sniegopilys.lt
Prieš daugiau nei 50 metų pirmaklasis Stevenas Stayneris dingo be žinios. Vaiko ieškojo ilgai, tačiau tyrimas kiekvieną kartą strigo. Gyventojai neteko žado, sužinoję, kad praėjus penkeriems metams Stevenas atėjo su 5 metų berniuku į policiją ir pasakė, kad juos pagrobė ir savo namuose laikė vyras, prisistatęs naujuoju jų tėvu.
Berniuko dingimas ypač skaudžiai paveikė jo vyresnįjį brolį
Stevenas Stayneris gimė 1965 metais balandžio 18 dieną ir buvo trečias iš penkių vaikų šeimoje. Jis gyveno su tėvais, vyresniuoju broliu ir seserimis nuošaliame Mercedo miestelyje, netoli Kalifornijos. Jų namus supo migdolų giraitės ir persikų sodai, tik dvi valandos kelio automobiliu nuo garsiojo Josemičio nacionalinio parko. Turistų, norinčių pasigrožėti kriokliais ir sekvojų giraitėmis, srautai buvo begaliniai, todėl draustinio teritorijoje buvo įrengtas didelis poilsio centras. 1972 metais 41 metų Kennethas Parnellas ten dirbo naktiniu budėtoju.
Tuo metu Kennethas jau buvo ne vieną kartą teistas dėl įvykdytų nusikaltimų: 1951-aisiais jis 4 metus praleido kalėjime už 8 metų berniuko išžaginimą ir apsimetimą policijos pareigūnu. Vyro teigimu, jis vaiką tvirkino dėl to, kad žmona buvo nėščia ir jam trūko intymumo.
Praėjus dešimčiai metų, 1961 metais, jis vėl buvo nuteistas 6 metams už ginkluotą plėšimą.
Taigi, iki įsidarbinimo poilsio centre Kennethas Parnellas buvo du kartus teistas, du kartus buvo pabėgęs iš psichiatrijos ligoninės, du kartus išsiskyręs ir turėjo dvi dukras, su kuriomis jis nebendravo.
Pasak Kennetho, jis labai norėjo šeimos, todėl išėjęs į laisvę, nusprendė pavogti dar vieną berniuką. Pagrobimą jis planavo kartu su 38 metų kolega Erwinu Edwardu Murphy, naktiniu prižiūrėtoju. Jis buvo gana malonios išvaizdos ir nepatraukdavo aplinkinių dėmesio, todėl būtent jam teko bendrauti su auka.
1972 metais gruodžio 4 dienos popietę Kennethas ir Murphy išvyko paieškoti vaikų į vietos pradinę mokyklą. Pakeliui jie pamatė 7 metų Steveną Staynerį, kuris ėjo namo po pamokų. Štai ką Stevenas pasakė apie šį epizodą: „Nepažįstamas vyras mane sustabdė ir paklausė, ar aš ar mano mama nenorėtume paaukoti pinigų bažnyčiai. Pasakiau, kad mama tikriausiai galėtų paaukoti. Tada jis pasiūlė man parvežti automobiliu namo. Iš pradžių atsisakiau – sakiau, kad mano namas yra tiesiog už dviejų kvartalų. Tačiau vyras ir toliau mane įkalbinėjo. Po to prie manęs privažiavo automobilis ir jis atidarė duris. Dvejodamas vis dėlto įsėdau į mašiną. Kai vairuotojas pravažiavo mano namus, pasakiau, kad jis mane apgavo. Vyras paaiškino, kad jis ir draugas (Kennethas) kalbėjosi su mano tėvais ir jie leido man važiuoti. Ir dar pasakė, kad vakare mane parveš namo“, – vėliau teisme Stevenas pasakojo įvykio aplinkybes.
Berniukas buvo nuvežtas į kažkokią trobelę, kur Kennethas su juo draugiškai pasikalbėjo. Kai vėlai vakare Stevenas pradėjo prašyti leistis namo, vyras pasakė, kad vėl paskambino tėvams ir jie leido jam čia pasilikti nakvoti. Tas pats nutiko ir kitą vakarą.
O jau trečią dieną Kennethas Parnellas pasakė, kad kreipėsi į teismą dėl jo (Steveno) įvaikinimo ir kad jis dabar priklausys jam. „Buvau ištiktas šoko ir net nepamenu, ką tada galvojau. Po savaitės aš jau turėjau vadinti jį tėčiu “, – vėliau interviu sakė Stevenas.
Kai berniukui buvo pasakyta, kad jo tėvai jį paliko ir jo naujasis vardas buvo Dennisas Gregory‘is Parnellas, policija apklausė berniuko kaimynus, mokytojus ir klasės draugus. Tyrime dalyvavo geriausi detektyvai, nes būtent Mercedo mieste buvo policijos būstinė. Tyrėjai ieškojo dingusio vaiko žingsnis po žingsnio, rodė praeiviams jo nuotraukas, tačiau po pamokų Steveno niekas nematė. Berniuko dingimas ypač skaudžiai paveikė jo vyresnįjį brolį Carey‘į. Pasak draugų, nuo to laiko jį nuolat kamavo depresija. Visi aplinkiniai galvojo, kad dingęs berniukas greičiausiai mirė, tačiau 11-metis brolis Carey‘is ir toliau tikėjo, kad Stevenas sugrįš, pykdamas ant blogai galvojančių aplinkinių. Vėliau jis pasakojo, kad kiekvieną kartą pamatęs krentančią žvaigždę, palinkėdavo, kad brolis grįžtų namo.
Kai ažiotažas dėl Steveno dingimo nurimo, Kennethas nuvežė berniuką 400 kilometrų nuo miesto.
Prieš išeidamas į darbą, berniukui duodavo migdomųjų, kad jis nepabėgtų iš namų. Bet netrukus pradėjo vesti jį į mokyklą, prisistatęs jo tėvu. Tada „tėvas“ pirmą kartą ir išprievartavo Steveną.
Psichologinė ir fizinė prievarta tęsėsi septynerius metus. Visą šį laiką Stevenas savo istorijos niekam nepasakojo – nei mokytojams, nei klasės draugams. Jis stropiai mokėsi ir niekada neparodė, kad kažkas negerai. „Matėsi, kad jis nori žaisti su kitais vaikais ir būti kaip ir visi vaikai“, – prisiminė mokyklos draugas.
Nusprendė, kad paaugliui bus lengviau laimėti vaiko pasitikėjimą
Po kurio laiko Kennethas užmezgė santykius su Barbara Mathias. Maždaug pusantrų metų ji gyveno su juo po vienu stogu. Taip pat smurtavo prieš Steveną, nežinodama, kad berniukas buvo pagrobtas. Sugyventiniai duodavo vaikui alkoholio ir narkotikų.
Kai Stevenas pradėjo bręsti, pedofilas prarado susidomėjimą juo. Kennethas ruošėsi pagrobti kitą mažą berniuką, nusprendęs, kad paaugliui bus lengviau laimėti vaiko pasitikėjimą. Tačiau netrukus įsitikino, kad Stevenas nėra geras bendrininkas: paauglys atkakliai priešinosi per kiekvieną bandymą pagrobti mažametį berniuką.
Kennethas pradėjo kurti naują planą ir netrukus pedofilas padarė išvadą, kad kuris nors kitas paauglys gali puikiai susidoroti su vaiko pagrobimu. Tada jis kreipėsi į Steveno klasės draugą ir pasiūlė jam už pinigus ir narkotikus pavogti mažą berniuką, kurį jis jau buvo nusižiūrėjęs kaimyniniame mieste.
1980 metais vasario 13 dieną Parnellas ir vienas paauglys pagrobė penkerių metų Timmy White‘ą. Kai mašina sustojo prie namo, vaikas žaidė kieme. Moksleivis pasikalbėjo su vaiku ir paėmęs už rankos nuvedė jį prie Parnello automobilio. Tačiau tuo metu, kai jis ketino įsodinti vaiką, Timmy‘is bandė pabėgti. Tuomet paauglys jėga nubloškė berniuką į tinklinę tvorą, o jam pargriuvus sugriebė ir nutempė į mašiną. Vaikas spardėsi ir rėkė, todėl Parnellas liepė duoti jam migdomųjų ir apkloti antklode.
Netrukus mažasis Timmy‘is, kaip kadaise Stevenas, išgirdo įvaikinimo istoriją ir gavo naują vardą (dabar jo vardas buvo Tommy‘is). Taip pat buvo pakeista ir berniuko plaukų spalva. Kad kas nors iš nuotraukų neatpažintų ieškomo Timmy‘io, Kennethas jo šviesius plaukus nudažė kaštonų spalvos dažais. Vyras pasakė Stevenui, kad tai jo naujasis brolis.
Stevenas jau buvo susitaikęs su savo likimu ir tėvų netektimi, tačiau negalėjo leisti Timmy‘iui patirti tai, ką padarė su juo pedofilas.
Dvi savaites paauglys galvojo apie pabėgimo planą ir rūpinosi mažuoju Timmy‘iu. Stevenas bandė išsiaiškinti Timmy‘io tėvų vardus ir jo namus, tačiau berniukas negalėjo nurodyti nei adreso, nei pilno vardo. Tada Stevenas nusprendė nuvežti vaiką į policiją.
Tuo tarpu Timmy‘io tėvai buvo neviltyje. Jie negalėjo susitaikyti su sūnaus netektimi, todėl iškart pradėjo aktyvias jo paieškas. Tačiau, kaip ir Steveno atveju, nebuvo nė vieno liudininko ir nė vieno įrodymo.
Po šešiolikos dienų, 1980 metais kovo 1 dieną Kennethui Parnellui išėjus į darbą, Stevenas pabėgo su penkiamečiu berniuku. Parnello namas buvo toli nuo miesto, todėl vaikai nuėjo ilgą atstumą, kol sunkvežimio vairuotojas sutiko juos pavežti iki Ukiaho miestelio, kur Timmy‘is ir buvo pagrobtas.
Stevenas planavo vaiką nuvežti į vietą ir grįžti namo, tačiau pakeliui juos pastebėjo policijos patruliuojanti mašina, ir nuvežė į skyrių, kur paauglio paprašė duoti parodymus. Jis prisistatė kaip Dennisas Parnellas ir atskleidė, kad jo įtėvis pavogė Timmy. Tačiau policija išsiaiškino, kad apie paauglį Dennisą Parnellą nebuvo jokių pranešimų. Tada policininkai paklausė, ar tai jo tikrasis vardas. Tada Stevenas pasakė, kad vaikystėje jį vadino kitaip. Pateikiame ištrauką iš jo parodymų: „Mano vardas Stevenas Stayneris. Man keturiolika metų. Nežinau tikrosios savo gimimo datos, bet kiek prisimenu gimiau 1965 metais balandžio 18 dieną. Aš žinau, kad mano vardas yra Stevenas, esu tikras, kad mano pavardė yra Stayneris, bet jei turiu antrąjį vardą, aš jo nežinau“.
Mokykloje vaikai tyčiojosi iš jo dėl turėtų lytinių santykių su vyru
Kennethas Parnellas buvo apkaltintas dviejų berniukų pagrobimu ir nuteistas septynerius metus kalėti, iš kurių jis atliko tik 5 metus ir buvo paleistas lygtinai. Dėl smurto jam nebuvo pareikšti kaltinimai, nes, pagal tuometinius įstatymus, daliai nusikaltimų jau buvo suėjęs senaties terminas, o dalis buvo padaryti kitoje vietovėje.
Erwinas Edwardas Murphy ir Steveno klasės draugas, padėjęs pagrobti vaikus, sakė nieko nežinoję apie Kennetho seksualinę prievartą prieš vaikus. Murphy kaip bendrininkas gavo 5 metus kalėjimo ir po 2 metų buvo paleistas anksčiau laiko. Paauglys, padėjęs pavogti mažąjį Timmy‘į, buvo patalpintas į nepilnamečių koloniją. Moteris, su kuria Kennethas gyveno, Barbara Matthias, aktyviai prisidėjo prie tyrimo, todėl bausmės išvengė.
Šis teismo procesas buvo garsiai aptarinėjamas visuomenėje ir paskatino pakeisti valstijos įstatymus, kad teismas galėtų skirti įvykdytiems nusikaltimams adekvačias įkalinimo bausmes.
Po šio teismo proceso Stevenas tapo nacionaliniu didvyriu. Jis džiaugėsi žinodamas, kad visą šį laiką tėvai neprarado vilties jį pamatyti, tačiau grįžti į normalų gyvenimą nebuvo lengva. Namuose jis jautėsi kaip svetimas, naujoje mokykloje vaikai tyčiojosi iš jo dėl turėtų lytinių santykių su vyru. Vyresniosios sesers teigimu, su Stevenu psichologai nedirbo, nes jo tėvas nemanė, kad reikia gilintis į sunkią praeitį. Todėl netrukus paauglys pradėjo slopinti visus savo išgyvenimus alkoholiu, nuo kurio tapo priklausomas, kai jį girdė pagrobęs ir įsivaikinęs Kennethas.
Tėvai nuolat bardavo jį už žalingus įpročius ir net grasindavo išvaryti iš namų, o vyresnysis brolis Carey‘is, kuris taip svajojo apie brolio sugrįžimą, jo neatpažino ir negalėjo priprasti. Net ir bendrose nuotraukose, kurios buvo publikuojamos laikraščiuose, Carey‘is visada stovėjo atokiai ir nesišypsojo. Vėliau vaikinas paaiškino, kad jį erzino ne tik Steveno elgesys, bet ir tai, kad prieš sugrįžimą tėvai nuolat gedėjo ir nekreipė į jį dėmesio. O po to, kai brolis grįžo gyvas, kalbėjo tik apie jį.
Nors Stevenas ir išgelbėjo penkiametį Timmy, bet ne visi jį laikė didvyriu. Visuomenė susiskaldė: kai kurie manė, kad berniukas patyrė psichologinę prievartą, todėl net nebandė pabėgti nuo pagrobėjo. Kiti tikėjo, kad jis ten taip ilgai išbuvo, nes jam patiko, nes kitaip jis būtų seniai pabėgęs. Dėl to visuomenės spaudimas privedė prie to, kad Stevenas ėmė kaltinti save dėl pagrobimo ir prievartavimo.
Būdamas 20 metų Stevenas vedė 17-metę merginą. Jų santuokoje gimė du vaikai – mergaitė ir berniukas. Tėvystė padėjo Stevenui susidoroti su praeitimi – jis pradėjo suprasti, kad pagrobimo metu jis buvo labai jaunas ir negali būti laikomas atsakingas už tai, kad buvo pagrobtas ir įbaugintas. Jis prisijungė prie dingusių vaikų paieškos būrio, o 1989 metų pradžioje dalyvavo kuriant mini serialą apie savo gyvenimą „I Know My Name is Steven“.
Praėjus keliems mėnesiams po to, Stevenas grįžo namo iš darbo picerijoje, kai netikėtai į jo motociklą atsitrenkė automobilis. Jauną vyrą partrenkęs vairuotojas iš įvykio vietos pabėgo. Avarijos kaltininkas buvo surastas – Steveną gatvėje mirti palikęs vyras buvo nuteistas kalėti 3 mėnesius ir jam buvo skirta 100 JAV dolerių bauda.
Stevenas mirė būdamas 24 metų nuo galvos traumos. Jo laidotuvėse dalyvavo daugiau nei 500 žmonių. Karstą padėjo nešti Timmy‘is White‘as, kuriam tuo metu buvo 14 metų – tokio pat amžiaus kaip ir Stevenas, kai išgelbėjo jį nuo pagrobėjo.
Po Steveno mirties Timothy‘is White‘as lankė jo našlę ir vaikus – iš pradžių vienas, o vėliau su savo šeima – žmona ir dviem vaikais. Baigęs mokyklą, Timmy‘is įstojo į policijos akademiją. Kaip ir Stevenas, jis skaitė paskaitas vaikams apie savo išgyvenimus ir papasakojo, kaip išvengti pedofilų pagrobimo ir ką daryti, jei tai jau įvyko.
Nuotraukos: Wikimedia Commons, „YouTube“ stopkadrai
