Seksualinės prievartos auka: „Kai jaučiamės nuskriausti, kaltiname kitus, o tai trukdo mums palaikyti santykius su konkrečiu žmogumi“

„Visi daro klaidų, tačiau kai kurie veiksmai būna tokie pasibjaurėtini, jog atleisti atrodo neįmanoma. Kaip galima atleisti godumą, smurtą ir žiaurumą, nepakenkiant vertybėms ir savigarbai?“, – retoriškai klausia seksualinės prievartos auka Anita Sanchez, visus savo išgyvenimus, skausmą ir sielvartą sudėjusi į knygą „The Four Sacred Gifts: Indigenous Wisdom for Modern Times Hardcover“ („Keturios šventos dovanos“).

Žmonės nepajėgia atleisti dėl skaudžių prisiminimų

Kai Anitai buvo 4 metai, tėvas ją išprievartavo. Išdraskyta mergystės plėvė vos nesibaigė nukraujavimu. Bet vis dėlto bumerangas pasiekė tėvą po keliolikos metų – jis buvo nužudytas bare. Tada mergaitei buvo 13 metų, kuri apraudojo netektį su likusia šeima. Tačiau jautėsi vieniša ir pasipiktinimas tėvu nepraėjo, nes jis elgėsi blogai  ne tik su ja, bet ir su jos motina. Mergaitė galvojo, kad ji taip pat kalta dėl to, kas įvyko.

„Kai jį nužudė, buvo baisu. Bet aš galvojau: „Dieve! Juk aš norėjau, kad jis išeitų ar net numirtų, todėl jis  ir mirė“, – prisimena Sanchez.

Savo knygoje „Keturios šventos dovanos“, parašytoje 1995 metais,  jos autorė kalba apie tai, ką reiškia atleisti neatleistiems žmonėms. Knygos pristatyme dalyvavo daugiau nei kelios dešimtys įvairaus amžiaus žmonių. Vyresnieji kvietė žmones vienytis, laikantis keturių dorybių: pasveikimo, vilties, vienybės ir atleidimo.

„Pasveikimas, viltis ir vienybė yra idėjos, kurias visi supranta. Tačiau neatleisto atleidimas visada sukelia pasipriešinimą dėl skaudžių prisiminimų, kurių žmonės negali paleisti“, – sakė Anita Sanchez.

Anot jos, pirmoji daugumos žmonių reakcija yra tokia: „Kodėl aš turiu atleisti? Aš nenoriu to daryti“.

Anita  iki šiol prisimena emocinius šarvus, kuriuos užsidėjo dar būdama paauglė, norėdama apsisaugoti nuo daugybės traumų. Tai pavyko, bet viduje mergina už tai brangiai sumokėjo.

„Tai pradėjo mane slėgti ir smaugti, – sakė rašytoja. – Buvo iliuzija, kad aš esu saugi, bet iš tikrųjų tai mane žudė“.

Anita neslepia, kad daug metų bandė atsikratyti neapykantos tėvui ir prisiminimų apie praeities nuoskaudas, tačiau to negalėjo padaryti. Bet keturios dorybės, apie kurias kalbėjo vyresnieji, viską išaiškino ir padėjo suprasti.

„Pamačiau, kad vis dar įsitvėrusi laikausi skausmo, man padarytos skriaudos ir neapykantos,- sakė Anita.- Tik daug vėliau supratau, kad atleidimas yra įprasta daugeliui tautų, patyrusių genocidą, priverstinę sterilizaciją ir kitus naikinimo bei piktnaudžiavimo metodus“.

Moteris neabejoja, kad čiabuvių tautoms ir jų tradicijoms padėjo išgyventi stiprus bendrystės su žeme ir tarpusavio jausmas. Kai žmonės pasikliauja vienas kitu ir savo bendruomene, jie supranta, kad bendrumo jausmas yra gyvybiškai svarbus jų gerovei.

Rašytoja mano, kad esminį konfliktą šiuolaikiniame pasaulyje sukelia klaidinga prielaida, jog mes ir mūsų gyvenimas yra atskirti ir nesusiję nei su kitais žmonėmis, nei su gamta.

„ Jei mes vis dar tikime, kad esame atskirti vienas nuo kito ir galvojame apie kitus žmones tik kaip apie naudingus išteklius, kuriuos reikia išnaudoti, ir nesirūpiname niekuo kitu, išskyrus komfortą, tai atneš kančią, – sakė ji.

Anot knygos autorės, taip pat kyla pagunda atsiriboti nuo likusio pasaulio, jei žmogus jaučiasi auka. „Izoliacija užtikrina, kad daugiau nebesusižeisime. Deja, bet dėl to tikrai nepalengvėja ir  nepadeda atsikratyti to pojūčio. Laikui bėgant, mūsų kartėlis ir apmaudas tampa mūsų pačių dalimi“, – teigė Anita Sanchez.

Tikrasis atleidimo tikslas yra atsisakyti neapykantos ir nesijausti auka

Pasak knygos autorės, pirmas žingsnis, siekiant nutraukti šią atskirumo iliuziją yra susitelkimas į savo vidų. Tai suteikia galimybę akimirksniu atskirti patirtą skausmą nuo tikrojo „aš“. Ir tai padeda nusiraminti.

Kitas žingsnis – priartėti prie kažko didesnio. Prie tų, kuriais galima pasikliauti – šeimos, draugų, gydytojo ar net gamtos. Svarbiausia yra jausti ir žinoti, kad nesate vieniši.

„Esu labai dėkinga gamtai, – sako Sanchez. – Kai buvau maža, mano geriausi draugai buvo medžiai ir saulės šviesa. Mačiau saulės spindulius ir maniau, kad turiu dar vieną laimingą dieną“.

Knygos autorės manymu, atleidimo priešingybė  yra kerštas, gilinantis atsiskyrimo jausmą. „Atsižvelgdami į įtampos ir priešiškumo lygį šiandieniniame pasaulyje, mes jau esame labai susiskaldę, – teigė Anita. – Net jei susilaikome nuo keršto, neapykanta vis tiek neleidžia bendrauti su mus supančiu pasauliu. Pyktis būna nukreiptas į mūsų priešą, tačiau jis smogia ir mums patiems.

Dabar suprantu, kad atleidimas yra sunkus ir skausmingai lėtas procesas. Bet jis įveikiamas“.

Sanchez sako, kad senas posakis „atleisk ir pamiršk“ yra tas, ties kuo įstringa daug žmonių.

„Atleidimas nereiškia pamiršti, – sakė ji. – Tai reiškia, kad jūs pakankamai mylite save, kad atsikratytumėte neigiamos energijos ir tuo pačiu nubaustumėte kitus, siekdami savo kilnių tikslų“.

Rašytojai pritaria  ir psichologas Davidas Stoppas. Savo knygoje „Forgiving What You’ll Never Forget“ („Atleiskite tai, ko niekada nepamiršite“), autorius rašo, kad nors Biblijoje kalbama apie atleidimą ir pamiršimą, žmonės gali tik atleisti. Pamiršimas yra Dievo sritis.

„Turime atleisti ir prisiminti, nes tai padeda apsisaugoti nuo kitų panašių bėdų. Dievas gali atleisti ir pamiršti, nes jam nėra blogų žmonių, – rašo jis.- Idealiu atveju mūsų skriaudėjai gali pasitaisyti. Bet mūsų laimė nepriklauso nuo to, ar jie pasikeis“.

Anot jo, tikrasis atleidimo tikslas yra atsisakyti neapykantos ir nesijausti auka.

„Atleidimo esmė yra ta, kad nebeturime piktų ketinimų kitų atžvilgiu. Mes galime jais nepasitikėti, galime nemylėti, bet mes nelinkime jiems blogo“, – pridūrė jis.

„Kai esame giliai įskaudinti ir nuskriausti, kaltiname kitus, tai trukdo mums palaikyti santykius su konkrečiu žmogumi.  Turime keisti sistemą, o ne prisidėti  prie smurto ir neapykantos. Tada atleidimas yra tikrai svarbus“, – antrino psichologo pasakytiems žodžiams ir Anita.