus stažuotę po 10 muzikos mokymo metų. „Kiekvienais metais JAV darosi vis sunkiau susirasti darbą, jei neturite tinkamo išsilavinimo. Todėl tėvai dėl geros mokyklos dažnai persikelia į kitą vietovę. Tačiau būstas čia kainuos brangiau, o tai savo ruožtu turi įtakos mokyklų kokybei, nes kuo daugiau mokesčių mokės rajono gyventojai, tuo daugiau pinigų bus skirta vietos švietimui finansuoti“, – tvirtino jis.
Laikrodžio rodyklės artėja prie vidurdienio ir darželis su pirmąja klase eina į kavinę – pietų metas. Kažkas valgo mokykloje, kažkas atsineša maistą iš namų. Dažnai tai būna bulvių traškučiai, sūrio mėsainiai, dešrainiai, pica, bet visada vaisiai ar uogos. Pietums skiriama 15 minučių, tada atsidaro didelės kavinės durys, vedančios į mokyklos kiemą, ir vaikai išbėga į žaidimų aikštelę, kur gali šokinėti per virvę, žaisti su kamuoliais ar parodyti klasės draugams, ką jis sugeba žaidimų aikštelėje.
Po pusvalandžio pasigirsta švilpukas, vaikai pasiima priešpiečių maišelius ir rikiuojasi į klases. Mokytojai priima savo mokinius tęsti ugdymo procesą. Dar laukia kūno kultūra ar muzika (jos keičiasi kas antrą dieną, jei šią savaitę bus trys kūno kultūros pamokos ir dvi muzikos, tai kitą kartą bus atvirkščiai). Ir speciali pamoka. Pavyzdžiui, kompiuterių klasė.
15.30 pamokos baigiasi ir visi eina į biblioteką, iš kurios jau išvažiuoja namo paskirstytais autobusais. Namų darbai dažniausiai pateikiami prieš savaitę – tai matematika ir vadinamasis skaitymo žurnalas. Daroma prielaida, kad vaikas turėtų skaityti kasdien bent 20 minučių (400 minučių per mėnesį). Knygos pavadinimas ir skaitymo laikas įrašomas į specialų dienoraštį, visa tai su tėvų parašu. Namų darbų pažymių nėra, tačiau kartkartėmis mokytojai rašo laiškus, prašydami pildyti skaitytojo dienoraštį ar atkreipti dėmesį į matematikos užduočių atlikimą.
Pažymiai visi teigiami. Pavyzdžiui, 1 – įsisavino pagrindinį lygį, 2 – įsisavino pagrindinį lygį, 3 – gerai įsisavino ir suprato pagrindinį lygį, 4 – gerai įsisavino pagrindinį lygį ir geba tai perteikti savais žodžiais. „Ketvertas“, pasak mokytojų, nerašomas beveik niekam ir niekada, tai „superpasiekimas“. Be šių įvertinimų, dar yra pažymių „nuostabu“, „geras darbas“ ir panašiai.
Amerikoje nėra „pradinės mokyklos mokytojo“
Tokie ženklai gali būti dedami prie 2, jei vaikas įrodė, kad jis sugebėjo padaryti daugiau nei įprastai. Yra galutiniai ketvirčio ir metų pažymiai. Kiekviename dalyke bus atskirai vertinami keli aspektai. Taigi, matematikoje trečioje klasėje bus vertinamas „daugyba“, „dalyba“, „geometrinės figūros ir formos“, „perimetro ir ploto supratimas“, balų vidurkis nerodomas. Elgesio vertinimas taip pat susideda iš 5-6 balų.
Jei mokytojui atrodo, kad mokinys demonstruoja išskirtinius gebėjimus, toks vaikas siunčiamas į testą „Dovana ir talentingas“, kurį sėkmingai atlikęs mokinys papildomai apmokomas pagal programą „Dovana ir talentingas“. Kartą per savaitę visi gabūs vaikai atvedami į tam tikrą rajono mokyklą (mūsų atveju tai tik Harriso pradinė mokykla), kur mokosi pagal specialią programą. Taip pat, jei norite, galite dainuoti mokyklos chore arba lankyti papildomus užsiėmimus kartą per savaitę matematikos būrelyje.
Pagrindinė rugpjūčio mėnesio (naujieji mokslo metai prasideda rugpjūčio 4 d. ir baigiasi gegužės 19 d.) intriga bus klausimas, ar aš mokysiuosi vienoje klasėje su savo draugais? Amerikoje nėra „pradinės mokyklos mokytojo“, čia yra „pirmos klasės mokytojas“, „antros klasės mokytojas“ ir taip toliau. Atvejis, kai vienas mokytojas veda trečią, o paskui ketvirtą klasę – reta išimtis. „Aš turėjau tokią patirtį“, – prisipažįsta direktorius Plumley‘is. — Dėsčiau dvejus metus iš eilės, buvo puiku, bet teko visiškai pasinerti į ketvirtos klasės programą. Ne visi tam pasiruošę“.
Klasės visada būna mišrios, tai yra tradicija. Tikslai – socializacija, patyčių prevencija. „Taip pat labai svarbu bent kartą susitikti su mokytoju, kuris tikrai gali jus motyvuoti, – priduria vadovas. – Dabar su siaubu galvoju, kas nutiktų, jei ketverius metus tektų mokytis pas man netinkamą mokytoją“.
Formuojant klases atsižvelgiama į daugybę skirtingų veiksnių: akademinius rezultatus, elgesį, gabių skaičių, atsiliekančių skaičių, lytį, amžių, etninę sudėtį, neseniai atvykusių į JAV skaičių ir panašiai. Klasė turėtų būti vidutinė pagal visus šiuos parametrus.
JAV švietimo sistema sukurta taip, kad su reikiamu noru ir kruopštumu (pirmiausia iš tėvų pusės) galima gauti daug, arba gali mokytis iki 16 metų (pagal įstatymą, iki 16 metų visi vaikai privalo lankyti mokyklą) ir gauti kažkokį labai elementarų minimumą.
Harristigers.org. nuotraukos
