sniegopilys.lt
„ Ar tai tikrai mano vaikas?“ , – daugelis tėvų nustemba, kai jų sūnus ar dukra įžengia į paauglystę. Tiesą sakant, tada jie tampa neatpažįstami. Niufeldo instituto psichologė Zlata Volkova išdėstė savo poziciją apie pereinamąjį amžių ir pabrėžė keletą svarbių dalykų, kuriuos turėtų žinoti visos mamos ir tėčiai, rašo parents.com.
Anot psichologės, pereinamasis vaiko amžius – nerami zona visai šeimai: „supurto“ ne tik paauglius, bet ir mamas, tėčius ir net senelius. Dažnai tėvams nelieka nieko kito, kaip tik „prisisegti saugos diržus“ ir tiesiog laukti, kol „amerikietiški kalneliai“ pasibaigs. Kiti, atvirkščiai, stačia galva veržiasi į kovą su „stichijomis“. Kas geriau?
Minėta psichologė jau padarė tam tikras išvadas, nes ji paauglystės problemas tyrinėja jau ne vieną dešimtį metų. Taigi, apie paauglystės ypatumus iš arčiau Niufeldo instituto psichologė Zlata Volkova.
- Jie jau ne vaikai, bet dar ne suaugę
Nepaisant to, kad paauglys išoriškai gali atrodyti kaip suaugęs, jis vis tiek nėra dar pasiruošęs savarankiškam gyvenimui.
- Jie daug svajoja
Prasidėjus paauglystei, vaikas pradeda žvelgti į save labai susireikšminusiai. Ir niekuo kitu netiki – turi būti tik taip, kaip jis sumanė.
Paauglystė – pati svajingiausia būsena žmogaus gyvenime. Kai kurie paaugliai gali valandų valandas gulėti ant minkštasuolio ir „repetuoti“ mintyse įvairius dialogus su bendraamžiais, mokytojais, kaimynais.
„O jei rytoj mokykloje mokytojas pasakys, kad mano namų darbai yra patys blogiausi? Tada aš jai atsakysiu taip…“, – galvoja jis. Ir paauglys pateiks tokį atsakymą, kad mokytojai nė nesisapnavo.
- Jie per daug gilinasi į save
Paauglystėje hormonai tiesiog kunkuliuoja ir veržiasi per kraštus. Vaikai gana greitai bręsta ir keičia fizines formas. Kartu jų mąstymas visiškai pasikeičia. Sunku įsivaizduoti, bet iki šios akimirkos vaikas savęs visiškai nepažįsta!
Ir staiga paauglys pradeda aktyviai tyrinėti savo asmenybę, jis atranda savyje naujų pusių, apie kurias anksčiau nebuvo net pagalvojęs. Tada jis nustebina ne tik save, bet ir kitus!
Nors tai neretai suklaidina paauglius, ir jie pradeda per daug giliai kapstytis savyje.
- Jie idealizuoja
Paaugliai nuoširdžiai tiki, kad visas jų mintis ir siekius galima įgyvendinti. Nors kai kas tai galėtų pavadinti naivumu, idealizmas paauglystėje yra naudingas – jis motyvuoja ir ugdo vaikus.
Todėl tėvai turėtų palaikyti savo vaikų idealus, nes net patys juokingiausi lūkesčiai gali atverti kelią kam nors tikrai labai vertingam. O pats idealizmas ir naivumas praeis su amžiumi.
- Jie kritikuoja
Paauglių idealizmas ir kritiškumas yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Faktas yra tas, kad pereinamojo amžiaus vaikas pradeda aiškiai matyti, kuo jo idealai skiriasi nuo realybės. Ir pirmoji kritika paaugliams nukrypsta į juos pačius.
Jei anksčiau vaikas tikėjo tėvų žodžiais „tu esi geriausias mums“, tai pereinamajame amžiuje jam atsiveria akys ir jis pastebi, kad aplink daug „konkurentų“, bet jis pats iš tikrųjų nėra toks geras.
Paaugliai yra kritiški ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams. Jie suvokia, kad mama – ne pati gražiausia, tėtis – ne pats protingiausias, o močiutė – ne pati maloniausia, kaip atrodė vaikystėje.
Paauglių kritiškumas yra viena iš pagrindinių atitrūkimo nuo tėvų priežasčių.
- Jie trokšta vienatvės
Gamta sukurta taip, kad paaugliai atitoltų nuo tėvų ir taptų nepriklausomi. Kad geriau pažintų save, jie turi praleisti daug laiko vieni. Kai kurie paaugliai ištisas dienas sėdi už uždarų durų.
Tada situacija gali išsirutulioti dviem kryptimis.
Tie paaugliai, kurie jau yra pakankamai intelektualūs, bus tik į naudą laikas, praleistas vienumoje: jie rašo eilėraščius, dainas, kuria istorijas, mokosi muzikos, šoka… Žodžiu, išreiškia save bet kaip.
Tačiau jei vaikas įžengė į paauglystę, bet tuo pačiu liko „nesubrendęs“ įveikti šią amžiaus krizę, tada viskas vyksta kitaip ir daug sudėtingiau. Jie ne tik neatsiveria, o priešingai – dar labiau užsisklendžia savyje, pradeda ieškoti ryšių ir elgesio modelių už namų ribų.
Deja, dabar tokių paauglių daugėja. Būtent jie yra labiau nei kiti jautrūs kitų destruktyviai įtakai.
- Jie nerimauja
Paaugliai patiria daug prieštaringų emocijų, ir nė viena paauglystė nepraeina be nerimo. Šį kankinantį jausmą jie neretai bando įveikti pasitelkdami įvairias priemones – masturbaciją, alkoholį, žolės rūkymą, persivalgymą ir panašiai. Štai kodėl šis laikotarpis yra toks sunkus tiek vaikams, tiek tėvams.
Bet neturėtumėte veltis į konfliktą ir bauginti sunkaus charakterio paauglio siaubingomis pasekmėmis. Kita vertus, vienatvės ir nerimo jausmas yra kilimas į naują save – pasitikintį ir laimingą.
- Jiems reikia mūsų pagalbos
Taip, paaugliai teoriškai jau gali visiškai savimi pasirūpinti, gali protingai samprotauti, bet vis tiek jie vis dar yra nesubrendusios asmenybės. Jei vieni tėvai iki pilnametystės negali paleisti vaiko rankos, o kiti, atvirkščiai, anksčiau laiko pradeda laikyti paauglį suaugusiu. Abu klysta.
Čia svarbu jausti saiką: neprimesti savo pažiūrų augančiam vaikui, bet kartu padėti, kai to reikia.
O stereotipinis požiūris: „Kadangi tu niekada manęs neklausai, tada spręsk savo problemas pats“ gali dar labiau atitolinti vaiką nuo tėvų.
