Kaip užauga seksualiniai prievartautojai ir kaip nuo jų apsaugoti savo vaikus

Kai vaikinas jau per pirmąjį pasimatymą daro spaudimą merginai užsiimti seksu arba paauglys, nutvėręs tualete pirmaklasį, verčia jį daryti minetą… Galų gale suaugęs dėdė pasiūlo vaikui ne tik saldainių, kai ką paliesti, bet ir išprievartauja jį iškreipta sekso forma, akivaizdu, tai – seksualinė prievarta, kurios skirtingas barikados puses užima prievartautojas ir auka.

Yra daug ir kitų veiksnių, formuojančių vaiko asmenybę

Pradėkime nuo suaugusio prievartautojo. Juk jis kažkada taip pat buvo berniukas. Bet tarsi savaime peršasi mintis, kad iš gerų, išauklėtų ir laimingų berniukų prievartautojai neužauga. O kokios šeimose tada jie užauga? Narkomanų ir alkoholikų?

Psichologų tvirtinimu, būsimieji prievartautojai gali augti ir šeimose, kuriose gyvuoja ne savitarpio supratimas, meilė ir palaikymas, o jėga ir smurtas. Kur vaikui parodoma vieta, tvojant jam per nugarą, spyrus į užpakalį ar pliaukštelėjus per pakaušį. Kur pagrindiniai vaiko auklėjimo įrankiai – keiksmažodžiai ir grasinimai. Tada vaikas jaučiasi bejėgis ir nereikalingas. Bet augdamas jis ima suprasti, kad norint būti stipriu, reikia parodyti jėgą ir skriausti silpnesnį už save. Juk bet kokios prievartos, nesvarbu fizinės ar psichologinės, pagrindas – sukelti aukai baimę ir suteikti skausmą. Ir jei vaikas augo aukos vaidmenyje, nuolat skriaudžiamas suaugusių, tai jis ir perims savo aplinkos suaugusių elgesio modelį – taps prievartautoju. Todėl kad kitko niekada nematė ir nepažinojo. Jei šeimoje vaikas auklėjamas diržu, jei vyras muša žmoną, tai didelė tikimybė, kad tokioje aplinkoje taip pat užaugs prievartautojas.

Bet yra ir kiti, išoriškai mažiau pastebimi dalykai. Pavyzdžiui, kai vaikas nėra mylimas. Arba jam yra per daug aukštai pakeliama kartelė, kurios jis negali įveikti. Iš jo labai daug reikalaujama, jis yra nuolat kritikuojamas ir peikiamas. Už jį visi ir visada kažką nusprendžia. Tai yra jis visiškai priklausomas nuo kitų, negali turėti nei savo nuomonės, nei ką nors pasakyti. Toks vaikas visada jaučia meilės, savivertės ir savirealizacijos stygių. Ir prievartauja jis, norėdamas pirmiausiai sau įrodyti, kad „Aš parodysiu jiems“, „Aš galiu“, „Aš noriu“.

Žinoma, toli gražu ne visi vaikai, kurie buvo mušami ir menkinami šeimoje ar mokykloje, išauga prievartautojais. Yra daug ir kitų veiksnių, formuojančių vaiko asmenybę. Bet tokie vaikai paprastai priklauso rizikos grupei. Išvada peršasi savaime: auginkite ir rūpinkitės vaikais, kad jie jaustųsi saugūs ir laimingi. Žinia, o vaikai gali jaustis laimingi tada, kai laimingi jų tėvai.

Laimingi suaugusieji niekada neprievartauja.

Vaikai bijo pranešti, nes yra įbauginti

Tuo tarpu vis dažniau prievartautojų aukomis tampa ne tik merginos ir mergaitės, bet ir berniukai ar vaikinai. Tikėtina, kad prievartavimo atvejų yra gerokai daugiau, bet daug aukų tyli. Vaikai bijo pranešti, nes yra įbauginti. Kita vertus, jiems gėda apie tai kalbėti ir nenori, kad kiti sužinotų. Todėl, kad dauguma jų nuo mažumės tik ir girdi: „Daryk tai, kas tau sakoma“, „Niekam neįdomu, ko tu nori“, „Suaugusių reikia klausyti“ ir taip toliau. Kaip vaikas gali pasakyti suaugusiam „ne“, jei tėvai įkala į galvą, kad jo nuomonė niekam nesvarbi.

Taigi, susimąstykite, kaip jūs bendraujate su savo vaiku. Ar leidžiate jam pasakyti savo nuomonę? Ar jums svarbu, ką jis galvoja? Jį smerkiate ar pritariate, kai jis sako jums „ne, nenoriu“? Ar esate bent kartą kalbėję su vaiku apie seksualinę prievartą?

Neseniai viena pažįstama pasakojo istoriją, kaip ji auklėjo savo 11 metų sūnų seksualinės prievartos tema. Mat sūnus nusprendė nieko nesakęs ir neįspėjęs mamos su bendraamžiu draugu nuvykti prie upės už miesto ir išsimaudyti. Sūnui grįžus vakare, mama ne juokais supyko. Pasakė, kad juos galėjo užklupti koks nors iškrypėlis, stebintis iš pakrūmės arba pedofilas. Galėjo juos ne tik užmušti, bet dar blogiau – priversti čiulpti. Berniukas net ėmė žiaukčioti iš pasišlykštėjimo. Tada jis nieko daugiau nenorėjo girdėti. Bet praėjus kelioms dienoms, pats grįžo prie to pokalbio.

Tuo metu, kai draugė pasakojo, pagalvojau, kad perlenkė lazdą, nes vaiko sąmonė dar nesugebėjo priimti tokio dalyko, kad kažkas gali priversti jį čiulpti ar net dar blogiau…

Bet pašnekovė buvo įsitikinusi, kad apie tai reikia kalbėti kuo anksčiau, norint išvengti skaudžių nutikimų ir tragedijų.

Jei pasakys pažįstamo dėdės vardą, būtinai patikėkite savo vaiku

Suprantama, tai nereiškia, kad penkiametį vaiką reikia gąsdinti iškrypėliais, pedofilais ir seksualine prievarta! Jokiu būdu! Nereikia liguistai žiūrėti į tuos dalykus ir sukelti vaikui bereikalingas fobijas.

Geriau galvokite, kaip apsaugoti vaiką nuo prievartautojo. Vadinasi, pirmiausiai reikia jam paaiškinti, kad gali prieiti suaugęs vyras ir pasiūlyti truputėlį „pažaisti“. Ir ką daryti tokiais atvejais. Vaikui reikia paaiškinti, kad rėkti ir šauktis pagalbos, neturi būti gėda! O jei tai buvo pažįstamas dėdė, kad būtinai pasakytų jo vardą, ir kad jūs būtinai patikėsite savo vaiku. Nors tas dėdė ir tvirtino: „Jei ir pasakysi mamai, vis tiek ji tavimi nepatikės“. Tyrimų duomenimis, daugumos atvejų seksualinę prievartą įvykdo vaikui pažįstami suaugusieji! Tai gali būti ne tik šeimos draugai, kaimynai, bet ir dėdė, patėvis, brolis ar net tėvas.

Pasakykite savo vaikui, kad jo nuogo kūnelio negali niekas liesti, nebent gydytojas per apžiūrą stebint mamai. Galų gale, kad normalūs suaugusieji niekada to neprašo.

Suprantu, kad nepatogu, gal net baisu su vaikais kalbėtis apie tai. Juk daugumai suaugusių gėda ir nejauku pasakoti, iš kur vaikai atsiranda, o ką jau kalbėti apie tai, kaip vaikas gali būti tvirkinamas ir seksualiai išnaudojamas. Bet juk jus negyvai užgrauš sąžinė, jei, neduok Dieve, su jūsų vaiku atsitiks kažkas baisaus tik dėl to, kad jūs su juo nepatarėte tų dalykų ir nepaaiškinote.

Gali būti, kad ir kuris nors iš jūsų vaikystėje buvote tvirkinami ir seksualiai išnaudojami ir dabar net baisu tai prisiminti. Bet pagalvokite, kaip jaustųsi jūsų vaikas, jei taip nutiktų. Kaip jam reikėtų toliau gyventi su tuo?..