Oficialiai terminas „Duplessio našlaičiai“ reiškė grupę vaikų, kuriuos valstybė ir Katalikų bažnyčia išnaudojo ir kurie patyrė ypač traumuojančią prievartą. Be to, jiems buvo klaidingai diagnozuota psichikos negalia. "YouTube" stopkadras

Netgi pagal dvidešimtojo amžiaus vidurio Kanados standartus, kai diskriminacija siautėjo ir vyriausybė apribojo pagrindines piliečių laisves, ministras pirmininkas Maurice‘as Duplessis sugebėjo išsiskirti. Jo kadencija Kvebeko ministru pirmininku (1936-39, 1944-59) dažnai vadinama le grande noirceur (didžiąja tamsa). Iki šeštojo dešimtmečio Duplessis buvo siejamas su kai kuriais baisiausiais vyriausybės piktnaudžiavimais pilietinėmis laisvėmis Kanados istorijoje. Vienas iš šių atvejų buvo vadinamas „Duplessio našlaičiais“, rašo canadahistoryproject.ca.

 

Nesantuokinė motinystė buvo griežtai pasmerkta

Būdamas ministru pirmininku, Duplessis (beje, bevaikis  ir vienišius) turėjo galingą sąjungininką Katalikų bažnyčioje, kuri buvo atsakinga už socialines paslaugas visoje provincijoje, įskaitant vaikų namus. 1949–1956 metais Kvebeke gimė daugiau nei dvidešimt tūkstančių „nesantuokinių“ vaikų – kurių motinos nesusituokusios ir dažnai jaunos moterys. Neteisėtų vaikų procentas provincijoje buvo mažesnis nei likusioje Kanados dalyje, tačiau Kvebeke buvo didžiausias institucionalizavimo lygis ir šiek tiek padaugėjo įvaikinimų. Kadangi nesantuokinė motinystė buvo griežtai pasmerkta, o abortai ir kontraceptikų pardavimas buvo kriminalizuoti. Daugelis vaikų taip pat buvo palikti mirus vienam iš tėvų, o kiti buvo priverstinai išvežti iš namų dėl skurdo, nedarbo ar ligos.

Tačiau Kvebeko našlaičių namuose užaugę vaikai patyrė sunkų gyvenimą. Dėl savo ypatingo statuso jie buvo atleisti nuo privalomojo mokymosi ir ši nuostata galiojo keletą metų. Religiniai ordinai pirmenybę teikė fiziniam darbui, o ne švietimui. Daugeliui tai reiškė nepriteklių ir kaltės jausmą dėl to, kad jie buvo apibūdinti kaip „nuodėmės vaikai“.

Tačiau bažnyčia taip pat buvo prastai įrengta, kad galėtų rūpintis vaikais. Našlaičių namai turėjo ribotus išteklius, o kiekviena vienuolė dažnai buvo atsakinga už mažiausiai dešimties vaikų iki dvejų metų priežiūrą. Kaip viename iš savo ataskaitų rašė vienas Kvebeko ombudsmenas: „Dauguma vaikų kalbėjo tik garsais, tai buvo nuo 4 iki 6 metų ir negalėjo pasakyti laiko, valgyti su šaukštu, judėti, nusiprausti ir panašiai. Viena mokykla nustatė, kad iki 25 proc. vaikų nuo 9 iki 16 metų kenčia nuo šlapinimosi lovoje.

Bet tai dar ne viskas. Oficialiai terminas „Duplessio našlaičiai“ reiškė grupę vaikų, kuriuos valstybė ir Katalikų bažnyčia išnaudojo ir kurie patyrė ypač traumuojančią prievartą. Be to, jiems buvo klaidingai diagnozuota psichikos negalia. Po to jie visi buvo išsiųsti į psichiatrinę ligoninę. Šios „veiklos“ tikslas buvo maksimaliai padidinti federalinį finansavimą, kuris tuo metu buvo dosnesnis ligoninėms nei našlaičių namams. Bažnyčia irgi dalyvavo šiame sąmoksle. Kai kuriais atvejais ištisi vaikų namai buvo perkvalifikuoti į psichiatrijos įstaigas. Kai tai nutiko, vienuolių santykiai su globotiniais kardinaliai pasikeitė: jos visiškai nustojo mokyti vaikus, kadangi jie dabar buvo  „protiškai atsilikę“ pacientai.

Vėliau „Montreal Journal“ buvo rašoma, kad daugumai vaikų buvo nustatyta klaidinga diagnozė. Monrealio universiteto psichologas Jeanas Gaudreau, kuris 1961 metais lankėsi viename iš vaikų globos namų, teigė, kad nebuvo jokių abejonių, jog tuo metu našlaičiai buvo institucionalizuoti be reikalo. Pasak jo, atlikti tyrimai parodė, kad psichinius trūkumus dažnai sukelia stimuliacijos trūkumas, o ne psichinė liga.

Psichologo tvirtinimu, apytiksliai 2000–4000 vaikų patyrė fizinę, psichinę ir seksualinę prievartą. Daugelis buvo priversti dirbti tarnais, darbininkais ar padėjėjais bažnytinėse įstaigose, o atlyginimai buvo pervedami į vaikų namų vadovybės sąskaitas. Kai kurie  vaikai nusižudė, bet buvo ir žmogžudysčių. Naujienos skelbė, kad daugelis vaikų šiose įstaigose patyrė lobotomijas, elektros šoką, tramdomuosius marškinėlius ir fizines bausmes.

„Išsilavinimo“ pasekmes,  išgyvenę prieglaudose ir klinikose „Duplessio našlaičiai“ jautė visą gyvenimą. Jie negavo ne tik išsilavinimo, bet ir jokių gyvenime reikalingų įgūdžių. Jų medicininiuose įrašuose buvo užfiksuota psichinė diagnozė, dėl kurios jie neteko vilties gauti gerą darbą ar išsilavinimą. Be to, daugelis turėjo sunkumų dėl asmeninių ir romantiškų santykių, priklausomybių, nedarbo ir finansinių sunkumų. Dauguma jų vėliau gyvenime patyrė diskriminaciją.

 

Dabar laiko nukentėjusiais nuo teisingumo sistemos

„Našlaičių“ klausimas įgavo pagreitį 1989 metais, kai Kvebeko radijo laidų vedėja Jeannette Bertrand pakvietė kai kuriuos „Duplessio našlaičius“ dalyvauti jos laidoje. Atėjusieji sugebėjo atkreipti dėmesį į savo vargus. 1992 metais Bruno Roy (Kvebeko rašytojas ir pats buvo „Duplessio našlaitis“) vadovavo organizacijai, vadinamai „Duplessio našlaičių komitetu“, siekdamas žalos atlyginimo iš Kvebeko vyriausybės. Tačiau pirmieji jo bandymai pasiekti teisingumą buvo neveiksmingi. Kvebeko Aukščiausiasis Teismas atmetė komiteto pateiktą grupės ieškinį ir nesugebėjo užtikrinti baudžiamųjų kaltinimų vienuoliams ir vienuolėms, kurie buvo apkaltinti piktnaudžiavimu. Komitetas taip pat pareikalavo Kvebeko vyriausybės, Katalikų bažnyčios ir Kvebeko gydytojų kolegijos atsiprašymo. Jo kampanija sulaukė palaikymo tik 1997 metais, kai  ombudsmenas Danielis Jacoby‘as patvirtino tai savo pranešimu. Specialistas išsakė pastabas dėl  „Duplessio našlaičių“ ir jų kompensavimo kampaniją.

„Kiekviena iš dalyvaujančių šalių (vyriausybė, medicinos specialistai ir religinės bendruomenės) perkelia atsakomybę už įvykius viena kitai arba to laikotarpio vertybėms. Be to, jokios informacijos žiniasklaidoje, peticijų, bylinėjimosi ar kreipimųsi į Nacionalinę Asamblėją. Įvairūs departamentai vis dar neleido suderinti skirtingų požiūrių. Išties, labai sunku grįžti į praeitį ir po tokio ilgo laiko nustatyti nusikaltėlius. Be to, Aukščiausiasis Teismas, kuris turėjo būti priimti sprendimą dėl leidimo pateikti grupės ieškinį, pati priėjo prie išvados, kad kreiptis į teismą nėra tinkamas kelias“, – tvirtino specialistas.

Anot jo, dėl teismų ribotumo „Duplessio našlaičiai“ dabar save laiko nukentėjusiais nuo teisingumo sistemos, kurią jie dabar apibūdina kaip priešišką jiems. Kadangi ji šiandien neleidžia atskleisti ar įrodyti neteisingumą. Tiesą sakant, vyriausybė, medicinos darbuotojai ir religinė valdžia prisiėmė atsakomybę taip, kad praktiškai iki šių dienų „Duplessio našlaičiai“ ir toliau kenčia nuo įvykdytų prieš juos nusikaltimus, už kuriuos niekada negavo kompensacijos“.

„To meto socialinis kontekstas negali pateisinti to, kad žmonės, gavę suklastotas medicinines pažymas ir buvo kalinami prieglaudose. Taip pat negali pateisinti  ir tam tikrų piktnaudžiavimų, padarytų jų atžvilgiu. Šiandieninė visuomenė turi pareigą oficialiai pripažinti tai“, – rašoma pareiškime.

Pranešama, kad 1999 metais vyriausybė galiausiai atsiprašė ir pasiūlė 3 milijonų dolerių kompensaciją, kuri buvo atmesta. Danielis Jacoby‘as pasiūlymą pavadino nesąžiningu ir žeminančiu. Katalikų bažnyčia atsisakė atsiprašyti ar skirti kompensaciją. Po didelio viešumo ir visuomenės spaudimo 2001 metais Kvebeko vyriausybė paskelbė dar vieną atsiprašymą, taip pat individualią 10 tūkst. JAV dolerių kompensaciją ir 1 tūkst. JAV dolerių kompensaciją  už kiekvienus prieglobstyje praleistus metus. (Kompensaciją turėjo  gauti 1.500 žmonių). „Duplessio našlaičių komitetas“ sutiko su pasiūlymu, o 2006 metais vyriausybė skyrė papildomai 26 mln. tam reikalui.

“YouTube” stopkadrai

 

 

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą