sniegopilys.lt
Martinas Pistorius – interneto dizainų kūrėjas. 2011 metais parašė knygą „Ghost Boy“ („Berniukas vaiduoklis“), kurioje aprašomas jo gyvenimas paauglystėje, ištikus smegenų infekcijai. Nuo 12 metų Martinas buvo įkalintas savo kūne. Infekcija pažeidė jo smegenis ir berniukas nebegalėjo nei judėti, nei kalbėti. Gydytojai teigė, kad Martinas nieko nesupranta ir netrukus mirs. Bet jo protas atsistatė. Tik aplinkiniai to nepastebėjo. „Kaip išgyventi, kai visi aplinkiniai yra tikri, kad nieko nejauti“, – klausė savęs Martinas. Tai istorija apie drąsą ir žodžių galią.
Galėjo matyti ir suprasti, bet nesugebėjo pranešti kitiems apie tai
„Įsivaizduokite, kad negalite pasakyti: „Aš alkanas“, „Man skauda“, „Neprievartaukite manęs“, „Ačiū“ ar „Aš tave myliu“. Jūs esate įstrigęs savo kūno viduje, kuris neatsako į komandas. Apsuptas žmonių, bet visiškai vienišas. Norisi su kuo nors pasikalbėti, išlieti širdį, nudžiuginti, bet negali. Ilgus 13 metų tai buvo mano gyvenimo realybė“, – pasakoja Martinas Pistorius.
Anot jo, daugelis iš mūsų nesusimąsto apie bendravimą su kitais žmonėmis, apie pokalbius su jais. Bet Martinas labai daug apie tai galvojo, net ir tada, kai buvusio žmogaus nebeliko.
Pirmus 12 gyvenimo metų Martinas Pistorius buvo normalus, laimingas, sveikas berniukas. Bet po to viskas pasikeitė. Užsikrėtė smegenų infekcija. Gydytojai nežinojo, kokia tai liga, tačiau jie stengėsi suteikti berniukui geriausią medicininę priežiūrą. Nepaisant to, pamažu reikalai ėjo vis blogyn. Galų gale paauglys prarado galimybę kontroliuoti savo judesius, užmegzti akių kontaktą, o paskui ir kalbėti.
Kol buvo ligoninėje, labai norėjo grįžti namo. Todėl ir tą kartą paklausė mamos: „Kada namo?“. Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos jis ištarė balsu. Martino tėvams buvo pasakyta, kad jis tas pats, kaip jo ir nebūtų. Tiksliau buvo „daržovė“ su trijų mėnesių kūdikio intelektu. Tėvų buvo paprašyta vežtis sūnų namo ir suteikti jam jaukią aplinką, kol mirs.
Tolimesnis Martino tėvų gyvenimas, tiksliau, visos jo šeimos gyvenimas buvo rūpintis neįgaliu sūnumi. Draugai juos paliko. Vieneri metai virto dviem, dveji – trejais. Atrodė, kad žmogus, kuris kadaise buvo, pradėjo pamažu dingti. Buvo pašalinti „Lego“ konstruktoriai ir elektroninės schemos, kurias berniukas labai mėgo dėlioti. Taip pat buvo perkeltas iš savo kambario į kitą, praktiškesnį. Martinas tapo vaiduokliu, pamažu nykstantis savo artimųjų akyse.
Tuo tarpu jo protas pradėjo atsigauti. Palaipsniui pradėjo grįžti sąmonė. Bet niekas nesuprato, kad berniukas grįžtą į gyvenimą, nes baisios ligos auka nieko negalėjo pasakyti. „Aš suvokiau viską, kaip ir bet kuris normalus žmogus. Galėjau matyti ir suprasti, bet nesugebėjau rasti būdo pranešti kitiems apie tai. Mano asmenybė buvo palaidota kūne, tarsi buvo negyva, tačiau gyvas protas – paslėptas kokone visų akyse, – pasakoja Martinas. – Žiauri tikrovė tvirtino, kad likusį gyvenimą praleisiu užrakintas savyje, visiškai vienišas. Aš buvau įstrigęs savo mintyse ir galvojau, kad niekada manęs niekas neišgelbės. Niekas ir niekada man neparodys švelnumo. Niekada nekalbėsiu su draugu. Niekas manęs niekada nemylės. Aš neturėjau svajonių, jokių vilčių ir ateities planų. Nieko gražaus. Aš gyvenau baimėje ir… laukiau mirties, kad galiausiai ji mane išlaisvins“.
Vyras sako nežinojęs, ar įmanoma sudėti į žodžius tai, ką jaučia negalintis bendrauti žmogus.
„Panašu, kad tavo asmenybė išnyksta tirštame rūke, o likusios viduje visos emocijos ir norai yra suvaržyti, užgniaužti ir niūrūs. Man baisiausias dalykas buvo visiško bejėgiškumo jausmas. Aš tik egzistavau. Baisu atsidurti tokioje padėtyje, nes jautiesi tarsi apskritai nebūtų tavęs. Kiti žmonės kontroliavo kiekvieną mano gyvenimo akimirką. Jie nusprendė, ką valgysiu ir kada, ar gulėsiu ant šono, ar sėdėsiu pririštas neįgaliojo vežimėlyje, – dalijasi niūriais prisiminimais Martinas.
Jo teigimu, dažnai dienas leisdavo sėdėdamas prie televizoriaus, žiūrėdamas tą pačią laidą su dinozauru Barney‘iu. Ir galvojo, kad Barney‘is buvo toks laimingas ir linksmas, o jis – visiškai kitoks. Dėl to jautėsi dar blogiau. Martinas buvo bejėgis ką nors pakeisti savo gyvenime. Jis paprasčiausiai stebėjo, kaip žmonės elgiasi su juo, kurie galvojo, kad berniukas nieko nesuvokia, nes jo smegenis suėdė liga.
Paauglys buvo sukrėstas ir kupinas nepasitikėjimo suaugusiais
Dėl nesugebėjimo susikalbėti Martinas buvo tobula auka tėvų pasamdytam slaugytojui. Martinas buvo bejėgis sutvėrimas, atimtas jausmų, kuriuo žmonės pasinaudojo norėdami įgyvendinti savo tamsiausius kėslus. „Daugiau kaip dešimt metų žmonės, kurie turėjo manimi pasirūpinti, priekabiavo prie manęs, lytiškai išnaudojo ir seksualiai prievartavo. Jie galvojo, kad aš esu „daržovė“, nieko nesuvokiu ir nesuprantu, todėl gali daryti su manimi, ką nori. O aš jaučiau viską, – tvirtina Martinas.
Kai tai nutiko pirmą kartą, paauglys buvo sukrėstas ir kupinas nepasitikėjimo suaugusiais. „Kaip jie galėjo tai padaryti su manimi?“, – galvojo Martinas. Jis buvo sutrikęs ir sumišęs. Galvojo: „Ką aš padariau blogo, kad to nusipelniau?“ Dalis jo norėjo verkti, o kita – norėjo kovoti. Neįgalų paauglį užklupo skausmas, liūdesys ir pyktis. Jautėsi bevertis. „Nebuvo kas mane paguostų. Nė vienas iš mano tėvų nežinojo, kas vyksta. Gyvenau apimtas siaubo, žinodamas, kad tai nutiks vėl ir vėl. Tik nežinojau kada“, – dalijasi karčiais prisiminimais pašnekovas.
Anot jo, išgirdęs Whitney Houston dainuojant: „Nesvarbu, ką jie iš manęs atima, bet jie niekada neatims mano dorybių“, galvojo apie save: „Tu tikras?“ Galbūt tėvai galėjo sužinoti viską ir padėti savo sūnui. Tačiau kai reikėjo naktimis atsibusti kas dvi valandas ir perversti sūnų ant kito šono ir galvoti, kada praras jį, sudavė skaudų ir sunkų smūgį Martino tėčiui ir mamai.
Martinas girdėjo ir suprato, kai po dar vieno karšto ginčo su tėvu, beviltiškumo ir nevilties akimirką, mama pasisuko į jį ir pasakė: „Geriau jau jis mirtų“. „Aš buvau priblokštas, bet po to apmąsčius jos pasakytus žodžius, mane apėmė didžiulė užuojauta ir meilė savo motinai, tačiau nieko negalėjau padaryti. Buvo daug akimirkų, kai pasiduodavau, skęsdamas tamsioje bedugnėje, bet ir vėl kapstydavausi į paviršių“, – sako Martinas.
Anot vyro, iki šiol prisimenantis vieną akimirką, kai tėvas paliko jį vieną mašinoje ir nubėgo į parduotuvę kažko nusipirkti. Pro šalį ėjo nepažįstamas žmogus, pažiūrėjo į Martiną ir nusišypsojo. „Gal ir ne visi supras, tačiau šis įprastas veiksmas, žmogaus bendravimo su manimi akimirka, pakeitė tai, ką jaučiau ir privertė nepasiduoti“, – tvirtina Martinas.
Vyras sako išmokęs nustatyti laiką pagal šešėlius. Prisiminęs, kaip jie juda dienos metu, galėjo sužinoti, kiek laiko liko, kol tėvai parsiveš į namus iš ligoninės. Jam geriausia dienos akimirka buvo matyti tėvą, įeinantį į palatą.
Martino protas tapo įrankiu, kurį galėjo naudoti norėdamas užsidaryti ir atitolti nuo realybės arba paversti didžiule erdve ir užpildyti ją fantazijomis. Tikėjosi, kad jo realybė pasikeis ir kas nors pastebės, kad jis sugrįžo į gyvenimą. Bet buvau nuplautas kaip smėlio pilis, pastatyta per arti bangų, nes jo vietoje buvo žmogus, kurį aplinkiniai ir tikėjosi pamatyti.
Vieniems jis buvo tuščias lukštas, daržovė, vertas griežtų žodžių, ignoravimo ir net žiauraus elgesio su juo. Kitiems jis buvo tiesiog berniukas su negrįžtamai pažeistomis smegenimis, tačiau jau bręstantis ir po kiek laiko tapsiantis vyru. Vienaip ar kitaip, bet jis buvo tuščia vieta ir su kuriuo galima buvo daryti, ką tik nori.
Įstaigoje, į kurią Martiną atveždavo vieną kartą per savaitę, su juo užsiimdavo aromaterapeutė. Laikui bėgant, gal intuityviai arba savo dėmesingumo detalėms dėka, į kurias kiti nekreipė dėmesio, specialistė atkreipė dėmesį, kad Martinas supranta, apie ką žmonės kalba. Aromaterapijos specialistė ėmė reikalauti tėvų, kad šie nuvežtų sūnų pas pažengusio ir alternatyvaus bendravimo specialistus.
Tikras bendravimas paspartina supratimą ir sukuria užuojautos pasaulį
Po metų Martinas bendravimui pradėjo naudoti kompiuterinę programą. Tai buvo jaudinantis, bet kartais ir nuviliantis dalykas. Galvoje glūdėjo galybė žodžių, bet neturėjo kantrybės jais dalintis. Kartais kalbėdavo su savimi vien dėl to, kad galėtų tai padaryti. Martinas atstovavo įsivaizduojamai auditorijai ir galvojo, kad reikšdamas savo mintis ir norus, privers ir kitus jį išgirsti.
Bet kai pradėjo daugiau bendrauti, suprato, kad iš tikrųjų tai buvo tik pradžia, nes reikėjo sukurti savo naują balsą. „Aš patekau į pasaulį, kuriame nelabai žinojau, kaip elgtis. Nustojau lankyti globos įstaigą, nes sugebėjau gauti savo pirmąjį darbą, kur dariau kopijas. Tai buvo nuostabu, – pasakoja Martinas.- Supratau, kad mylėti reiškia kalbėti atvirai. Mano naujasis pasaulis buvo labai jaudinantis, tačiau taip pat dažnai gana stulbinantis ir bauginantis. Buvau kaip didelis vaikas ir kad ir kaip laisvai jaučiausi, man buvo sunku. Supratau, kad kai kurie manęs klauso tik tada, kai pasakau tai, kas atitiko jų lūkesčius. Priešingu atveju – mano žodžiai buvo ignoruojami ir matė manyje vien bejėgį žmogų, sėdintį vežimėlyje“.
Martinas sako supratęs, kad tikras bendravimas yra ne tik fizinis pranešimo perdavimas. Šią žinią reikia išklausyti ir ją gerbti. Nepaisant to, viskas ėjo geryn. Jo kūnas pamažu stiprėjo. Turėjo mėgstamą darbą, susijusį su kompiuteriais. Tėvai parūpino net šunį Kodžaką, apie kurį svajojo metų metus.
Nepaisant to, norėjo su kuo nors pasidalinti savo gyvenimu. Vyras sako pamenantis žiūrėjęs pro mašinos langą, kai tėvas vežė jį namo iš darbo, galvodamas apie tai, kiek jame yra meilės, bet nėra kam jos dovanoti. Kai jau buvo susitaikęs, kad liks vienišius iki savo gyvenimo pabaigos, sutiko Joaną. Ji ne tik yra geriausia, kas nutiko Martino gyvenime, bet ir padėjo jam mesti iššūkį klaidingam aplinkinių požiūriui apie save. Joana sakė, kad įsimylėjo jį per jo žodžius.
Tačiau po viso to, ką Martinas turėjo išgyventi, negalėjo atsikratyti minties, kad niekas iš tikrųjų nemato jo negalios, ir priima jį tokį, koks yra. Jam taip pat buvo sunku suvokti, kad jau buvo suaugęs žmogus. Pirmą kartą, kai į jį kreipėsi kaip į vyrą, jis net sustingo. Norėjo atsigręžti ir paklausti: „Kas aš?“.
Bet visa tai pasikeitė atėjus Joanai į Martino gyvenimą. Vyras sako, jų nuostabūs tarpusavio santykiai, nes suprato, kaip svarbu atvirai ir sąžiningai bendrauti. „Meilė – tai reiškia kalbėti atvirai“, – sako Martinas. Jis jautėsi saugus, o tai suteikė pasitikėjimo savimi ir galėjo pasakyti tai, ką galvoja. Jis vėl pradėjo jaustis sveikas, vertas vyro meilės, pradėjo keisti savo likimą. Darbe pradėjo daugiau kalbėti. Gebėjimas bendrauti viską pakeitė. Martinas, pasitelkęs žodžių galią, kovoti su aplinkinių ir savo paties prietarais.
„Bendravimas yra tai, kas padaro mus žmonėmis, suteikiančiais galimybę suartėti su aplinkiniais, papasakoti savo istorijas, išsakyti savo poreikius ir norus ar išklausyti kitus, juos iš tikrųjų girdint. Taip pasaulis sužino, kas mes esame. Kas mes be komunikacijos?“, – sako pašnekovas.
Anot jo, tikras bendravimas paspartina supratimą ir sukuria užuojautos bei atjautos pasaulį. Jei anksčiau jis buvo suvokiamas kaip negyvas daiktas, kaip berniukas vaiduoklis, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, dabar jis yra kur kas daugiau: vyras, sūnus, draugas, brolis, verslo savininkas, entuziastingas fotografas mėgėjas. Visa tai atsirado bendraujant.
„Mums sakoma, kad veiksmai yra garsesni už žodžius. Bet ne kartą klausiau savęs: „Ar iš tikrųjų taip yra?“. Ir supratau, kad žodžiai, nesvarbu, kaip mes juos perteiksime, yra tokie pat įtikinami. Nesvarbu, ar tariame juos balsu, ar išreiškiame judesį akimis, ar neverbališkai informuojame žmogų, kurie pasako tuos žodžius už mus. Žodžiai yra viena galingiausių priemonių bendraujant“, – įsitikinęs Martinas.
Anot pašnekovo, taip jis ištrūko iš baisios tamsos, padedamas artimos sielai ir rūpestingos širdies, ir pačios kalbos. „Tai, kad jūs manęs klausote šiandien, veda mane toliau į šviesą. Jei man atsiranda kokia nors kliūtis išreikšti save, tai kartais norisi rėkti, o kartais tiesiog šnabždėti meilės ar padėkos žodžius. Todėl ir jūs, jei galite, pajuskite du žodžius, kuriuos tariate nuoširdžiausiai žmonėms: „Ačiū jums!“, – sako Martinas.
Vytautė Jogailaitė
