sniegopilys.lt
Margaritos Gračiovos istorija sukrėtė visą šalį ir tapo viena įtikinamiausių priežasčių aktyviau kalbėti apie smurto šeimoje problemą. 2017 metų gruodžio 11 dieną jos vyras Dmitrijus, su kuriuo moteris ketino skirtis, nukapojo abi moters rankas. Kairiąją ranką pavyko išgelbėti, o vietoje dešiniosios – bioninis protezas. Kaip dabar gyvena Margarita Gračiova, su kuo sunkiausia susitaikyti turint negalią, kokia, jos nuomone, turėtų būti smurto artimoje aplinkoje aukų apsauga? – rašoma ir ar jai neramu dėl artėjančių vestuvių – rašoma russian.rt.com.
Teisėsaugos institucijos atsisakė iškelti baudžiamąją bylą Margaritos prašymu
Netoli Maskvos esančio Serpuchovo gyventoja Margarita Gračiova patyrė sveiku protu nesuvokiamą smurtą šeimoje. 2017 metų gruodį jos vyras Dmitrijus, su kuriuo moteris ketino skirtis, išsivežė ją į mišką, kur daugiau nei valandą kankino ir nukapojo abi rankas.
Per tyrimą paaiškėjo, kad jis iš anksto apgalvojo nusikaltimą: paruošė kirvį ir turniketus, kad nukirtus rankas, žmona nenukraujuotų. Po kankinimų Dmitrijus Gračiovas nuvežė žmoną į ligoninę, o pats pasidavė policijai. Medikams pavyko išgelbėti tik vieną Margaritos ranką.
Prieš tai moteris jau kreipėsi į policiją, bijodama dėl savo gyvybės. Likus mėnesiui iki tragedijos, sutuoktinis nuvežė ją į mišką ir grasino peiliu, tačiau fizinių sužalojimų nepadarė. Teisėsaugos institucijos atsisakė iškelti baudžiamąją bylą Margaritos prašymu, apsiribodamos prevenciniu pokalbiu su vyru.
2019 metų lapkritį buvo pristatytas karštų diskusijų sukėlęs įstatymo projektas „Dėl smurto artimoje aplinkoje prevencijos Rusijos Federacijoje“. Vieni teigė, kad dokumente nėra numatyta pakankamai priemonių nukentėjusiesiems apsaugoti. O oponentai įrodinėjo, kad numatytos sankcijos yra per griežtos, nes norminiu aktu bus siekiama kištis į žmonių privatumą. Įstatymo projektas dar nepriimtas.
Lygiagrečiai EŽTT (Europos žmogaus teisių teismas) svarsto kolektyvinį skundą dėl policijos aplaidumo ir neveikimo. Skundą pateikė Margarita ir kitos panašioje situacijoje atsidūrusios rusės.
Gračiovos advokatė Marija Davtian sakė, kad procesas nevyksta greitai, tačiau linkusi tikėti teigiama bylos baigtimi nukentėjusiosios atžvilgiu. „Europos teismas uždavė Rusijos Federacijai klausimų dėl teisės aktų ir praktinių pakeitimų apsaugos klausimais. Tai mums labai daug reiškia, nes taip nutinka itin retai. Todėl teismas pripažįsta sudėtingos problemos sisteminį pobūdį“, – teigė ji.
2018 metų lapkričio 15 dieną teismas Dmitrijui Gračiovui skyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią atlieka griežtojo režimo kolonijoje. Žurnalistai pakalbino Margaritą ir sužinojo, kaip susiklostė jos gyvenimas po tragedijos.
– Daugelyje interviu jums užduodami klausimai apie tai, kas įvyko 2017 metų gruodį. Ar sunku vėl grįžti prie tokių baisių prisiminimų?
- Žinoma, pavargau nuo šių klausimų. Tiesa, pastaruoju metu taip smulkiai apie tą dieną nekalbu, nes visa informacija yra internete. Viskas jau aptarta šimtą kartų: žiniasklaidoje, teismuose. Be to, su mama parašėme knygą. Man labiau patinka kalbėti apie tai, kaip gyvenu dabar, apie negalią ir apie smurtą šeimoje. Kita vertus, kažkaip susitaikiau su tuo, kas buvo, ir man ramiau. Tai vis dar mano gyvenimo dalis.
- Kas jums padėjo išgyventi tai, kas nutiko?
– Nebendravau nei su psichologu, nei su psichoterapeutu – tikiuosi, kad susitvarkiau pati. Turiu didelį artimųjų palaikymą. O vaikai tiesiog neleidžia liūdėti. Negali gulėti ir sakyti, kad nieko nenori daryti ir nenori niekur eiti, nes turi pareigų.
Taip pat sulaukiau didžiulio palaikymo iš įvairių žmonių, net nepažįstamų žmonių, kurie man padėjo morališkai ir finansiškai. Būtent jų dėka per trumpiausią laiką buvo pagamintas protezas.
Jei ne tas protezas, tai po pusantrų metų bejėgiškumo būčiau puolusi į gilią depresiją.
– Jūsų „Instagram‘o“ paskyroje yra vaizdo įrašas, kuriame parodote, kaip pasidaryti makiažą. Kaip pripratote, kad kai kuriuos dalykus dabar reikia daryti kitaip?
- Fiziškai prie protezo pripranti gana greitai. Bet psichologiškai sunku. Dabar ateinu į parduotuvę ir įvertinu, pavyzdžiui, drabužius: kaip aš juos užsisegsiu ir atsisegsiu? Nors sakydavau, kad jei ko nors noriu, tai nusipirksiu, net jei ir negalėsiu užsisegti. Tada supratau, kad pyktis ir užsispyrimas nieko nepakeis. Kai kuriuos dalykus reikia pritaikyti tik sau.
– Prie ko buvo sunkiausia priprasti ir ko visiškai atsisakėte?
– Turbūt prie visko. Neįgalumo atveju mane erzina suvokimas, kad tu negali kažko padaryti ir atrodo, kad esi atsilikęs žmogus. Tai turbūt labiausiai žeidžia ir sunkiausia. Jūs daug ką darote savo rankomis, o aš dabar negaliu to padaryti ir turiu kažkaip rasti pakaitalą, kaip jūs galite tai padaryti. Dabar aš nemoku rašyti, o kai ateinu, pavyzdžiui, į mokyklą ar darželį, turiu prašyti, kad man parašytų, o aš tiesiog pasirašau. Arba, pavyzdžiui, aš negaliu plauti indų, bet galiu naudoti indaplovę.
– Ar dažnai susiduriate su netaktiškais klausimais, iš šono į jus nukreiptais žvilgsniais?
– Taip, bet tikriausiai dabar taip bus visą gyvenimą. Kai nueinu į parduotuvę ir perku produktus, o paskui viską susidedu į maišelį, pusė eilės atsisuka ir žiūri į mane. Jiems atrodo taip, lyg aš vaidinčiau cirke: „Oho, ji įsidėjo duonos į maišelį su savo protezu!“. Bet toks mūsų mentalitetas. Man atrodo, kad teisingiau būtų, kad vaikai mus matytų nuo ikimokyklinio amžiaus, o suaugusieji (tėvai ir mokytojai) jiems aiškintų, kad yra žmonių vežimėliuose, su protezais, su klausos aparatais. Bet kad galima su jais bendrauti, kaip ir su sveikaisiais ir nereikėtų mūsų suvokti kaip ateivių.
Suprantama, kad mechaninius protezus žmonės mato retai. Jei prie manęs prieitų ir mandagiai paklaustų apie mano ranką, tada, žinoma, aš paaiškinčiau. Žinau, kad žmonėms tai įdomu.
– Ar pasitaiko, kad nepažįstami žmonės atkakliai siūlo savo pagalbą?
– Yra kai kurių niuansų. Pavyzdžiui, neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio žmogaus negalima griebti ir nešti, jei jis to neprašė. Reikia taktiškai paklausti, ar jam reikia pagalbos. Kalbant apie mane, dažniausiai aš esu su vaikais, jie man padeda. Arba aš tai darau pati. Nors jie man neseniai padėjo, kai nuėjau balsuoti, pats negalėjau išsiimti paso.
– Jei žmogus gatvėje nori prieiti prie Margaritos Gračiovos, ko konkrečiai jis neturėtų daryti?
– Kad priėjęs nepultų čiupinėti mano protezo. Juk mes neprieiname prie paprasto žmogaus ir nesakome: „O, kokia tavo ausis, leisk man ją pačiupinėti“. Mano protezas yra dalis manęs, tai mano ranka.
– Rusijoje buvo tiek daug rezonansinių istorijų, susijusių su smurtu šeimoje, tarp jų ir jūsų. Kaip manote, ar nuo to laiko kas nors pasikeitė?
– Nebent jie pradėjo daugiau diskutuoti šia tema. Iš esmės niekas nejaučia pokyčių šiuo atžvilgiu. Kai po tragedijos praėjo dveji metai, parašiau įrašą, kad taip ilgai diskutavome apie smurto artimoje aplinkoje prevencijos įstatymą, svėrėme visus „už“ ir „prieš“, bet pagalbos nebuvo. Jei atvirai, man, kaip nukentėjusiajai, nesvarbu, kokia forma tai bus, kaip tai bus skatinama – tarkim, įstatymais, keičiant Baudžiamąjį kodeksą. Tiesiog noriu, kad aukoms būtų suteikta reali, veiksminga pagalba ir apsauga.
Iki šiol moterys man rašo kiekvieną savaitę, siunčia savo nuotraukas su sumušimo žymėmis. O tai, kad jos nuolat į mane kreipiasi, daug ką pasako. Galiu joms pasakyti tik tiek, kad jos kiek įmanoma labiau pasitikėtų ir pasikliautų savimi arba susisiektų su atitinkama visuomenine organizacija, kur joms būtų suteikta nemokama pagalba. Iš valstybės ir policijos paramos kol kas nėra. Ir aš nežinau, kas turi nutikti, kad padėtis pasikeistų.
Gera žinia ta, kad diskutuojame apie šią problemą, prisijungia įžymybės. Bet tuo pačiu, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, neatmetu tokio scenarijaus: mano buvęs vyras išeis ir mane nužudys, o tik tada prisiminsime, kad buvo tokia Margarita Gračiova. Kad reikėjo anksčiau priimti įstatymą ir ją apsaugoti. O kiek tokių istorijų moterys neviešina, nes jos bijo žmonių pasmerkimo! Taip pat mėgstame sakyti, kad ji pati dėl visko kalta.
– Kaip manote, kodėl įstatymas dar nepriimtas?
– Aš nežinau. Oponentai sako, kad jau turime pakankamai Baudžiamojo kodekso straipsnių, kurie yra pakankamai veiksmingi. Bet jie veikia tik tada, kai jau moteris yra sumušta ar net nužudyta. Iki šiol policija neturi jokių priemonių paveikti situaciją. Dažnai pasirodo, kad jau per vėlu. O kai būsi miręs, vargu ar tau kas nors padės.
– Kokia smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su smurtu sistema jums artimesnė?
- Smurto šeimoje problema tikriausiai niekur nebus iki galo išspręsta, bet tai nereiškia, kad neturėtume jos bandyti spręsti. Žinau, kad tokie įstatymai yra 156 šalyse, o posovietinėje erdvėje jie nėra vieninteliai mūsų šalyje ir Baltarusijoje. Prancūzijoje, kiek žinau, ne taip seniai kaip apsaugos orderio įvykdymo garantija buvo pradėtos naudoti elektroninės apyrankės. Kai kuriose Europos šalyse, paskambinus bendruoju pagalbos telefonu ir pasakius kodinę frazę „Numeris 19“, tai reiškia, kad namuose jums grasinama ir muša, jums padės. Beje, karantino metu smurto artimoje aplinkoje lygis išaugo daug kartų.
- Kokias priemones, siekiant apsaugoti smurto artimoje aplinkoje aukas, jūsų nuomone, reikėtų įdiegti?
- Pirma, įstatymo priėmimas dar nereiškia, kad niekas kitas nebus nužudytas. Antra, iš karto noriu pabrėžti, kad įstatymo šalininkai nesiruošia ginti tik moterų. Nuo smurto artimoje aplinkoje kenčia ir vyrai, vaikai, pensininkai. Prieš pustrečių metų, žinoma, man būtų padėjusi tokia priemonė kaip nusikaltėlio atskyrimas nuo aukos. Pateiki paraišką – ir tu iškart automatiškai išsiskirsi, jis išvaromas, kad būtum apsaugota. Nes blogiausia padavus prašymą – grįžti namo pas žmogų, kuris kelia pavojų sveikatai ir gyvybei.
Taip pat baisu, kad mes neturime jokios pagalbos, jei esi persekiojama. Baudžiamajame kodekse už tai iš viso nenumatyta bausmė! O žmogus, su kuriuo gyveni, puikiai žino, kur dirbi, kur eini. Todėl norėčiau įvesti tokį dalyką kaip apsaugos orderis. Idealu, žinoma, elektroninių apyrankių pavidalu, o ne popieriuje, kad būtų daugiau įrodymų, jei žmogus pažeis apribojimus. Bet tai, bijau, labai tolimos ateities reikalas.
Mūsų šalyje, paprastai, smurto šeimoje auka bėga nuo agresoriaus ir jis nėra iškeldinamas…
Taip, ir aš manau, kad tai iš esmės neteisinga. Pas mus auka turi palikti namus: rinkti dokumentus, vaikus, ieškoti, kur bėgti nuo nusikaltimą padariusio žmogaus, kuris toliau ramiai gyvena.
Man dažnai sako, kad turiu būti aktyvesnė. Tam tikra logika tame yra, nes šiuo metu mano šalis manęs nesaugo. O ar saugos, kai buvęs vyras bus paleistas iš kalėjimo, nežinia. Bet aš nenoriu slėptis visą likusį gyvenimą. Aš nieko nenužudžiau, nieko nesužalojau – kodėl būtent aš turėčiau bėgti ir slėptis?
Apskritai šiuo metu turime keistą požiūrį į šeimos gerovę. Gaunu alimentų už abu vaikus po 200 rublių (1.68 Eurai) per mėnesį. Ir juokinga, ir liūdna, jei nebūčiau pati to patyrusi, nebūčiau patikėjusi, kad taip nutinka.
Tėvystės teisės iš buvusio vyro buvo atimtos nuo penkto ar šešto susitikimo, praėjus devyniems mėnesiams. Prokuratūra teigė, kad jis geras tėvas: nieko blogo vaikams nepadarė.
– Turite du sūnus. Kaip juos auklėjate?
– Mama aš griežta. Manau, kad į auklėjimą reikia žiūrėti rimtai. Geriausia – asmeniniu pavyzdžiu, taip, kaip gyvename. Sunkus momentas, kad dažniausiai smurtas šeimoje ateina iš vaikystės, vaikas mato, kaip, pavyzdžiui, tėtis muša mamą. Ir norint nugalėti šią pasąmonės mąstyseną, reikia daug dirbti. Dažnai girdžiu: „Kodėl jie iš karto nepamatė sadisto, psichopato, kur žiūrėjo?“. Baisiausia tai, kad kaip po rentgenu neįmanoma pamatyti žmogaus, kuris iš pradžių mylėjo, o paskui staiga virsta pabaisa.
– Galbūt yra nerimą keliančių skambučių, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį ir kuriuos supratote tik dabar?
– Deja, baigtinio pavojingų ženklų sąrašo nėra, nors būtų puiku tokį turėti. Smurtas gali būti visiškai skirtingų rūšių: fizinis, psichologinis, ekonominis, seksualinis. Kiekvienas iš jų turi savo ypatybes. Tačiau vienas iš rodiklių gali būti, jei esate griežtai kontroliuojamas. Pačioje santykių pradžioje kontrolę galite suvokti kaip pliusą, piršlybų ženklą. Aš gyvenau taip: mano buvęs vyras turėjo visus mano tiek telefono, tiek socialinių tinklų slaptažodžius, bet aš net nekreipiau į tai dėmesio. Man atrodė, kad tai yra norma, nėra ko slėpti.
– Sakykite, ką dabar veikiate?
– Mažiau nei prieš metus persikėlėme į Sankt Peterburgą. Iš Serpuchovo planavau išvykti į didesnį miestą, o Sankt Peterburge praėjau reabilitaciją. Na, o prasidėjus karantinui, nusprendžiau pasilikti. Labai nemėgstu lietaus ir šalto klimato, bet miestas labai gražus, turtinga kultūra. O svarbiausia – mane supantys žmonės.
Dabar nuolatinio darbo nėra, bet yra projektų, kuriuos darau kelis kartus per mėnesį. Todėl neturiu aiškios dienos režimo.
– „Instagram‘e“ pamačiau nuotrauką, kur jūs šokate su parašiutu. Koks tai jausmas?
– Instruktoriai manęs paklausė, ar po tokios tragedijos apskritai ko nors bijau. Taip, aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, irgi bijau šokinėti iš didelio aukščio. Šuoliai su parašiutu man buvo svajonė, norėjau tuo užsiimti prieš aštuonerius metus. Tada gimė vaikai ir nebebuvo laiko.
O dabar, po šios nelaimės, man parašė Lena Volochova, neturinti rankų ir kojų, bet ji aktyviai dalyvauja „Dangaus terapijos“ projektuose, kur su parašiutu mokomi šokinėti žmonės, amputuotomis rankomis ir kojomis. Aš irgi šokau ir man labai patiko skrydžio pojūtis. Dabar noriu tai padaryti dar kartą, bet su mama per jos gimtadienį.
– Vis dar nardote?
– Taip, man patinka, įdomu, nors ir sunku. Nors iš pradžių sakiau ne, koks nardymas, noriu į dangų, o vanduo – ne mano. Bet pamėginau ir „užkabino“. Tai taip pat projektas žmonėms su negalia, kurį organizavo Dima Pavlenko. Apskritai, kai mane kviečia į tokius projektus, dažniausiai neatsisakau. Tiesa, karantinas čia padarė savų korekcijų.
– Jūs su mama parašėte knygą „Laimingi be rankų“ ir pasakėte, kad jei būtų kuriamas filmas, norėtumėte nusifilmuoti. Ar sulaukėte įdomių pasiūlymų?
– Periodiškai sulaukiu, bet konkrečių susitarimų kol kas nėra. Gerąja prasme norėčiau, kad filmas būtų nufilmuotas, galbūt užsienyje, parodytas visame pasaulyje, išverstas į daugybę kalbų. Be to, filmas turėtų būti ne dokumentinis, o vaidybinis ir demonstruojamas kino teatruose.
Žinoma, aš nematau savęs jokiame vaidmenyje: čia reikia profesionalių aktorių. Bet labai noriu dalyvauti procese, kad filmas būtų kuo labiau autentiškas.
- Ar planuojate rašyti daugiau?
– Yra minčių apie antrąją knygą, bet kol kas tik mintys. Tačiau artimiausiu metu, manau, viskas turėtų susitvarkyti.
- Jūs antrą kartą sukūrėte šeimą. Ar nebijote, kad gali kas nors ir vėl pasikartoti?
– Noriu pasakyti, kad nebūtina vertinti visos vyriškos lyties pagal vieną žmogų. Per prievartą prie altoriaus nėjau. Esu laiminga, kad turiu mylimą žmogų ir kuris mane myli.
Socialinių tinklų nuotraukos (viršuje, kairėje) Margarita su buvusiu vyru
