Vaikystėje praleistos dienos, pykstantis tėvams, palieka slogus atsiminimus. Rašytoja Peg Streep savo knygoje „Mean Mothers : Overcoming the Legacy of Hurt“ rašo, kad nesutariant tėvams, nuolat jiems ginčijantis ar barantis, vaikai jaučiasi nemylimi ir nereikalingi. Kadangi jie nuolat yra nemalonumų ir konfliktų zonoje, jų emociniai poreikiai vaikystėje būna nepatenkinti.

 

Vaikai galvoja, kad neklauso, netinkamai elgiasi, todėl tėvai jų ir nemyli

„Šį dalyką apsunkina viena aplinkybė: negalima išsigydyti kitų padarytų žaizdų, kurių jie nemato. Nors vaikas ir jaučia motinos ar tėvo meilės ir palaikymo stygių arba stiprų emocinį skausmą dėl agresyvaus tėvo elgesio,  bet tikroji žala yra kitokia. Mat daugelis tokių vaikų galvoja, kad neklausydami tėvų, netinkamai elgdamiesi, jie ir nenusipelno meilės“, – rašo knygos autorė. Anot jos, šis įsitikinimas  – tai tėvų begalinis priekaištų ir pamokslavimų savo atžalų atžvilgiu, rezultatas. Nuolat girdėdami, kokie jie blogi (pikti, kaprizingi, tulžingi), galų gale  vaikai pradeda save laikyti tokiais.

„Jei tikėti mano mama, buvau sunkaus būdo, nepaklusni ir kaprizinga dukra, – sako 43 metų Anna. – Iš manęs neretai šaipydavosi ar išjuokdavo dėl mano per didelio emocionalumo, už tai, kaip aš juokdavausi ir verkdavau. Jaunystėje buvau labai drovi, nuolat bijojau, kad būsiu nesuprasta ir mane atstums. Kai buvau 32 metų, doktorantūros dėstytojas pasivedėjo mane į nuošalią vietą ir paklausė, kodėl aš tokia griežta sau, išdėjau į šuns dienas savo mokslinį darbą į gabalus ir nesugebu priimti kitų sakomų komplimentų? Ir tada atrodė, kad buvo pralaužta užtvanka. Nuo tos akimirkos įvyko didžiulis posūkis ir prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas“.

Ant rašytojos Peg Streep, tai galima palyginti su apversta dažų skardine: dažai išsipila ir prisotina paviršių. Nors kiekvienas nemylimas vaikas  ir atsineša skaudžios patirties iš savo vaikystės ar paauglystės, bet niekas iš jo neatima teisės mylėti ir būti mylimam. Visiems yra taikomos bendros nuostatos. Tai padeda suprasti, kaip vaikų charakteris ir elgesys formuojasi vaikystėje.

Bet yra ir klaidingų prielaidų, kuriomis nemylimi vaikai paprastai tiki tol, kol jie patys užmezga rimtus ir ilgalaikius santykius su priešingos lyties atstovais. Tai padeda jiems ne tik  suprasti savo praeitį, bet ir atkurti tikrąjį „aš“ – padedant psichoterapeutui ar savarankiškai.

Šių įsitikinimų šaknys yra susijusios su tėvais, ypač su motinomis. Būtent, priklausomai nuo jų elgesio su savo atžalomis, dažniau dukromis. Šis požiūris atsispindi vos spėjus dukteriai užmegzti santykius – pradedant atsitiktinėmis pažintimis ir draugyste, baigiant romantiška meile.

 

Ilgus metus vaikas gali nešioti savyje iliuziją

Taigi, išvados peršasi savaime: nemylimi vaikai yra tikri, kad jei tėvai  ant jų rėkauja, su jais netinkamai  ar neleistinai elgiasi, yra jų pačių kaltė. Vaikas įsitikinęs, kad yra kaltas ir dėl to, jog jis yra „užsispyręs“ ar „sunkus“, „per jautrus“ ar „per daug emocingas“. Jis nori tikėti, kad  visos motinos myli vaikus, kokie jie bebūtų. Bet nejausdamas savo motinos meilės, galvoja, kad tai netiesa. „Jei vaikas žinotų, kas galėtų priversti (skaudus įvykis, nelaimė) motiną jį pamilti, problema išnyktų“, – sako knygos autorė.

Anot jos, ilgus metus vaikas gali nešioti savyje iliuziją, net ir suaugus įsivaizduoti save vaiku, kurį pamils mama. Tėvų nemylimam vaikui lengviau kaltinti save nei pripažinti, kad jo nemyli artimi žmonės, kurie turėtų jį saugoti ir rūpintis.

Ypač tai pasakytina apie dukras, kurios labiau linkusios prisirišti prie mamų, nei sūnūs. Išeina, kad jos atlieka „santykių organizatorių“ vaidmenį net jei tam nėra sudaryta jokių išankstinių sąlygų. Nors realybėje tai gali turėti ir mažai įtakos, bet dukrų polinkis į savikritiką ir savęs kaltinimą, kai kažkas negerai, verčia galvoti: „Man reikia tik pasikeisti ir viskas susitvarkys“.

Dėl tos pačios priežasties jos ateityje stengiasi prisitaikyti  ir prie savo partnerių, antrųjų pusių, norėdamos išvengti nesutarimų.  Bet rezultatas dažniausiai būna apgailėtinas.

Tai prieštarauja ankstesniam vaiko įsitikinimui, kad jam tereikia pasikeisti, norint sulaukti motinos meilės. Bet jos taip ir nesulaukia.

Mokslininkės Carol S. Duque atlikti tyrimai rodo, kad žmonės, kurie tiki, kad gali pakeisti ne tik save ir savo elgesį, ne tik veiksmingiau susidoroja su stresu, bet ir jaučiasi laimingesni. „Tikėjimas, kad savasis „aš“ yra duotas tik vieną kartą ir visiems laikams, padaugintas iš savikritikos, „puikus“ receptas tiems, kurie nori likti nelaimingi visą likusį gyvenimą“, – teigė mokslininkė.

 

Tėvų kontrolė riboja vaiko emocinį augimą

Anot jos, būdami vaikai, mes tikime, kad mūsų šeima yra kaip ir bet kuri kita. Jei tėvai nuolat ginčijasi, šaukia ir įžeidinėja vienas kitą, vaikai visa tai matydami pripranta prie tokio bendravimo stiliaus. Laiko tai natūraliu dalyku, galvoja, kad įskaudinti kitus yra normalu ir perima tokio elgesio modelį  iš savo tėvų. Vaikai, užaugę priekaištų ir nuolatinių pamokslavimų bei kritikos atmosferoje, labiau linkę laikyti tokį požiūrį priimtinu nei tie, kurie užaugo abipusės pagarbos ir rūpesčio aplinkoje.

Nemylimi vaikai dažnai būna pasimetę ir nežino, ką reiškia užmegzti sveikus santykius. Taip pat nesupranta, kaip juos reikia nusistatyti ir išlaikyti. Jie pradeda suvokti santykius kaip ribas ar sienas. Tai pirmiausiai didžiulė kliūtis užmezgant artimus, intymius santykius. O vengiantys prisirišimo žmonės juos suvokia kaip apsauginį ar atsarginį variantą.

Nepaisant narcistinės ar emociškai neprieinamos motinos netinkamo elgesio modelio, aišku viena: jos vaikui neleidžiama būti savimi. Kol maža, ji yra tik lėlė, su kuria mama „žaidžia“ , myluoja, bučiuoja ir  džiaugiasi. Jos kontrolė riboja vaiko emocinį augimą ir galimybę suprasti ir išreikšti savo norus ir poreikius. Augdamas toks žmogus sužino, kad santykiuose kontrolė yra neišvengiama. Todėl greičiausiai jis pasirinks  ir  jį kontroliuojančius partnerius, nes toks elgesys jam yra pažįstamas ir priimtinas.

Turbūt pati sunkiausia užduotis tokiam vaikui yra kitaip suprasti meilę. Motinų nemylimi vaikai supranta, kad meilė yra sąlygiška, ji turi būti užsitarnauta (pagal principą „tarnystė už tarnystę“) ir ją galima bet kada prarasti.

Kaip atsikratyti karčios patirties? Daugelis suaugusiųjų, kurie kažkada buvo tokie vaikai, gali metų metais ieškoti išeities ir priemonių, kaip tapti „gerais“. Jiems atrodo, kad tada jų randai išnyks  stebuklingai ir be pėdsakų. Bet taip neįvyksta. Norint „išsigydyti,  pirmiausiai reikia keisti savo  požiūrį į aplinkinius, o tik po to galite tikėtis „pasveikti“.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą