sniegopilys.lt
– Vaikeli, norėčiau pasikalbėti su tavimi apie seksą…, – nedrąsiai kreipėsi gimdytoja.
– Gerai, mamyte, o ką tu norėtum sužinoti?..
Bet kokie draudimai ir įkalbinėjimai – bergždžias darbas
Jei turite paauglį sūnų arba dukterį, bet iki šiol su jais niekada nekalbėjote lytinių santykių temomis, teks padaryti tai dabar. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada.
Kai kurie tėvai galvoja: „O ką aš galiu jam (jai) papasakoti?! Aš ir pats (pati) mažai apie tai žinau“. Arba „Kam sukelti jam (jai) bereikalingą ir priešlaikį susidomėjimą seksu ?!“.
Iš tikrųjų dabartiniai paaugliai žino apie seksą daugiau už dažną suaugusį ankstesnės kartos žmogų ar savo tėvus.
Suprantu tėvus, jiems nepatogu aptarinėti šią temą su savo atžalomis, kurį vis dar tebelaiko vaiku. Nežino, kaip jiems pateikti tą temą, bijo, kad nepavyks parinkti tinkamų žodžių.
Mūsų (tėvų) laikais buvome auklėjami kitaip. Nei motina su dukterimi, nei tėvas su sūnumi niekada neaptarinėjo lytinio gyvenimo temų. Geriausiu atveju, sulaukus pilnametystės ir vėliau, per savo vestuves, vaikai sulaukdavo tėvų patarimų, kaip mylėti vienas kitą, būti ištikimais ir niekada nesiskirti. O sekso malonumus palikdavo savo nuožiūra, palinkėję sėkmės per pirmąją vestuvių naktį.
Amerikiečių psichologų įsitikinimu, jei tėvai nuo mažumės pasakoja savo vaikams apie seksą, jei mokykloje kvalifikuoti specialistai praveda lytinio ugdymo pamokas, tai paauglius gerokai mažiau traukia prie sekso eksperimentų. O tie, kuriuos tėvai mėgina sulaikyti kuo toliau nuo šio „nuodėmės“, turi daugiau su jais problemų.
Žinia, uždraustas vaisius visada saldesnis. Juo labiau paauglystėje. Kuo daugiau draudimų ir nežinomų dalykų, paslapčių, tuo labiau traukia paauglius juos išmėginti. Bet jei paauglys žino, kas jo laukia, jei sekso tema – lygiavertė aptarinėjimo priemonė su tėvais, tai jam nesukelia perdėto susidomėjimo.
Tose šeimose, kur tėvai moka kalbėtis su vaikais šia subtilia tema neišrausdami ir nesusipainiojant žodžiuose, paaugliai gerokai vėliau įgyja pirmą seksualinę patirtį.
Todėl, gerbiamieji, mamos ir tėčiai, įsidėmėkite visam laikui, kad draudimai ir įkalbinėjimai – bergždžias darbas.
O jei paauglys jau spėjo paragauti uždrausto vaisiaus, tai jau niekas jo nebeperkalbės. Nepaisant to, kad jis jau išmėgino ne kartą sekso malonumus, vis tiek jis dar labai daug ko nežino, ką iš tikrųjų reikia žinoti. O jei jis dar tik svajoja apie seksą, tai juo labiau jam reikia žinoti, kas jo laukia. Tegul geriau jūsų sūnus ar duktė gaus informacijos iš tėvo ar mamos, nei sarkastiškus ir nepadorius išsireiškimus su keiksmažodžių prieskoniu, iš savo bendraamžių.
„Visai prasti reikalai su dabartiniais paaugliais, – skundžiasi vieno tėvas kitam. – Anksčiau aš nežinojau, kaip atsakyti į sūnaus klausimus, o dabar nebesuprantu, ko jis klausia“.
Tėvų autoritetas susilpnėja ir tuo pačiu sustiprėja bendraamžių įtaka
Paprastai tėvai sako, kad paauglystė – labai sudėtingas amžius. Bet tuo pačiu jie skundžiasi, kad jiems patiems sunku atrasti bendrą kalbą su sūnumi ar dukterimi. Nors iš tikrųjų tas amžius sudėtingas tik pačiam paaugliui.
Vienas sunkumų tas, kad paauglio organizme vyksta audringi fiziologiniai pokyčiai, kuriems jie patys nėra pasiruošę, nieko apie juos nežino ir jie nepriklauso nuo jų valios. Dauguma paauglių net nepajunta pirmųjų savo organizmo pokyčių, nors tas periodas vadinasi lytiniu brendimu. Išvien su biologiniu persitvarkymu, tuo metu įvyksta ir reikšmingi, dažnai liūdinančius tėvus ir psichikos pokyčiai.
Маžas vaikas būna gerokai paklusnesnis savo tėvams, nei paauglys. Bet jei vaikas tampa nepaklusnus, viską daro priešingai tėvų pykčiui ir stengiasi įrodinėti savo teises: „Aš pats (pati)“, „Aš jau didelis!“, „Nenoriu ir nedarysiu!“ – vadinasi, jis įžengė į paauglystės etapą.
Po kiek laiko „nepaklusnumo akcijos“ praeina ir vaikas jau nebesikėsina menkinti tėvų autoriteto. Juk jie jam – ne tik pagrindinis teigiamų emocijų, bet ir materialinės gerovės šaltinis. Pavyzdžiui, eina kartu su tėvu į futbolo rungtynes arba nuperka, ko paprašo.
Tėvo ir mamos tarpusavio santykiai yra ir vaikui pavyzdys. Jų individualūs bruožai suprantami ir priimami kaip vyriškumo ir moteriškumo modeliai, tarpusavio santykių tarp vyro ir moters pavyzdys. Žaisdami vaikai nesąmoningai kopijuoja savo tėvus, įsisavinę elgesio normas, priimtas šeimoje.
Paskui įvyksta vaiko socializacija. Jis jau supranta esantis visuomenės dalis ar jos narys ir įsisavina visuomenėje priimtas elgesio normas. Tobulėja ir jo emocinės reakcijos, formuojasi charakteris.
Išvien su fiziniais pokyčiais, lytinio brendimo metu paaugliui tenka didžiulis emocinis krūvis. Tai atsispindi ir jo mintyse, jausmuose, elgesyje, tarpusavio santykiuose su savo bendraamžiais ir aplinkiniais, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Paauglio organizme vyksta „generalinis tvarkymasis“ visose jo gyvenimo sferose.
Paauglys peržiūri įkaltus jam į galvą tėvų pamokymus. Mėgina atsikratyti jų primesto elgesio stereotipo, pareiškia apie save kaip apie asmenybę, siekia būti savarankiškas, nepriklausomas ir įsitvirtinti. Ir tai normalu.
Nepaisant to, tėvų įtaka paaugliui laba reikšminga. Paauglys gali pasipriešinti, pasielgti savaip, pareikšdamas, kad jis pats viską gerai išmano, bet nepaisant to, jo tarpusavio santykiai su tėvais jam yra labai svarbūs.
Kitaip tariant, besiformuojančiai paauglio psichikai labai didelę įtaką daro emociniai santykiai tarp tėvų ir jų elgesys. Tai reiškia, kad tėvai turėtų auklėti savo atžalas ne tiek žodžiais, kiek savo pavyzdžiu. Jei jie sako viena, o daro visai ką kita, tai deformuoja paauglio psichiką.
Be to, pereinamajame periode akivaizdžiai susilpnėja vaiko ryšiai su tėvais. Nes didžiausią savo laisvalaikio laiką paauglys praleidžia su draugais, nekontroliuojamas tėvų. Tuo pačiu plečiasi ir jo bendravimo ratas. Dabar jis pats renkasi sau draugus, susitikinėja su kuo nori. Taip pat ir su patinkančia mergaite ar berniuku.
Tėvų autoritetas susilpnėja ir tuo pačiu sustiprėja bendraamžių įtaka. Santykiai su draugais įgauna naujos prasmės. Dabar jau bendraamžiai yra jų pavyzdys. (Sulaukus pilnametystės ir vėliau, tėvų įtaka vėl atsistato. Žinoma, jei santykiai kupini abipusio pasitikėjimo).
Nors sūnus ar dukra dar nėra sulaukęs to amžiaus, kai tėvai domisi jo (ar jos) nuomone, jiems kategoriškai nepatinka, kad vaikas staiga nustoja vykdyti jų reikalavimus ir primena savo teises (bet ne pareigas). Pavyzdžiui, sūnus (dukra) nori leisti laisvalaikį su bendraamžiais, daryti jiems įdomius dalykus, o suaugusieji vis dar mėgina siekti jų paklusnumo ir gyventi savo atžalų gyvenimą. Tuo tarpu vaikai aktyviai priešinasi (kas yra gana natūralu šiam amžiui – tai vadinamoji emancipacijos reakcija. Tai yra visiems paaugliams būdinga nepriklausomybė), o tėvams labai nepatinka. Suprantama, tada kyla konfliktas, kuris dažniausiai baigiasi tuo, kad sūnus (dukra) trenkia durimis ir išeina iš namų.
Bėda ta, kad tėvai net nesusimąsto apie didžiulius biologinius ir psichologinius pokyčius, vykstančius paauglio organizme. Problema būtų visai nesunkiai išsprendžiama, jei tėvai į tai atsižvelgtų.
„Bėda ta, kad tėvai mus pažinojo, kai buvome maži!“, – sakė vienas paauglys.
Daugelis pokyčių atsiranda dėl hormonų audros
Tuo metu bręstančiam vaikui būna labai sunku su visa tai susidoroti ir prisitaikyti prie šio priešiško suaugusiųjų pasaulio, kur jis jaučiasi vienišas (draugai, žinoma, nesiskaito), nes visi nusistatę prieš jį – ir tėvai, ir mokytojai, ir … jis pats su savimi kartais nesutaria…
Ir tai, ką tėvai kartais laiko beprasmiu užsispyrimu, iš tikrųjų yra bandymas tvirtai apginti savo nuomonę. Tada paauglys kaip įmanydamas priešinasi tėvų spaudimui, netoleruoja jų diktatūros, o mama ir tėtis mano, kad jų mylimas vaikas staiga, be jokios priežasties, tapo grubus, agresyvus, užsispyręs.
Bet toks elgesys yra visiškai įprastas brendimo laikotarpis. Tai reiškia, kad paauglys pradeda suvokti save kaip asmenybę. Jis nori, kad tėvai tai pripažintų ir gerbtų jo teises.
Daugybė paauglystės problemų kyla dėl to, kad tėvai neišmano apie paauglystės fiziologiją ir psichologiją. Kita vertus, pats paauglys nėra pasirengęs tokiems kardinaliems pokyčiams.
Šiam laikotarpiui būdingi dažni nuotaikos pokyčiai, kurie suaugusiems atrodo be priežasties, nepaaiškinami. Rami ar net savimi pasitikinti būsena staiga „be jokios priežasties“ virsta depresija. Arba staiga atsiranda irzlumas, pyktis, kai paauglys ima nekęsti viso pasaulio, nežinodamas kodėl. Gali būti nepagrįstos (arba lengvos, dėl nereikšmingos priežasties) ašaros, dėl kurių paauglys berniukas pyksta ant savęs: „Aš supykau kaip kvailas …“) arba nepilnavertiškumo jausmas („Aš nežinau, kaip elgtis kaip vyras“).
Šiuos reiškinius psichiatrai vaizdžiai įvardina, kaip įtaką „šlapimo nelaikymui“ . Tai yra, kai paauglys brendimo metu negali kontroliuoti savo emocijų ir nesugeba savęs suvaldyti.
Daugelis pokyčių atsiranda dėl hormonų audros. Emocinis nestabilumas atsiranda dėl greitų pokyčių, sukrečiančių paauglio kūną. Juos drasko prieštaringi jausmai. Viena vertus, jie vis dar yra nepilnamečiai, bet yra visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų. Kita vertus, būsimasis suaugęs žmogus jau „lenda iš lukšto“. Juk visi paaugliai nori greitai suaugti.
Paauglys turi įdėti šiek tiek pastangų, kad susitvarkytų su viskuo, kas jam tenka brendimo metu. Jis turi išmokti naujų santykių. Jis turėjo tik daug draugų, o dabar atsiranda artimi draugai. Kai kurie seni draugai lieka už draugystės ribų. Be to, ir draugystė, ir romantiški jausmai šiuo laikotarpiu būna labai nestabilūs. Paaugliai slepia savo nesaugumą, prisidengdami pompastišku pasitikėjimu savimi, nemotyvuotu užsispyrimu ir žodine agresija.
Tačiau neteiskite jų griežtai! Supraskite, kaip jiems sunku. Jiems kaip niekada reikalinga jūsų pagalba ir, palaikymas, todėl nebarkite jų!
Mama dažniau išgyvena dėl bręstančio vaiko pokyčių. Juk dar prieš metus ji turėjo tokį mielą, meilų vaiką, kuris jai viskuo pakluso. Ji galėjo apkabinti, pabučiuoti jį, o dabar?..
Vietoj jos dievinamo vaiko šeimoje apsigyveno visiškai kitoks padaras – įžūlus, užsispyręs, nepaklusnus, be pagrindo grubus, nenorintis nieko klausyti ir elgtis taip, kaip sugalvoja.
Mama bando priartėti prie jo meiliai, o jis staigiai atsitraukia ir sušunka: „Tu ir vėl lendi su savo švelnumu!“ .
Iš seno įpročio motina bando su juo elgtis kaip su vaiku. Tuo tarpu paauglys jau turi visiškai kitokius pomėgius.
Tėvai labai ilgai išlieka šio įprasto stereotipo gniaužtuose. Jie įpratę matyti savo vaiką kaip bejėgišką būtybę, kuriai reikia nuolatinės priežiūros ir vadovavimo. Todėl sūnui ar dukrai įžengus į brendimo laiką, tėvai kenčia. Jiems atrodo, kad jų sūnus (dukra) dar yra vaikas ir be jų pamokymų bei raginimų jis padarys krūvą klaidų, pasimes ir dings šiame didžiuliame ir nesaugiame pasaulyje. Todėl gimdytojai stengiasi apsaugoti savo vaiką visomis prieinamomis priemonėmis.
O paauglys jau nėra vaikas – jame vyksta visuotiniai hormoniniai pokyčiai, kurie stipriai veikia jo psichiką, elgesį ir emocijas. Bet tėvai to nesupranta ar nenori suprasti, tarsi jie niekada nebūtų buvę paaugliai.
